Rukla labiau bijo savų nei pabėgėlių

"Su vietiniais sugyvename puikiai. Nors draugų per tą laiką neatsirado, tačiau ir Ruklos gyventojai į mus, ir mes – į juos žiūrime draugiškai", – pasakoja Ahmadas.

J.Stanislausko pagrindinėje mokykloje keturi afganai šiuo metu yra vieninteliai moksleiviai, atsiųsti čia iš pabėgėlių centro: viena mergaitė pirmokė, kita – antrokė, du septyniolikmečiai pamokas lanko su dešimtokais, tačiau jiems skirtas trečios klasės kursas.

"Pastariesiems vaikinams po septyniolika metų, tačiau patikrinus jų žinias paaiškėjo, kad jos atitinka trečios klasės išsilavinimą. Sodinti suaugusį vyrą į suolą su trečioku nelogiška. Jie išties atrodo brandūs, net nepasakysi, kad jiems po septyniolika. Tiesa, kyla klausimas, ar jiems išties septyniolika metų", – pasakoja J.Stanislausko mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Sonata Paliukienė.

Gyventi nepasilieka

Pedagogė pripažįsta, kad mokytojams dirbti tokiomis sąlygomis itin sudėtinga.

"Tenka eksperimentuoti, ieškoti sprendimų. Analizuojame kiekvieną individualų atvejį, prisitaikome prie jo. Žiūrime, kokią kalbą geriau moka kiekvienas moksleivis – rusų ar anglų, pagal tai irgi koreguojame jų programą. Čia išties savotiška edukologijos laboratorija", – kalbėdama apie kasdienius iššūkius šypsosi kita tos pačios mokyklos direktoriaus pavaduotoja Gitana Lemkienė.

Pedagogės prisibijo, kad, perkėlus į Ruklą gerokai daugiau pabėgėlių, mokymo procesai taps tik sudėtingesni. "Darbo su gerokai didesniu skaičiumi svetimšalių moksleivių patirties mes neturime, ir kyla klausimas, kur jos pasisemti", – prisipažįsta G.Lemkienė.

Kol pabėgėlių Rukloje nepadaugėjo, vietos mokyklos pedagogams daugiau rūpesčių kelia tai, kad daug darbo ir dėmesio, skirto pabėgėlių vaikams, prapuola, nes didžioji dauguma RPPC gyventojų, net nebaigę integracijos, dažniausiai pajuda Vakarų kryptimi.

Ar yra likusių gyventi pabėgėlių Rukloje? Niekas iš pašnekovų į šį klausimą neatsakė teigiamai. Užtikrinčiausias buvo vietos rusas Valerijus: "Tikrai tokių nėra. Mes čia vieni kitus pažįstame, žinotume, jeigu tokių būtų."

RPPC duomenimis, šiuo metu Lietuvos savivaldybėse apsigyvenę 105 žmonės, gyvenę Ruklos pabėgėlių priėmimo centre ir dabar bandantys integruotis į mūsų šalies visuomenę.

Centre jau gyveno tūkstančiai

Rukla – miestelis Jonavos rajone už 8 km nuo rajono centro. Seniūnijos centras. Miestelyje įsikūrę penki Lietuvos kariuomenės daliniai ir Pabėgėlių priėmimo centras.

Ruklos pabėgėlių priėmimo centras (RPPC) – įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Centro misija – apgyvendinti užsieniečius, kuriems suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, įgyvendinti prieglobstį gavusių užsieniečių socialinę integraciją, užtikrinti socialinę globą suaugusiems neįgaliems asmenims, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai.

Pabėgėlių priėmimo centras veikia nuo 1996 m. Per šiuos veiklos metus centre gyveno apie 3 tūkst. užsieniečių. Pirmieji užsieniečiai buvo apgyvendinti RPPC 1997 m. kovo 3 d.

Integracija centre trunka iki aštuonių mėnesių. Jeigu per nustatytą laikotarpį užsieniečiui, gavusiam prieglobstį, dėl objektyvių priežasčių nepavyko pasirengti integracijai savivaldybės teritorijoje, šis laikotarpis gali būti tęsiamas iki dvylikos mėnesių. Jeigu užsieniečiai, gavę prieglobstį, priklauso pažeidžiamoms grupėms – nelydimi nepilnamečiai vaikai, nėščios moterys, asmenys, patyrę kankinimus, asmenys su psichikos sutrikimais, pensinio amžiaus asmenys, taip pat asmenys su negalia, šeimos su nepilnamečiais, šis laikotarpis gali būti pratęstas iki aštuoniolikos mėnesių.

Iškilus nenumatytoms aplinkybėms parama centre gali būti tęsiama toliau.

RPPC įsikūręs Ruklos miestelio gale. Pabėgėliai gyvena dviejuose trijų aukštų pastatuose.

Komentaras

Robertas Mikulėnas

RPPC direktorius

Nuo metų pradžios centre gyvena apie 50 pabėgėlių. Čia vyksta nuolatinis judėjimas – vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Šiuo metu gyvena žmonės iš Afganistano, Sirijos, Ukrainos, Rusijos, Irako, ir Šri Lankos.

Centro gyventojai aprūpinami būtiniausiomis buities, higienos priemonėmis. Jiems suteikiamas stogą virš galvos, kas mėnesį gauna nedideles išmokas (mažiausiai 71 euro). Išmokos dydis priklauso nuo šeiminės padėties, kitų faktorių. Už tuos pinigus jiems tenka pirktis maistą, paskirti juos smulkioms išlaidoms. Pabėgėliams taip pat apmokamos kelionių į darbo biržą ir medicinos įstaigas išlaidos. Šeimoms, turinčioms vaikų, sudaromos sąlygos vaikus leisti į mokyklą ar vaikų darželį. Suaugusieji čia gali laisvai dirbti, jeigu susiranda darbą. Pabėgėliai mūsų centre gyvena laisvai. Teritorija nėra uždara. Mūsų pagrindinis tikslas padėti jiems integruotis į Lietuvos visuomenę, tad negalima šių žmonių laikyti uždarytų. Be abejo, yra tam tikri reikalavimai. Pavyzdžiui, jie negali iš centro išvykti ilgiau nei parai nepranešę administracijai. Apskritai išvykti gali ne ilgiau nei mėnesiui. O iš esmės jiems galioja tie patys įstatymai kaip ir visiems Lietuvos piliečiams.

Mūsų centro gyventojai po aštuonių mėnesių integracijos važiuoja į savivaldybių, kurios konkurso tvarka parenkamos jiems apgyvendinti, teritorijas ir ten kuriasi. Jiems priskiriami kuratoriai, kurie padeda susirasti būstą, darbą, polikliniką, supažindina su institucijomis ir tvarka.

Kalbant apie galimybes priimti daugiau pabėgėlių, šiandien mes skaičiuojame, kad vienu metu galime laisvai priimti 120–160 asmenų. Konkrečiau apskaičiuoti galime tik žinodami, kas būtent atvyksta – šeimos ar viengungiai. Jeigu viengungiai, tai į kambarį galime daugiau žmonių priimti. Jeigu šeimos, tada – tik po šeimą į kambarį.

Jeigu kalbama apie 325 asmenis – kvotą, anksčiau patvirtintą Vyriausybės, tai, išdalijus tą skaičių dvejiems metams, atsižvelgiant, kad asmenys gali čia gyventi iki aštuonių mėnesių, o praktiškai gyvena vidutiniškai po pusę metų, reikia vienu metu priimti po 80 pabėgėlių, ir tai mes be vargo galime padaryti. Dėl didesnio skaičiaus – kai jie bus patvirtinti, tada reikės žiūrėti, ką mes galime ir kaip tuos klausimus spręsti. Tokiu atveju teks kurti centro padalinius, apgyvendinti pabėgėlius kitose savivaldybėse.