Su Kristina, Karaliaus Mindaugo 10-osios šaulių rinktinės „Šiaurinis skydas“ 1 041-ojo atskirojo jaunųjų šaulių būrio vade, Mokomosios Mato Šalčiaus 1 015-osios kuopos 1 Lūšies būrio vade, kalbamės apie tai, kad pilietiškumas prasideda ne nuo didelių žodžių, o nuo kasdienių pasirinkimų, atsakomybės ir gebėjimo būti šalia kitų.
– Kas ir kada paskatino Jus prisijungti prie Lietuvos Šaulių Sąjungos ir kodėl ši veikla tapo svarbia Jūsų gyvenimo dalimi?
– 2016 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus Senvagės gimnazijoje, kurioje dirbu, buvo įsteigta jaunųjų šaulių klasė. Tada pirmą kartą ir išgirdau apie šaulius. Daugiau nei metus stebėjau, kaip vyksta veiklos, pradėjau daugiau domėtis Lietuvos šaulių sąjunga, kol vieną dieną tuometė rinktinės vado pavaduotoja Renata manęs paklausė: „Kada užpildysi stojimo dokumentus?“ Ir tai buvo momentas, kai supratau, kad laikas.
2018 m. liepos 6 d. ant Juozapinės kalvos, šalia Medininkų pilies, daviau šaulių priesaiką ir tapau bendraminčių šeimos dalimi. Šiandien jau nebeįsivaizduoju savęs be šaulių. Gimnazijoje esu ne tik mokytoja, bet ir jaunųjų šaulių būrio vadė, taip pat priklausau Mokomosios M. Šalčiaus 1 015-osios kuopos būriui, kuriame vedame mokymus naujai įstojusiems šauliams.
– Kaip tampama Šaulių sąjungos nariu? Ilgas buvo kelias? Daug reikėjo išmokti? Kas buvo svarbiausia?
– Norint tapti šauliu, pirmiausia reikia suvokti, kad tai rimtas ir atsakingas žingsnis. Tai nėra laisvalaikio būrelis. Būti šauliu – tai atsakomybė, drąsa, ryžtas, pilietiškumas, motyvacija ir žinojimas, kad Lietuvos šaulių sąjunga yra savanoriška sukarinta organizacija, kurioje yra griežtos taisyklės ir jų privalu laikytis.
Tada surenki reikiamus dokumentus, užpildai stojimo anketą ir lauki priesaikos. Po priesaikos vyksta baziniai mokymai, kurių metu įgyji pagrindus. Mokymai gali trukti iki kelių mėnesių.
Paskutiniais metais sulaukiame labai daug naujų šaulių, tad stengiamės, kad jie kuo greičiau baigtų bazinį šaulių įgūdžių kursą ir galėtų prisijungti prie pasirinkto padalinio, aktyviai jungtis į veiklas, kurių pasirinkimas labai įvairus.
Kas pradžios etape svarbiausia? Manau, kad užsispyrimas ir žinojimas, jog gali daugiau nei atrodo.
– Ką Jums asmeniškai davė ši patirtis? Kaip nors pakeitė požiūrį į gyvenimą ir tai, kas vyksta visuomenėje?
– Buvimas šaule man padėjo suvokti, kiek daug aš galiu. Kai pirmą kartą susidėjau pilną ekipuotės kuprinę ir pabandžiau ją pakelti, galvojau, kad tai tikrai ne man ir kad be reikalo bandau kažką įrodyti. Tas jausmas, kai pirmą kartą dalyvauji baigiamosiose bazinių įgūdžių pratybose ir įveiki visas užduotis, lieka visam gyvenimui. Tad labiausiai, matyt, pakeitė asmeninį požiūrį į save pačią, suteikė labai daug pasitikėjimo savimi, kuris padeda tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.
Per šauliškus metus įgyta patirtis padeda atskirti, kas yra propaganda, kaip tikrinti informaciją, atsirinkti faktus.
– Kaip manote, ar lietuvių kalbos mokytojos darbas ir veikla Šaulių sąjungoje turi bendrų vertybių?
– Abi šios sritys turi daug bendrų vertybių. Pirmiausia – pilietiškumas. Dalyvauju valstybinėse šventėse, renginiuose, o kartu su manimi – ir jaunieji šauliai, ir mokiniai, nes jie mato pavyzdį. Smagu, kad vis dažniau renginiuose prie mūsų jungiasi ir vaikų šeimos nariai: tėvai, broliai, sesės.
Pamokose skaitydami ir nagrinėdami kūrinius taip pat daug kalbame apie valstybę, atsakomybę ir pilietiškumą, o kai reikia realių pavyzdžių – paimu juos iš šauliško gyvenimo. Su mokiniais kalbame ne tik apie teises, bet ir apie pareigas – kas yra pareiga, kodėl tai svarbu. Apie pareigas šeimai, mokyklai, sau ir valstybei.
Iš kitos pusės, veiklos su šauliais išmokė strateginių dalykų, kurie labai praverčia organizuojant pamokas. Juk mokykloje visko būna: suserga kolega, reikia pavaduoti, susikeičia pamokos. Tai ramiai įvertini situaciją, permąstai planą ir veiki.
– Ką šiandien jaunam žmogui reiškia žodžiai „pareiga“, „laisvė“ ir „pilietiškumas“?
– Aš labai žaviuosi šiuolaikiniu jaunimu. Pati kartais iš jų mokausi. Man džiugu, kad jaunoji karta tikrai supranta, kas yra pareiga, kodėl ji svarbi. Gal kad jie mato ir girdi apie karą Ukrainoje, vertina ir turimą laisvę bei galimybes. Ypač tai pasijuto karo pradžioje, kai į gimnaziją buvo priimti mokiniai, pabėgę nuo karo. Gimnazistai akis į akį susidūrė su vaikais, netekusiais namų. Tuomet gana dažnai iš jaunimo girdėjau žodžius: „Kokie mes laimingi, kad galime eiti kur norime, daryti ką norime ir turime kur grįžti.“ Ir pilietiškumas jiems nėra tik pamokos – tai buvimas bendruomenėje, pagalba vieni kietiems.
Jaunųjų šaulių būryje yra labai įvairaus amžiaus vaikų – nuo aštuntokų iki dvyliktokų. Niekada nemačiau, kad jaustųsi amžiaus skirtumas ir kad kuris pasakytų, jog esi mažas ir negali atlikti užduočių. Priešingai – vieni kitiems padeda, palaiko, ištiesia pagalbos ranką.
Labai didžiavausi jaunimu, kai gegužės 16 d. dalyvavo žygyje „Samaningais kilometrais.“ Aš negalėjau dalyvauti, nes buvau pratybose su šauliais, tai jie patys ieškojo, kaip nuvykti, grįžti, tarėsi, kas kokių sumuštinių įsidės, kas vėliavas pasiims, o žygio dieną siuntė man nuotraukas. Žiūrėjau ir nuoširdžiai jais džiaugiuosi, kokie savarankiški ir pilietiški jie yra. Žinau, kad mūsų šalies ateitis tikrai bus gerose rankose.
Norint tapti šauliu pirmiausia reikia suvokti, kad tai rimtas ir atsakingas žingsnis. Tai nėra laisvalaikio būrelis.
– Kodėl, Jūsų nuomone, mokykloje svarbu ne tik suteikti žinių, bet ir ugdyti atsakomybę už savo valstybę?
– Vaikai mokykloje praleidžia svarbiausius savo augimo ir tobulėjimo metus. Ne tik mokosi, bendrauja, bet ir mato mus, mokytojus, kaip pavyzdžius. Vertybės ugdomos šeimoje, iš namų vaikai atsineša pirmąsias žinias, suvokimą ne tik apie artimą aplinką, bet ir apie valstybę. Visi turbūt yra girdėję posakį, kad mokykla – antrieji namai. Čia taip pat turi būti ne tik suteikiamos žinios, bet ir ugdomos vertybės. Viena iš jų – suvokimas, kas yra valstybė ir kodėl ji mums svarbi.
Per dvylika metų mokiniai sukaupia daug žinių, patirties, gebėjimų, kuriais vėliau prisideda prie valstybės kūrimo. Tikiu, kad kurią dieną pamatysiu ne vieną mokinį, užimantį svarbias ir atsakingas pareigas, o širdyje žinosiu, kad padariau viską, jog jis būtų doras ir sąžiningas pilietis.
– Kokias vertybes jauniesiems šauliams stengiatės perduoti per Jaunųjų šaulių būrelio veiklas?
– Mes mokomės būti komanda, nes vienas daug nepadarysi. Mokomės pasitikėjimo, bendravimo, pagarbos. Man labai svarbu, kad jaunieji šauliai žinotų ir suvoktų, kas yra pareiga.
Daug dėmesio skiriame atsakomybei. Mėgstu sakyti, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, tad jeigu nusprendei atlikti kažkokį veiksmą (gerą ar blogą), žinok, kad bus atoveiksmis – turėsi prisiimti atsakomybę.
Kaskart matau, kaip jie padeda vieni kitiems, kaip puikiai patys veda užsiėmimus, o jų metu geba pamatyti, kam reikia pagalbos. Jie nebijo ir prašyti pagalbos, žino, kad bus kas padeda, ir nesijuoks vieni iš kitų. Tai pagarba vieni kitiems. Kai taip elgiasi būdami jaunaisiais šauliais, taip elgsis ir kasdienybėje: klasėje, namuose, mieste ir kt.
– Ar pastebite, kad jaunieji šauliai tampa drąsesni, labiau pasitikintys savimi ir atsakingesni?
– Tikrai taip. Su kiekviena diena jie auga, tobulėja, tampa drąsesni ir stipresni tiek emociškai, tiek fiziškai. Kadangi mūsų veiklos vyksta gimnazijoje, turiu galimybę bendrauti su kolegomis. Tenka girdėti, kad būtent jaunųjų šaulių veiklos padeda vaikams jaustis drąsiau ir pamokose ar būnant su bendraklasiais.
Aš galiu drąsiai patikėti vesti užsiėmimą vyresniems jauniesiems šauliams, nes žinau, kad puikiai susitvarkys, kad neateis vesti užsiėmimo nepasiruošę, o po veiklų viską susitvarkys (ir grindis iššluos, jeigu bus pripurvinę) ir atėję pasidalins refleksija, kaip viskas pavyko.
– Kaip jaunimas šiandien reaguoja kalbant apie Lietuvos istoriją, laisvės kovas ir pasirengimą ginti savo šalį?
– Reaguoja užtikrintai ir turi žinių. Jie domisi Lietuvos istorija, žino, kokia mūsų praeitis ir kad istorija gali kartotis.
Apie pasirengimą gynybai kalbame atsargiai – vis dėlto jie dar vaikai, bet jie – mūsų ateitis. Mes nekalbame, kad mokomės gynybos ar kovos dalykų – mes ugdome įgūdžius, kurie gali praversti realiame gyvenime. Juk gebėjimas orientuotis miške su žemėlapiu ar pagal orientyrus gali praversti ir grybaujant. Gebėjimas pasistatyti pastogę, filtruoti vandenį, iš virvės pasidaryti apraišus gali praversti ir turistaujant.
Mokomės ir naujoviškų dalykų. Visai neseniai atsirado ir užsiėmimai apie dronus. Mokomės atsirinkti informaciją, atskirti propagandą, dezinformaciją, aiškinamės, kas yra pilietinis pasipriešinimas.
– Ar būna akimirkų, kai mokiniai jus nustebina savo branda ar požiūriu į Lietuvą?
– Jie mane stebina kasdien, ir gerąja prasme. Aš matau, kaip jie auga, tobulėja, savarankiškėja. Mane žavi jų užsidegimas ir noras visur būti, dalyvauti, pamatyti.
Gegužės 14 d. gimnazijoje vyko Šeimos dienos šventė, kurios metu jaunieji šauliai bendruomenei pristatė savo veiklas ir kvietė tiek mokinius, tiek tėvelius išbandyti jėgas įvairiose rungtyse. Stebėjau, kaip atsakingai jaunieji šauliai aiškino apie tai, kaip teisingai užsidėti turniketą, kaip kantriai mokė vaiką ir mamą.
Kita užduotis buvo persikelti virve, bet prieš tai iš virvės reikėjo pasidaryti apraišus. Atėjo mažas berniukas, kuris labai norėjo persikelti, bet jam sunkiai sekėsi išsilaikyti, tai jaunimas jį prilaikė taip, kad vaikui atrodė, jog pats viską darė. Kiek laimės buvo mažajam!
Dar viena rungtis – kliūčių ruožas, kuris įveikiamas užsidėjus gana sunkią ekipuotės kuprinę. Čia ir vėl jaunieji šauliai stengėsi, kad pavyktų ir dideliam, ir mažam. Tikrai širdis džiaugėsi matant, kaip jie stengiasi, kiek įdeda darbo ir širdies. Tikiu, kad su tokiomis vertybėmis ir įgūdžiais jie taps labai brandžiais ir atsakingais Lietuvos piliečiais. Net ne taps – jie jau jais yra.
Mes mokomės būti komanda, nes vienas daug nepadarysi. Mokomės pasitikėjimo, bendravimo, pagarbos.
– Ką Jums asmeniškai reiškia tarnystė savo šaliai kasdieniame gyvenime?
– Niekada apie tai nesusimąsčiau, nes kaip gali būti kitaip? Kažkada išgirdau frazę: „Kas, jei ne mes? Kada, jei ne dabar?“ Manau, kad šioje frazėje slypi labai daug. Šaulystė man yra investicija į ramų ir saugų rytojų, žinojimas, kad padariau viską, ką galėjau. Puikiai atsimenu, kaip, būdama maža, stovėjau Baltijos kelyje, laikiausi už rankų su šeimos nariais ir buvo toks geras jausmas, kuris manęs nepaleidžia iki dabar. Noriu, kad vaikai augtų saugioje valstybėje, kur gera ir ramu gyventi.
– Kokią svarbiausią žinią norėtumėte perduoti jaunam žmogui, kuris dar tik bando susivokti savo vertybėse ir ieško vietos gyvenime?
– Svarbiausia – nebijoti, bandyti ir žinoti, kad visada gali rasti, kas tau padės. Vertybės dažnai neatsiranda iš karto – jos formuojamos kaupiant patirtį, klystant, kuriant santykius ir priimant sprendimus, kuriuos priimame net tada, kai nesame visiškai tikri. Vertybes padeda formuoti aplinka, tik labai svarbu pasirinkti ją tinkamą. Tapk jaunuoju šauliu ir galbūt atrasi savo kelią, apie kurį net nebuvai pagalvojęs.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)