LINK BALSADĖŽIŲ

Rinkimai valstybės kurso nepakeis

Rinkimų rezultatus lengva komentuoti, bet sunku numatyti. Pirmasis šių Seimo rinkimų turas pateikė dvi staigmenas: daugmaž pasitvirtino rinkimų prognozės ir neįvyko revoliucinių permainų. Gal šį kartą spauda, pranašavusi triuškinančią milijonierių partijos pergalę, net daugiau apsiriko, negu anksčiau smarkiai “melavę” sociologai.

Ir tai įvyko, nepaisant piniguočių propagandos ir nesėkmingų Seimo bandymų ją pažaboti. Šiam puolimui vien televizijos politinės reklamos laiko buvo nupirkta, kaip skelbia žiniasklaida, net apie 250 kartų daugiau, nei, pavyzdžiui, jos pirko konservatoriai. O kur dar paslėpta reklama, antireklama geltonojoje spaudoje?

Rinkėjai susigaudė net politinės kovos plonybėse. Jie nebalsavo už silpnas neparlamentines partijas, suprasdami, kad taip padės tiems, kuriems jie nenorėjo padėti.

Suvokė jie ir kad parlamentinė opozicija nėra atsakinga už valdžios nuodėmes, ir skyrė jai nemažai balsų. Tačiau didžiausia sensacija, kad valdžios koalicija gavo daug balsų. Tai iš tikrųjų nauja. Dalinti pažadus lengviau, negu juos vykdyti, tad valdžia dažnai nusipelno rinkėjų nemalonės.

Dalis masinės informacijos priemonių kimšo mums į galvą, jog naujasis mūsų vaduotojas tikrai neturėjo valdžios. Ne visiems dar reikia gerti „Bilobilą“, kad būtų galima prisiminti, kokią įtaką pastaraisiais metais jis turėjo politikoje ar bent jau Ekonomikos komitete. Tad pritapti prie opozicijos, o tai sąlygiškai iki šiol Lietuvoje buvo geriausias būdas paimti valdžią, jo partijai nepavyko.

Rinkėjai nepatikėjo, kad turtuoliai veržiasi į valdžią, degdami meile Tėvynei ir noru padėti neturtėliams. Kaip ir tuo, kad valstiečiai bei ašarų prezidentas tikrai yra už vargšus ir teisybę.

Už juos balsavo nepatenkintieji. Pastarųjų sudėtis nevienalytė. Vieni nepatenkinti europietiška ir provakarietiška Lietuvos politika, kiti - ekonominėmis blogybėmis, mažomis pensijomis, nedarbu ir kitais “vis dar pasitaikančiais” trūkumais. Dar kitiems didelį įspūdį padarė skandalai, nors dauguma kaltųjų iki šiol nenuteisti.

Yra ir tokių, kurie visada nepatenkinti, tokiems jokia valdžia neįtiks. Kiti yra emigravę ar rūpinasi vien savo reikalais ir iš viso neina balsuoti.

Pažymėtina, kad Lietuvoje didėja patenkintųjų ar pusiau patenkintųjų dalis. Jie supranta, kad trūkumų jokie fokusininkai greitai neįveiks. Net dalis rusakalbių, anksčiau išvykusių į Rusiją, grįžta atgal, nes Lietuva Europoje jiems patinka.

Visišką fiasko patyrė rėksniai ir radikalai. Murzos ir burbos, mažonai ir oželiai, pilveliai ir šustauskai bent laikinai tapo politiniais lavonais. Taigi, nors sveikas tautinis orumas lietuviams nesvetimas, jie - ne nacionalistai.

Rinkimai ir valdžia tikrai neišspręs visų žmonių problemų, ypač liberalioje visuomenėje. Tam reikalingas didžiulis daugelio metų darbas. Jį turi dirbti ir politikai, ir verslininkai, ir daugelio profesijų žmonės. Metodai - gal ir panašūs, bet vienų tikslas - tarnauti visuomenei, kitų - siekti asmeninio pelno.

Tai nėra blogai, nes iš verslininkų pelno mokesčių pavidalu išsilaiko ir valstybė, iš mokesčių vykdoma ir socialinė parama.

Tačiau nėra labai gerai, kai politika tampa nuolatinio verslo palydove. Naivu būtų manyti, kad šis politikos panaudojimas savo verslo problemoms spręsti greitai bus įveiktas, nes vyrauja didelė pinigų galia. Bet praėjęs pirmas rinkimų turas parodė, kad ir jie gali ne viską.

Antrasis rinkimų turas dar gali pateikti netikėtumų. Bet vargu ar kokia nors jėga paims Seime daugumą.

Vadinasi, nepajėgs pakeisti nei šalies kurso, nei valstybės konstitucinės sandaros.

Ir tai yra labai gerai. Būtų gerai, kad kiekvieni rinkimai būtų ne labiau reikšmingas įvykis nei eilinis ruduo ar pavasaris.