R.Kuncaitis: „Išgyventi padėjo tikėjimas“

Šeštadienio interviu apie sportą, tragišką avariją ir virpėti priverčiančias svajones

Uostamiesčio krepšinio komandos „Neptūnas“ treneris Robertas Kuncaitis – labai spalvinga ir nuoširdi asmenybė. Jo biografijoje buvo visko: pradedant pradinių klasių mokytojo ir trenerio darbu, sėkmingo rungtyniavimo LKL „Šilutės“ ekipoje ir baigiant susapnuota ir įvykusia kraupia šeimos tragedija, kurią, kaip pats sakė, išgyventi padėjo tik tikėjimas.

Nors 43-ejų R.Kuncaitį gyvenimo vingiai labai sukrėtė ir gerokai pakeitė požiūrį į gyvenimą, tačiau jis nepalūžo ir nuolat vadovaujasi posakiu: „Viskas bus gerai“.

„Tikiu, kad ateis tokia diena, kai Klaipėdoje turėsime gerą komandą, pakankamą biudžetą ir ambicijų. Neabejoju, kad ateityje „Neptūnas“ bus tarp prizininkų“, - „Klaipėdai“ sakė krepšinio specialistas.

Pradžia - „Šilutėje“

- Įdomu, kaip prasidėjo Jūsų, kaip krepšinio trenerio, karjera?

- Visiems žinoma, kad Lietuva vadinama krepšinio šalimi. Mano tėvukas Elmutas buvo krepšininkas. Tad ir aš nuo vaikystės intensyviai domėjausi krepšiniu. Anksti išstypau ir tiesiog apie kitą gyvenimo kelią net nebemąsčiau.

1985 metais pradėjau rungtyniauti tuometėje LKL lygos gimtojoje „Šilutės“ ekipoje. Ilgą laiką buvau ekipos kapitonas, o gerokai perkopęs 30 metų tapau žaidžiančiu trenerio asistentu.

Savarankiškai ekipą pradėjau treniruoti, kai dėl finansinių priežasčių „Šilutė“ turėjo atsisveikinti su LKL (perėjo į žemesnę lygą, - aut. past.).

Vėliau 2004 metais Kęstutis Kemzūra pakvietė į „Lietuvos rytą“ dirbti trenerio asistentu. Ten padirbėjęs pusmetį, į vyriausiojo trenerio postą stojau Klaipėdos „Neptūne“.

- Metus praleidęs Klaipėdoje, 2005 –aisiais vėl buvote sugrįžęs į „Lietuvos rytą“. Netenkino sąlygos, o gal buvo pernelyg didelis krūvis?

- Viskas buvo idealu - ir rezultatai, ir darbas, ir komandoje tvyrojo puiki atmosfera. Tiesiog pagrindinė iškeliavimo į Vilnių priežastis - pajusti Eurolygos komandų lygį. Tai labai viliojo.

- Kokios priežastys šį sezoną Jus vėl suvedė su Klaipėda? Juk „Neptūnui“ toli iki aukštumų.

- Visada norėjosi būti vyriausiuoju treneriu, savo kailiu pajusti visą rungtynių įkarštį, atsakomybę, priimti lemiamus sprendimus. Supratau, jei „Lietuvos ryte“ liksiu tik asistentu – užmigsiu. Norėjosi judėti į priekį, mąsčiau apie perspektyvas.

Taip pat šiam sprendimui daug įtakos turėjo ir mano šeima, t. y. mano sūnūs – jaunėlis Arnoldas, kuriam greitai bus 12 metų, ir 18-metis Martynas. Esu našlys, tad norėjosi kuo daugiau laiko praleisti su savo šeima. Ir taip jau vaikai turėjo metus laiko pagyventi be tėvo...

Susapnavo būsimą tragediją

- Teko girdėti, kad prieš kelerius metus Jūsų šeimą ištiko baisi autokatastrofa...

- Tai - sukrečianti nelaimė... Visa šeima automobiliu važiavome iš Vokietijos ir Lenkijoje įvyko tragiška avarija. Visi buvome sužaloti, tačiau Dievas pirmą pasirinko mano žmoną Sonatą... Dar dabar daug kartų persuku tą kraupų filmą galvoje ir nuolat mąstau, ar buvo galima to išvengti? Tikriausiai tokios mintys kamuos iki gyvenimo pabaigos.

Po tokių įvykių labai pasikeičia požiūris į gyvenimą, vertybes. Tuomet matai, kad gyvenime siekei vieno, tačiau aplinkui buvo daug vertingesnių dalykų...

- Tikite, kad tai buvo sustyguota likimo? O gal atsitiktunumas?

- Likimas – tai gyvenimas... Žinau, kad mes buvome susapnavę šitą baisią tragediją. Prieš kelionę į Lietuvą mes vaikščiojome Hamburgo gatvėmis ir nutarėme apie tai nekalbėti. Sakėme: „Ai, tiek to, tegul lieka šis sapnas...“

- Tai sapne ir regėjote būsimą autoįvykį?

- Sapnavau, kad su žmona priėjome žemę ir išvydome baltą akmenį. Aš jį paėmiau ir likau gyvas, žmona nepaėmė ir... žuvo... Tvyrojo kažkokia bloga nuojauta. Jutau, kad kažkas mus kontroliuoja, kažkas iš viršaus duoda ženklus.

- Ar tiesa, kad po šio įvykio labai įtikėjote į Dievą?

- Taip. Man iš tikrųjų tik tikėjimas ir padėjo išgyventi. Aš ir anksčiau tikėjau į Dievą, bet galbūt šalčiau, galbūt ne taip buvau atsivėręs.

Mane tas praradimas tiesiog supurtė... Tik tikėjimas suteikė stiprybės. Dar ir dabar tikiu, kad vis tiek dar kada nors susitiksiu su žmona. Tai padeda gyventi.

Pats gamina valgyti

- Ar dabar Jūsų gyvenime yra mylimas žmogus, į kurį galite atsiremti?

- Ne, neturiu. Dabar vienas...

- O kas prižiūri atžalas? Pats gaminate valgį, rūpinatės buitimi?

- Taip, net nėra kalbos. Tačiau kartais padeda abi močiutės – tiek mano žmonos, tiek mano mama.

- Gyvenime vadovaujatės kokiais nors principais?

- Noriu turėti kažkokius principus, bet jie dažniausiai nesutampa su Dievo planais. Jeigu tu ką nors susiplanavai, tai žinok, kad kitą dieną bus tų principų išbandymas. Slidus dalykas. Tačiau kaip bebūtų, Dievas, ką nors atimdamas, kažką ir duoda. Supratau, ką aš turėjau ir kaip tai yra brangu, kokie vertingi mus supantys santykiai.

- Kaip leidžiate laisvalaikį?

- Didžiąją laisvo laiko dalį praleidžiu su vaikais. Šiaip mėgau ir žvejoti, ir tenisą su draugais pažaisti, bet dabar taip retai tai darau. Pastaruoju metu nuolat sakau, kad didžiausias mano pomėgis – svajoti.

- Apie ką?

- Apie viską. Nuo intymių dalykų iki buitinių smulkmenų.

Dirbo mokytoju

- Kokį kitą darbą gyvenime, be krepšinio, dar esate dirbęs?

- Jaunystėje Juknaičiuose net aštuonerius metus dirbau pradinių klasių mokytoju. Tais laikais reikėjo dirbti iki 28 metų, kad nepašauktų į tarybinę armiją.

Buvo ypač įdomus laiko tarpsnis. Visi stebėjosi, kad pradinių klasių mokytojas – vyras. Man taip buvo įdomu, net nejaučiau, kad dirbu. Vos ne kiekvieną dieną į pamokas ateidavo svečių. Vaikai mane ir nuoširdžiai apsikabindavo, ir mama pavadindavo. Vaikai tokie atviri...

Su draugais važiuodavau į krepšinio varžybas ir pasakodavau, kas kiekvieną pamoką nutiko. Tai skambėdavo kaip didžiausias anekdotas.

- Kas, Jūsų nuomone, yra laimė?

- Tikėjimas ir ramybė, kad tu esi ramus dėl visko: namų, ateities, vaikų, artimųjų...

- O šiuo metu ar jaučiatės laimingas?

- Sakyčiau, dar trūksta kažko. Nėra kalbos, kad trūksta mylimo žmogaus.

Krepšininkai – lyg savi vaikai

- Net neabejoju, kad trenerio darbas kainuoja daug nervų. Kaip numalšinate įtampą ir emocijas?

- Emocijas išlieju rungtynių metu. Nesu tas, kuris jas kaupia savyje. Ir šaukiu... Galbūt per daug dalyvauju šitame žaidime, tačiau toks jau esu.

Būna ir tokių atvejų, kai po įtemptų varžybų sunku nusiraminti ar net naktimis užmigti.

- O niekada nekilo abejonių, kam dirbate tokį darbą? Ar nebuvo noro viską mesti?

- Labai dažnai savęs klausiu, kodėl čia, o ne ten? Kodėl iš tikrųjų pasirinkau tokį sunkų darbą? Bet juk visus užplūsta sunkumo valandėlės iki tol, kol pajunti pasitenkinimą.

Esu pastebėjęs, kad be krepšinio, be aikštelės jaučiuosi nekaip. Kažko trūksta. Pasirodo, kad normaliam gyvenimui reikalingos emocijos ir adrenalinas. Tikriausiai net galėčiau pasakyti, kad dirbu mėgstamą darbą.

- Daug laiko praleidžiate su krepšininkais. Kokie santykiai su jais?

- Aš juos laikau savo vaikais. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna visko: ir klauso, ir neklauso, ir myli, ir neapkenčia. Čia pyksta, čia atleidžia...

Jei gražiai kalba apie mano krepšininkus, visada džiaugiuosi. Jei jiems nesiseka – stengiuosi išgyventi kartu, nuraminti.

- Kokie Jūsų gyvenimo tikslai, svajonės?

- Pagrindinis tikslas – su tokia jauna komanda nustebinti visuomenę. Noriu įrodyti, kad ir Klaipėda gali būti tarp lyderių.