Ant ilgo garsiausių rusų disidentų, rašytojų ir mąstytojų vėlių suolelio neseniai atsisėdo ir Rusijos sąžine vadinamas Aleksandras Solženicynas. Lietuvą su garsiuoju rašytoju siejo ne tik priešiškumas totalitarinei sovietų sistemai.
Sovietmečiu įvairūs Rusijos pogrindžio leidiniai pasiekdavo ir Lietuvą. Čia lankydavosi ir žinomi Rusijos disidentai. Ne be jų veiklos pavyzdžio ir mūsų šalyje veikė pogrindžio spaustuvės, buvo leidžiama spauda, platinami atsišaukimai ir kitokiais būdais priešinamasi totalitariniam režimui.
"Aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį Lietuvoje buvo platinamas perfotografuotas "Gulago archipelagas". Raidės buvo tokios smulkios, kad teko skaityti per didinamąjį stiklą. Be to, buvo galima gauti Vakarų radijo stočių, kurios skaitė šią unikalią knygą rusų kalba, įrašų. Lietuvoje klausytis Vakarų radijo stočių buvo labai sunku, nes Sovietų Sąjunga visokiais būdais trukdė laidas transliuoti. Todėl važiuodavau į Druskininkus, kur buvo gerai girdėti "Laisvės" radijas lenkų kalba", – prisiminė kaunietis Jonas Venckevičius, į antitarybinę veiklą pasinėręs nuo paauglystės ir kalėjęs Stalino lageriuose.
Skaitydamas "Gulago archipelagą" J.Venckevičius aptiko A.Solženicyno paminėtą specialųjį Kalinino (dabar Tverė) lagerį, kuriame kaunietis kalėjo 1945 m., tai yra knygoje aprašomu metu.
"Skaitydamas knygą aš žinojau atsakymą į klausimą, į kurį autorius negalėjo atsakyti. Anuomet nebuvo galimybių susisiekti su A.Solženicynu, todėl dabar, nors ir pavėluotai, naudojuosi proga atskleisti tiesą, kurios jis nežinojo", – tvirtino pašnekovas.
Ko nežinojo A.Solženicynas
1945 m. į sovietų lagerius buvo vežami ir grįžusieji į Rusiją iš tų Europos šalių, į kurias juos išvežė naciai. Jie buvo kaltinami Tėvynės išdavimu arba bendradarbiavimu su priešais, antitarybine agitacija.
"A.Solženicynas rašo, kad pirmosiomis karo dienomis į Švediją pateko ir rado prieglobstį grupė rusų laivyno jūreivių. Neutralioje Švedijoje karo metais jie gyveno geriau nei Tarybų Rusijoje prieš karą. Pasibaigus karui Švedija grąžino Rusijai tuos jūreivius. Šis jūreivių srautas iš Švedijos iškart atsidūrė lageryje. Apie tai kažkas pranešė Švedijai, ir ta Vakarus stulbinanti žinia pasirodė laikraščiuose. A.Solženicynas, rašydamas knygą, nežinojo, kas pranešė Švedijai apie Rusijos elgesį su jai grąžintais jūreiviais. O aš žinau atsakymą, nes buvau su jais tame pačiame lageryje", – teigė J.Venckevičius.
Anot pašnekovo, vienintelis būdas 1945 m. ištrūkti iš Kalinino lagerio – sutikti dirbti atstatant Rygos ir Talino uostus. "Tarp sutikusiųjų buvau aš ir keli "švediško srauto" jūrininkai. Statybos reikalais laivu "Škval" plaukėme į rusų pasisavintą salą prie Suomijos, tačiau, norint ją pasiekti, laivas turėjo užsukti į Helsinkio reidą, nes kito kelio nebuvo – viskas užminuota. Štai tame reide du "švediško srauto" jūrininkai, latviai Andersonas ir Petersonas, 1945 m. rugpjūtį iššoko iš laivo ir, pasiekę Suomijos krantą, pranešė Švedijai apie jų grąžintų Rusijon jūreivių likimą", – pasakojo J.Venckevičius.
Beje, švedų spauda pakėlė didelį triukšmą. Po mėnesio rusai pakvietė švedų žurnalistus atvažiuoti ir įsitikinti, kad tai melas. Skubiai į Leningradą išvežti jūreiviai visą mėnesį buvo gerai maitinami, įprato vilkėti dailius kostiumus. Suprantama, rusams pavyko apdumti Vakarų žurnalistams akis – gražiai atrodantys kaliniai "piktinosi" buržuazine spauda, pasakojo, kaip "puikiai" jie gyvena, mokosi ir dirba, nes žinojo, kad priešingu atveju gautų devynis gramus švino į pakaušį.
Po viso šio politinio spektaklio sužinojome, kad Andersonas ir Petersonas buvo už akių nuteisti sušaudyti.
Susipažino su garsiu disidentu
Ne vien Lietuvoje žinomas politkalinys, Nepriklausomybės Akto signataras Balys Gajauskas nė karto tiesiogiai nebendravo su A.Solženicynu, tačiau gerai pažinojo jo artimą draugą disidentą Aleksandrą Ginzburgą. Su juo B.Gajauskas susipažino viename Mordovijos lagerių, iš kurio po 25 metų kalinimo už antitarybinę veiklą grįžo į Lietuvą 1973-aisiais.
B.Gajauskas žinojo, kad baigiantis karui A.Solženicynas buvo areštuotas už aštrią frazę apie Staliną laiške draugui ir išsiųstas į lagerius, o vėliau – į tremtį iki gyvos galvos, tačiau 1956 m. buvo reabilituotas ir įsikūrė Riazanėje. Kai 1962 m., pritariant Nikitai Chruščiovui, buvo išleista jo apysaka "Viena Ivano Denisovičiaus diena", A.Solženicynas pradėjo gauti šūsnis laiškų iš buvusių kalinių. Tai buvo pagrindas pradėti titanišką darbą – "Gulago archipelagą" (GULAG – vyriausioji pataisos darbų lagerių valdyba).
Šiame istoriniame tritomyje A.Solženicynas panaudojo savo lagerių ir tremties užrašus, tritomyje atkūrė tautų tragediją vykstant stalininėms represijoms. Už tai jis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir deportuotas į Vokietiją. Būtent 1973 m., kai B.Gajauskas po ketvirčio amžiaus tremties pagaliau grįžo į Lietuvą, Vakaruose buvo išleistas "Gulago archipelagas".
Vertė įžymųjį kūrinį
"Nors ir stebimas budrių Lietuvos KGB akių, sugebėjau palaikyti ryšį su Aliku – taip A.Solženicynas vadino Aleksandrą Ginzburgą. Iš jo sužinojau, jog A.Solženicynas pageidauja, kad jo knygą į kitas kalbas verstų buvę politkaliniai. Versti buvo ne tik sunku, bet ir labai pavojinga", – prisimena B.Gajauskas.
Kai B.Gajauskas buvo beprarandąs viltį rasti patikimą ir galintį versti "Gulago archipelagą" žmogų Lietuvoje, A.Ginzburgas pasiūlė šį darbą Baliui. Nors B.Gajauskas buvo nuolat sekamas saugumiečių, pagaliau sutiko imtis šio jam itin pavojingo darbo. "Kai jau buvau išvertęs 193 puslapius, „kagėbistai“ mano namuose atliko kratą. Supratau, kad versti nebegaliu. Įkalbinau vieną darbo dalį užbaigti Kęstutį Jokubyną. Kitą dalį užbaigė kitas vertėjas.
Baigtą versti pirmą knygos tomą B.Gajauskas atidavė į Lietuvą atvažiavusiam A.Ginzburgo siųstam žmogui. Tai buvo 1976 m. pabaigoje. Kitų metų pradžioje A.Ginzburgas buvo suimtas, o po kelių mėnesių toks pats likimas ištiko ir B.Gajauską. Netrukus jie susitiko Mordovijos ypatingojo režimo lageryje. Kai paklausė A.Ginzburgo dėl lietuviško knygos vertimo, šis ir vėl atsakė, esą viskas gerai. Po to šis politkalinys pateko į Vakarus. Ten pat atsidūrė ir B.Gajauskas, kurio išlaisvinimu iš lagerio rūpinosi net JAV Senatas ir Kongresas. Į Lietuvą grįžo 1989 m., kai Rusijoje pirmą kartą oficialiai buvo išleistas "Gulago archipelagas".
"Lietuvai atgavus nepriklausomybę nuvažiavau į Paryžių, kur gyveno A.Ginzburgas, nes rūpėjo "Gulago archipelago" vertimas. Ir vėl išgirdau – nesirūpink, viskas gerai. Bet prabėgo metai kiti, ir buvęs bendražygis mirė. Tuomet parašiau laiškus jo žmonai Arinai ir A.Solženicyno žmonai Natalijai, kuri buvo ir sekretorė, tačiau abi nieko nežinojo", – pasakojo B.Gajauskas.
Susirašinėjo su Tėvu Stanislovu
Meile žmonėms pagarsėjusį Tėvą Stanislovą dažnai lankydavusi jo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė fiksuodavo tuos susitikimus savo dienoraštyje, nepraleisdama jokių smulkmenų. Apie tai byloja jos parašyta labai gerai skaitytojų įvertinta knyga "Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas". Šioje knygoje yra A.Solženicyno laiško Tėvui Stanislovui faksimilė. Laiško autorius dėkoja už jo atsiminimą ir dovaną, kuri geriausiai išreiškia lietuvio sielą (gal tai buvo rūpintojėlis?). Kartu rašo, kad su daugybe lietuvių susidraugavo lageryje, kad visada su meile juos atsimena ir tiki, kad Dievo šviesa niekada jų neapleis.
"Tarybiniais laikais Paberžės bažnyčios klebonijoje šalia Vydūno, Strazdelio ir A.Mackevičiaus bareljefų kabėjo įrėminta A.Solženicyno nuotrauka. Būtent čia, Paberžėje, skaitydavau ir rusišką pogrindžio spaudą. Čia gavau paskaityti "Gulago archipelagą", "Pirmajame rate", "Vėžininkų korpusą". Tėvas Stanislovas duodavo šias knygas paskaityti artimiems žmonėms", – pasakojo Birutė.
Anot pašnekovės, A.Solženicino draugai lankydavosi Paberžėje, tačiau Tėvas Stanislovas niekada nesakė, kas jie tokie. Buvo aišku, kad tai artimi rašytojo draugai, žinomi Rusijos disidentai. "Per mane į Lietuvą įplaukdavo Rusijos "samizdatas", – yra prisipažinęs Tėvas Stanislovas. Kai sovietinėje Rusijoje 1965 m. prasidėjo puolimas prieš A.Solženicyną už jo pirmąsias knygas, nepaklusnumą valdžiai, sovietinėje Lietuvoje tai atsiliepė aidu. Darbovietėse reikėjo "apsvarstyti" ir "pasmerkti" jo kūrybą, o jos autorius tuo metu jau turėjo slapstytis savo tėvynėje. A.Solženicyną, neseniai sukūrusį šeimą, savo vasarnamyje slėpė Mstislavas Rostropovičius su Galina Višnevskaja.
Vėliau abi šios šeimos dėl priešiškumo valdžiai buvo priverstos palikti tėvynę.
Papildoma informacija
A.Solženicynas gimė Kislovodske 1918 m. netrukus po to, kai per nelaimingą atsitikimą žuvo jo tėvas.
Rostove prie Dono tapo diplomuotu fiziku ir matematiku.
Perėjo visą Antrąjį pasaulinį karą, apdovanotas keliais ordinais.
1945 m. išsiųstas į lagerį.
1965 m., kai užsienyje buvo išleistos jo knygos, KGB konfiskavo jo archyvą.
1970 m. paskirta Nobelio literatūros premija.
1974 m. deportuotas į užsienį.
1994 m. grįžo į Rusiją.
1998 m. atsisakė aukščiausio Rusijos ordino.
2007 m. Rusijoje pradėti leisti A.Solženicyno "Raštai" (30 tomų).
Kaip ir norėjo, mirė savo namuose.
Naujausi komentarai