Iš Prancūzijos architektų mokėsi neįprastų aplinkos analizės metodų

Šiemet pasirinkta apleista teritorija Petrašiūnuose, prie Nemuno, ir ieškota naujos jos vizijos. Kaip tikina dirbtuves kuruojanti dėstytoja Laura Jankauskaitė-Jurevičienė, šios dirbtuvės ypatingos, jų metu kolegos iš Prancūzijos studentus supažindino su neįprastais architektūros studentams aplinkos analizės metodais.

– Kaip prasidėjo ši trejus metus trunkanti draugystė su Prancūzijos architektais?

– Šiais metais Prancūzų institutas švenčia 25 metus Lietuvoje. Siekdamas didinti bendradarbiavimą, skatinti kultūros mainus, tvaraus miesto vystymo idėjas, dar 2022 m. Prancūzų institutas Lietuvoje inicijavo bendradarbiavimą su KTU.

Tais metais vyko projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ renginiai ir KTU Architektūros mokykla papildomai prisijungė prie landšafto festivalio „Magenta“, kurio metu buvo suorganizuotos studentų kūrybinės dirbtuvės „Atominės bazės konversijos vizijos“.

Buvo parinkta išskirtinė teritorija – buvusi sovietinė branduolinių raketų bazė Karmėlavoje, netoli Kauno oro uosto. Tai didelė apleista teritorija su keletu išlikusių angarų. Išlikę karo pramonės objektai kėlė klausimą, kaip priimti tokį „paveldą“, kaip įveiklinti teritoriją, ar ji turi tapti oro uosto, karo pramonės, o gal artėjančio Kauno LEZ dalimi?

Suprasti šios teritorijos kontekstą ir vystyti panaudojimo vizijas penkių dienų kūrybinėse dirbtuvėse padėjo trys prancūzų architektai Djamelis Klouche (AUC), Colinas Reynier ir Léonard’as Lassagne („Data Architects“). Devynios studentų komandų suformuluotos vizijos buvo eksponuojamos „Žalgirio“ arenoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Žmogus, gamta ir miestas“.

Analizuodami studentai turėjo pasitelkti pojūčius. Vykome apsižvalgyti į planuojamą teritoriją, kur studentai turėjo įsiklausyti į aplinkos garsus, pajausti tekstūras, pamatyti žmogaus ir gamtos ryšį.

Šį projektą įgyvendinti padėjo Prancūzų institutas, ypač architektūros, urbanistikos ir kraštovaizdžio katedros vedėja Monica Lebrao Sendra, temos autorius ir festivalio „Magenta“ atstovas Gediminas Banaitis.

Vėliau Prancūzų instituto Lietuvoje ir KTU Architektūros mokyklos bendradarbiavimas buvo tęsiamas. Po sėkmingo bandymo buvo nuspręsta naujus mokslo metus pradėti architektūros studentų kūrybinėmis dirbtuvėmis, pavadintomis „StarTarch“.

– Kokia užduotis laukė antraisiais metais?

– Dirbtuvėms buvo pasirinkta urbanizuota Kauno geležinkelio stoties teritorija. Ši įvairius istorijos vingius išgyvenusi teritorija pasirinkta dėl jos laukiančio atnaujinimo, siekiant ją pritaikyti europietiškai „Rail Baltica“ vėžei, ir dėl kylančio klausimo, kuris aktualus tiek Prancūzijai, tiek Lietuvai: kaip geriau išsaugoti savo kultūros paveldą?

Studentai gavo iššūkį sukurti gyvybingo Kauno geležinkelio stoties rajono viziją, išsaugant jo vertingąsias savybes. Stoties teritorijoje yra tikrai išskirtinių statinių, kurie verti būti palikti ir ateities kartoms.

Šias kūrybines dirbtuves kuravo du architektai: Liuksemburgo prancūzų architektas Mike’as Fritschas ir pirmosiose dirbtuvėse jau dalyvavęs prancūzų architektas C. Reynier.

– Ką studentai tyrė 2024 m. rudenį?

– Šių metų kūrybinės dirbtuvės „StarTarch“ prisijungė prie Lietuvos paviljono 2025 m. Venecijos architektūros bienalėje temos „Medžių architektūra“. Kaip teigia architektas, KTU profesorius, Lietuvos paviljono kuratorius Gintaras Balčytis, tokia tema pasirinkta dėl savo lokaliai globalaus aktualumo: vykstančių klimato pokyčių, žaliojo mąstymo, skatinančio priimti aplinką tausojančius ir ekologiškesnius sprendimus, vietos dvasios išsaugojimo problematikos.

Tad neatsitiktinai antro–ketvirto kursų architektūros studentai naujus mokslo metus pradėjo analizuodami Petrašiūnuose esančią neurbanizuotą teritoriją. Labai džiaugiamės, kad, kaip ir prieš tai buvusiais metais, kūrybines dirbtuves rėmė Prancūzų institutas Lietuvoje.

Tad šiais metais sugrįžo ir dirbtuves kuravo architektai iš Prancūzijos C. Reynier ir M. Fritschas. Įdomus sutapimas, kad M. Fritschas yra vienas iš Liuksemburgo paviljono 2025 m. Venecijos bienalėje kuratorių.

– Architektai dažniausiai turi pristatyti brėžinius ir planus, tačiau šiemet laukė kita užduotis. Gal galite plačiau apie ją papasakoti?

– Šį kartą analizei studentai turėjo pasitelkti pojūčius. Vykome apsižvalgyti į planuojamą teritoriją, kur studentai turėjo įsiklausyti į aplinkos garsus, pajausti tekstūras, pamatyti žmogaus ir gamtos ryšį.

Dažniausiai architektūros studentai teritoriją mokosi analizuoti iš brėžinių, žemėlapių, ieškodami istorijos faktų ar planų, o šį kartą tai darė fotografuodami, filmuodami, skenuodami, įrašydami garsus. Taip buvo bandoma suprasti, kas svarbiausia šioje teritorijoje, kokie elementai gali tapti svarbūs integruojant teritoriją į miesto audinį, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus įtakos.

Skirtingai nei semestro metu, kai studentai daugiausia dirba individualiai, vykstant dirbtuvėms jie dirbo iš įvairių kursų studentų sudarytose grupėse.

Tai padeda dalytis patirtimi, išmokti bendradarbiauti, ieškoti bendrų sprendimų, susirasti draugų tarp vyresnių ar jaunesnių kolegų ir įgyti naujų įgūdžių. Šį kartą dalis studentų pirmą kartą panaudojo 3D skenavimo įrankius, turėjo susidėlioti savo pasakojimą piešdami atskiras kadruotes ir kurdami aplinkos analizės scenarijų per pasirinktą objektą, įsijungė vaizdo įrašų montavimo programas, kad sukurtų videofilmus.