Premijos: poezija ir proza

Jei poetas neparašytų apie „Poezijos pavasarį“, ypač pastarajam atvykus į Kauną, atrodytų keistai. Tad rašau. Kasmet pasigirsta svarstymų, ar jis vis dar reikalingas, o minčių apie poezijos festivalius apskritai – pilnas šiemetis „Poezijos pavasario“ almanachas. Čia galima pasakyti štai tokius dalykus.

Manau, reikalingas, tik turi keistis, nesustingti ties anų laikų tradicijomis. Šiek tiek keičiasi, gal didžiausias pasikeitimas ir būtų minimas almanachas. Jis aiškiai kitoks, tai rodo ir tai, kad anksčiau daug kas vengdavo duoti jam eilių, tekdavo skambinti ir prašyti, o šiemet jau girdėjosi nepatenkintų balsų ten nepakliuvus.

Manau, kad festivalis per didelis. Kažin ar reikia tų pusantro šimto renginių, ar visus fiziškai įmanoma organizuoti be trikdžių (jų vis pasitaiko). „Poezijos pavasaris“ vargu ar ką duoda pačiai poezijai, tačiau plačiosioms masėms primena ją tebeegzistuojant. Tai nelabai svarbu literatūrine prasme, bet svarbu socialine. Nors ir nebe tie laikai, kai Lietuvos poetai buvo populiaresni už vietines roko žvaigždes, bet per festivalį trumpam gali tokie pasijusti.

Tai valstybės masto festivalis, tad labai svarbu koordinuoti darbą, nuomones ir preferencijas. Ir štai sulaukėme pirmojo (?) konflikto dėl „Poezijos pavasario“ laureato. Pakeitus premijos įstatus, Maironio premijai skirti pakanka vien kauniečių balsų, tačiau komisijai būtini ir vilniečiai. Ir istorija nutiko tokia. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) valdybos posėdyje buvo išrinktas visai kitas laureatas, kauniečiai irgi už jį balsavo. Tačiau grįžę namo staiga „persigalvojo“ ir, pasitelkę savivaldybės žmones, išrinko Tautvydą Marcinkevičiūtę. Tikrai puiku, kad tai – Tautvyda, ji verta premijos ir tuo nereikia abejoti. Vis dėlto tokia praktika regionalizuoja svarbią premiją, verčia ją kauniečių vidaus reikalu, ir maža kas čia kam gali šauti į galvą dar kitais metais. Būtinas bendras sutarimas ir susitarimas. Nors, kartoju, šiųmetė laureatė premijos tikrai nusipelnė ir šiais metais viskas gerai.

Premijų tapimas grynai regioninėmis nulemia jų susmulkėjimą. Viso ko būna tuose regionuose. Štai Prienų rajono savivaldybė neseniai įsteigė Vinco Mykolaičio-Putino premiją, kuriai LRS pasiūlė puikų poetą ir Lietuvos patriotą Joną Juškaitį. Tačiau steigėjai laureatu išrinko visiškai marginalinę figūrą, kadaise užsiėmusią „SSRS tautų tarybinės kritikos“ antologijų sudarymu ir Justo Paleckio biografijų rašymu. Taip premija tapo sukompromituota jau pirmuoju teikimu. Tad parapiniai sprendimai kartais būna itin keisti. Tikėkimės, ne Kaune.