Subūrė laidojimo komisiją
Ne taip seniai premjerė Inga Ruginienė sudarė darbo grupę (laidojimo komisiją).
Kaip rašoma ministrės pirmininkės potvarkyje, komisija iš JAV turėtų parvežti ir perlaidoti Kurtuvėnuose „vieno iš pirmųjų kariuomenės savanorių, dalyvavusio iškeliant vėliavą Gedimino kalne 1919 m. sausio 1 d., S. Butkaus – Nepriklausomybės kovų dalyvio, žurnalisto ir publicisto, apdovanoto Vyčio Kryžiaus ordinu (1929 m.) ir Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu (1938 m.) už pasižymėjimus valstybės tarnyboje, palaikus“.
Vyriausybės kanclerio pavaduotojas, šios darbo grupės vadovas Alminas Mačiulis dienraščiui patvirtino, kad surengti jau du komisijos posėdžiai, bet situacija dėl šio reikalo nėra labai paprasta.
„S. Butkus artimųjų neturėjo, šeimos neturėjo. O kad pradėtume tą procedūrą – sprendimą dėl ekshumacijos ir tolesnius pervežimo, perlaidojimo veiksmus, – reikalingas artimųjų paliudijimas, jog S. Butkaus buvo tokia valia – jį perlaidoti Lietuvoje, kai Lietuva taps laisva. Šią situaciją mes bandome spręsti ieškodami rašytinių šaltinių, kai kuriuos jau turime“, – teigė A. Mačiulis.
Vienoje žurnalo „Karys“ (kuris buvo leidžiamas JAV) publikacijoje po S. Butkaus mirties (1961 m. gruodį) jo draugų esą buvo užsiminta apie velionio siekį būti perlaidotam Lietuvoje.
1962 m. sausio 5 d. JAV leistame leidinyje „Vienybė“ paminėta ir apie S. Butkaus artimuosius: „Jokių giminių St. Butkus Amerikoje neturėjo, tačiau greit įsigijo bičiulių, parodžiusių Stasiui daug šilumos ir meilės. Dar šią vasarą Butkus gavo iš Lietuvos žinią, jog tenai mirė jo paskutinis brolis Julius. Lietuvoj Stasio liūdi dvi brolienės, tėvo sesuo, perkopusi 90 m., ir keli sūnėnai.“
„Ieškojome artimųjų Lietuvoje. Radome jo krikšto dukrą, kito Lietuvos savanorio Miko Slyvausko dukterį Dalią Slyvauskaitę-Obelenienę, o M. Slyvauskas kartu su S. Butkumi dalyvavo Lietuvos valstybės vėliavos iškėlime 1919 m. sausio 1 d. Archyvuose radome dokumentus, kad ponią Dalią krikštijo S. Butkus“, – tvirtino A. Mačiulis.
Panašu, jog ši moteris yra vienintelis artimiausias žmogus S. Butkui, tačiau su ja apie krikštatėvio perlaidojimo Lietuvoje galimybes pakalbėti kol kas nepavyko dėl objektyvių priežasčių.
Sujudimas ir Amerikoje
Dienraščio žiniomis, S. Butkaus perlaidojimą JAV kuruoja Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke, tačiau esą visi šie reikalai ėmė strigti teisinėse džiunglėse.
Išeivijos atstovai buvo šiek tiek nustebę, kad neatsiklausta jų nuomonės tuo klausimu, juolab Detroite veikė S. Butkaus šaulių kuopa, ji priklausė Lietuvos šaulių sąjungai tremtyje.
„1972 m. duomenimis, kuopos vadovas buvo Juozas Stašaitis, o jaunimo sekcijai vadovavo Robertas Selenis. Ši kuopa buvo įvardijama kaip viena aktyvių struktūrų, palaikančių lietuvybę ir šaulių tradicijas užsienyje, dabar jau viskas pasikeitę“, – patvirtino Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje atstovas Ernestas Lukoševičius.
Pasirodo, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) išeivijoje vadovybė susipažinusi su S. Butkaus perlaidojimu, tuo klausimu posėdis vyko gruodžio 19 d.
„Buvo nutarta kreiptis į Laidojimo komisijos vadovą A. Mačiulį su tam tikrais pasiūlymais ir prašymais. Pirmiausia, savanorį, Vyties Kryžiaus ordino kavalierių S. Butkų reikėtų palaidoti Vilniuje, ten būtų pati tinkamiausia garbinga jo amžino poilsio vieta. Antra, būtų logiška į Laidojimo komisiją įtraukti ir išeivijos atstovą, LŠS vado patarėją ryšiams su lietuvių diaspora Lauryną Geriką“, – teigė E. Lukoševičius.
Įvykį aprašė knygoje
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo vadovas Edmundas Bareiša pasidalijo S. Butkaus bažnytinio gimimo / krikšto įrašo kopija.
Įrašas padarytas rusų kalba, dokumentas saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve.
Šio įrašo duomenimis, Stanislovas Butkevičius, Jono ir Stanislovos Barcevičiūtės sūnus, gimė 1897 m. vasario 28 d. (pagal senąjį Julijaus kalendorių, o pagal Grigaliaus kalendorių būtų 1897 03 13) Kurtuvėnuose, krikštytas 1897 03 01 Kurtuvėnų Romos katalikų bažnyčioje.
E. Bareišos manymu, po Nepriklausomybės paskelbimo Butkevičiai veikiausiai sutrumpino ir sulietuvino savo pavardę į Butkų.
S. Butkus gimtinę paliko būdamas 18 metų, vėliau dalyvavo Nepriklausomybės kovose, kėlė trispalvę Gedimino bokšte.
Apie tai parašė autobiografinėje knygoje „Vyrai Gedimino kalne“.
„Privažiavę Gedimino kalną, sustojome ir vežikus paleidome. Patys, karininko vedami, pradėjome lipti į kalną. Tik dabar pastebėjau, kad pilies bokštas be vėliavos. Iki šios dienos visą laiką kabojo vokiečių vėliava. Karininkas Kazys Škirpa, pastebėjęs pilies bokštą be vokiečių vėliavos, tuoj pasiuntė komendantūros adjutantą karininką P. Gužą pas Valstybės Tarybos rūmų prievaizdą gauti lietuviškąją trispalvę, o pats nuvyko į kareivines paimti garbės sargybos“, – savo knygoje rašė S. Butkus.
Pasak S. Butkaus liudijimo, šiems grįžus, P. Gužas ir savanoris Vincas Steponavičius jau laukė, pilies sargas atrakino pilies duris, o karininkai K. Škirpa, P. Gužas ir savanoris V. Steponavičius su vėliava įlipo į pilies bokštą ir ten prie stiebo ją pririšo.
„Mes, septyni savanoriai, likę lauke, išsirikiavome palei pilies duris. Kada vėliava pradėjo kilti į viršų, karininkai bokšte iš revolverių, o mes apačioje iš šautuvų iššovėme po 3 salves (...). Paskui visi sušukome: „Valio! Lai gyvuoja Nepriklausoma Lietuva!“. Iš bokšto išlipę karininkai su kareiviais pasibučiavo, ir karininkas K. Škirpa pasakė trumpą kalbą. Jis priminė, kad šiandien atlikome istorinį žygį. Po ilgų Lietuvos vergijos metų šiandien pirmą kartą Gedimino kalne pilies bokšte iškeliame lietuvišką vėliavą“, – rašė S. Butkus.
Tikslins savanorio biografiją
Kalbėdamas apie tolesnius veiksmus dėl S. Butkaus palaikų perlaidojimo reikalų, laidojimo komisijos vadovas A. Mačiulis teigė, kad teks kreiptis į atitinkamą JAV teismą, teikti jau turimus dokumentus ir prašyti teigiamo sprendimo dėl ekshumacijos.
„Žinoma, Amerikoje tam teks samdyti advokatus, manau, kad tie procesai užtruks“, – neabejojo A. Mačiulis, pridūręs, jog dar būtina rasti informacijos apie paties S. Butkaus valios išreiškimą laidojimo klausimu.
Užklausus, ar žinomi visi S. Butkaus gyvenimo epizodai tiek pirmosios sovietų okupacijos, tiek nacių okupacijos laikotarpiu, mat S. Butkus 1941–1944 m. gyveno Vilniuje ir dirbo žurnalistu leidinyje „Karys“, A. Mačiulis tvirtino: „Be abejo, kreipsimės į Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centrą (LGRGTC), kad išsiaiškintume visas S. Butkaus biografijos detales.“
Viešumo nepanoręs LGRGTC tyrėjas patikino, jog dauguma Antrojo pasaulinio karo dokumentų nėra išlikę, dalis jų išblaškyta po pasaulį, pavyzdžiui, čia veikusio gestapo archyvo Lietuvoje nėra išlikę, jo esą nėra ir Vokietijoje.
Spėjama, kad dokumentai galėjo būti, baigiantis karui, sunaikinti pakeliui į Berlyną.
O remtis KGB archyvu – rizikinga, nes esą visi, kurie veikė viešai prieš sovietus, ypač nacių okupacijos laikotarpiu, savaime buvo sovietų liaudies priešai.
Bet kuriuo atveju, panašu, jog teks tirti, ar jokiuose abejotinuose įvykiuose žurnalistas S. Butkus nacių okupacijos metais Lietuvoje nedalyvavo.
„Buvo tokie laikai, reikėjo arba visiškai pasitraukti į Labanoro miškus ir rinkti mėlynes, arba dalyvauti to laikotarpio viešoje veikloje. Žinoma, be kompromisų nei sovietų, nei nacių okupacijos metu neapsieita“, – pastebėjo viešumo nepanoręs tyrėjas.
Dienraščio žiniomis, dėl S. Butkaus tarnybos ir kitų faktų Vyriausybės atstovams reikėtų kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, nes jame saugomi dokumentai nuo maždaug 1918 iki 1990 m.
„Nenoriu sumenkinti idėjos“
Žurnalisto ir kolekcininko, knygų apie Lietuvos karžygius autoriaus Viliaus Kavaliausko teigimu, okupacijos ir karai išblaškė mūsų tautą po pasaulį, atsitiko taip, kad žmonės, kuriems Lietuva dėkinga už valstybingumą, amžinam poilsiui atgulė toli nuo namų.
„Prieš kelerius metus, vis dar minėdami Respublikos 100-metį, paruošėme parodą „Lietuvos didvyriai Amerikos žemėje“. Suskaičiavome, kad Šiaurės Amerikoje – net 142 Vyties Kryžiaus kavalierių palaikai“, – teigė V. Kavaliauskas.
Tarp jų – ir puskarininkis S. Butkus, kuris savanorio tarnybą (Savanorio medalis nr. 21) pradėjo Vilniaus batalione, paskui tarnavo Kariuomenės štabe.
„Vertinant jį šalia visų kitų 1,7 tūkst. Vyčio Kryžiaus kavalierių, jis buvo raštininkas, o po to dirbo žurnale „Karys“. Jis gi ir Vyčio Kryžių gavo be kardų, ne už karinius nuopelnus, o už gerą tarnybą. Mane tik stebina ta valstybinių laidotuvių iniciatyva. Nežinau, iš kur tai atsirado, bet kai pamačiau premjerės potvarkį, labai nustebau. Nes šitas sumanymas primena mėgėjišką“, – nuostabos neslėpė V. Kavaliauskas.
Pasak V. Kavaliausko, Amerikoje tarp tremtyje užgesusių Lietuvos gynėjų yra daug ryškesnių asmenybių už štabo darbe pasižymėjusį puskarininkį – generolai, ministrai, svarbiausiems Nepriklausomybės mūšiams vadovavę pulkininkai, karo istorikai, tautinių dalinių vadai.
„Jeigu sugalvota realizuoti platesnę jų palaikų grąžinimo į Tėvynę programą, reikėtų apsvarstyti prioritetus ir tikslus – ko tuo siekti. Nenoriu sumenkinti pačios idėjos. Labai gerai, kad grįžta tradicija pagerbti Lietuvai nusipelniusius žmones, bet reikėtų tai daryti kažkaip labiau apgalvotai“, – pabrėžė V. Kavaliauskas.
Jeigu sugalvota realizuoti platesnę jų palaikų grąžinimo į Tėvynę programą, reikėtų apsvarstyti prioritetus ir tikslus – ko tuo siekti.
Jo teigimu, tokios valstybinės laidotuvės gali kainuoti ne vieną dešimtį tūkstančių eurų.
Esą labiausiai stebina, kad S. Butkų ketinama palaidoti jo gimtinėje Kurtuvėnuose, iš kurių jis išėjo 18-metis ir ten daugiau nesilankė, o ne Vilniuje, kur jis dalyvavo keliant lietuvišką trispalvę.
Naujausi komentarai