Policijos pareigūnas: kartais visuomenės požiūris – tiesiog stebinantis

– Su pareigūnais nuolat apie tai kalbamasi? Jie apmokomi elgtis įvairiose situacijose?

– Vienareikšmiškai. Pareigūnai mokomi visko, ko reikia darbe. Ilgainiui, kai susiduri su įvairiausiomis situacijomis, mokaisi iš gyvenimo. Gyvenimas tave išmoko daugelio dalykų. Policijos mokykloje taip pat būna psichologinių užduočių. Vėliau neretai visko įgyji su skaudžia patirtimi, su amžiumi.

Reikia turėti labai šaltus nervus ir kuo ilgiau išlaikyti ramybę. Masinių susibūrimų ir renginių metu keliasdešimt ar keli šimtai pareigūnų turi būti kaip vienas. Į juos lekia keiksmai, kiaušiniai, o jie turi išlaikyti ramybę. Tarkime, vyksta seksualinių mažumų eitynės ir už nugaros žygiuoja vieni, o iš priekio stovi kiti. Išklausyti tenka visko. Ant pareigūnų šaukiama, jie įžeidinėjami, kad saugo kitus žmones, bet užtektų vienam pareigūnui pulti tą keikūną ir turėtume grandininę reakciją – gali prasidėti riaušės.

Tokiu atveju turi suprasti, kad geriausia, jei viskas ramiai pasibaigs ir neįvedinėsi tvarkos ten, kur nėra realaus pavojaus sveikatai. Jei imsiesi veiksmų, gali iššaukti tokį kitų asmenų elgesį, kuris bus sunkiai sutramdomas.

– Kas labiausiai žeidžia pareigūnus?

– Žinote, labiausiai žeidžia ne tas, kuris šaukia. Ką jis parodo? Tik savo bukumą ir neišsilavinimo lygį, socialinę padėtį. O daugiau – nieko.

Kartais labiausiai žeidžia visuomenės požiūris. Vos tik ką nors sulaikai, iš karto pasipila aplink esančių žmonių pasipiktinimas, ko kabinėjamės prie žmogaus, neva nematom, kad jis – visiškai girtas. Dažniausiai toks žmogus priešinasi, todėl nori ar nenori prieš jį turi panaudoti jėgą, specialiąsias priemones, griauti ant grindinio. Aplinkiniai sako, kad tas žmogus nieko nepavogė ir neužmušė, o policininkai – žvėrys, kurie esą nemato, ką daro. Tai labiausiai demoralizuoja.

Aplinkiniai sako, kad tas žmogus nieko nepavogė ir neužmušė, o policininkai – žvėrys, kurie esą nemato, ką daro. Tai labiausiai demoralizuoja.

Galvoji, kad dirbi dėl žmonių, jog jie jaustųsi šalyje saugiai ir komfortabiliai, bet kartais mūsų visuomenės požiūris – labai stebinantis. Esame žvėriškai nusiteikę rimtų nusikaltimų atžvilgiu ir reikalaujame mirties bausmės vidury centrinės aikštės, bet labai atlaidžiai žiūrime į išsišokimus, Kelių eismo taisyklių pažeidimus ar įžeidimus.

– Kaip vertinate visuomenėje žymių žmonių viešus išsišokimus, nepagarbą pareigūnams? Kas tokius žmones skatina taip elgtis?

– Aš norėčiau pasukti šį klausimą kiek kitaip. Kodėl po tokio elgesio jie vis dar yra įžymūs? Dažnai viešojoje erdvėje girdime, kad reikėtų netapatinti žmogus su tuo, ką jis, pavyzdžiui, dainuoja. Neva muzika – sau, o atlikėjas – sau. Aš laikausi kitokių pažiūrų: jei žmogus kažkokiu veiksmu rodo milžinišką nepagarbą visuomenei, savo išskirtinumą ir leidžia sau daryti tai, ko mes paprasti žmonės negalime sau leisti, tegul kitiems toks žmogus būna genijus, o mano akyse jis – niekšas, eilinis išsišokėlis, ir nieko daugiau.

Kol pas mus visuomenėje bus požiūris, kad muzika – sau, o chuliganas – sau, tol niekas nesikeis. Mūsų visuomenė kažkodėl mėgsta bet koks priešinimąsi valdžiai. Tas, kuris išdrįsta taip daryti, tampa kone didvyriu užuot buvęs pasmerktas. Sakom: koks jis kietas, kad ėmė ir padarė. Didelio čia proto reikia išsidirbinėti ir gauti už tai baudą, kuri, beje, tam žmogui prilygsta tik gerai vakarienei eiliniame restorane.

– Šiek tiek sumažėjo besipriešinančiųjų pareigūnams, kai pažeidėjai yra sulaikomi. Bet apskritai daugybė žmonių linkę priešintis policijai. Kodėl jie linkę priešintis, žinodami, kad bus tik blogiau?

– Pabandysiu jums paaiškinti kiek kitaip. Tikiuosi, nesupyksite, jei pateiksiu tokį pavyzdį. Tarkime, mes esame du brakonieriai ir Neryje gaudome lašišas. Jei koks aplinkosaugininkas mus pagaus, vien už lašišų gaudymą žala gamtai būtų labai didelė. Dabar, tarkime, atbėga du policininkai, griebia mus už rankų, ir, žinokit, būtų normalu priešintis, nes jei pasipriešinsime, labai stipriai blogiau nebus, jei bus blogiau apskritai. O gal ir pavyks pasprukti ar prilupti pareigūną? Šitoje loterijoje praradimai gali būti labai maži.

Mano manymu, už pasipriešinimą pareigūnui yra nepakankamai griežtai baudžiama. Už pasipriešinimą pareigūnui turi būti ne tik numatytas laisvės atėmimas, bet jis turi būti ir realiai taikomas. Tuomet žmogus, kuris padarė nusikalstamą veiką, už kurią, tarkim, laisvės atėmimas negresia, nenorėtų priešintis, nes suprastų, kad pasipriešinus jis realiai atsisės už grotų.