Tuopų pūkų, kalbančių šviesoforų ir skaitančių žmonių miestas. Tokį įspūdį po trumpos pažinties palieka trijų revoliucijų miestas, šiaurės Palmyra, arba dar Rusijos kultūros sostine vadinamas Sankt Peterburgas.

Paskendęs pūkuose

Pirma, už ko užkliūva akis birželio pabaigoje išlipus iš traukinio Sankt Peterburgo geležinkelio stotyje, yra ore skraidantys tuopų pūkai. Po Antrojo pasaulinio karo skubant apželdinti miestą šių medžių buvo prisodinta tiek, kad šiandien jų iškirsti iš esmės neįmanoma. Tad alergiškiems žmonėms belieka vaikščioti su nosinaitėmis ir mindyti poliklinikų slenksčius. Bet vaikams, žaliuose parkuose vaikantiems balandžius aplink fontanus, tuopų pūkai – tik papildomas džiaugsmas.

Vandens miestiečiams ir svečiams Sankt Peterburgas negaili. Maskvos aikštėje, kuri yra viena didžiausių pasaulyje, net vienuolikos fontanų kompleksas vėsina ant pjedestalo kepurę į priekį ištiesusį Vladimirą Leniną ir, žinoma, miesto gyventojus bei svečius.

Karštą vasaros dieną, kai oro temperatūra pakyla virš 30-ies laipsnių, taip pat gerai atvėsina stiklinė giros iš močiutės, prekiaujančios prie statinės formos prekystalio.

Kultūros sostinė

Rasti laisvą suoliuką pavėsyje tokiomis dienomis būna sunku, tad nuo saulės spindulių slėptis tenka po žeme. Sankt Peterburgo metro garsėja tuo, kad yra vienas giliausių pasaulyje.

Tris minutes nuvažiavęs eskalatoriumi žemyn, nematydamas tunelio pabaigos, paskui nusileidęs laiptais ir dar vienu trumpesniu eskalatoriumi, patenki į metropoliteno stotį "Admiraltejskaja", esančią 102 m po žeme. Dėl beveik 15 metų užtrukusių statybų atidaryta tik 2011 m., ji vos keliais metrais nusileidžia Kijevo stočiai "Arsenalnaja", kuri yra giliausia pasaulyje.

Apie atvažiuojantį traukinį įspėja stiprus oro gūsis. "Atsargiai, durys užsidaro", – įspėja garsiakalbis, ir traukinys dumia toliau, neužtrukęs nė pusės minutės.

Būtent čia, giliai po žeme, slypi dar vienas svarbus Sankt Peterburgo bruožas – keleiviai metro skaito knygas. Rusai sako, kad, pavyzdžiui, Maskvoje toks vaizdas tapo retenybe. Tikriausiai tai yra viena priežasčių, kodėl Sankt Peterburgas vadinamas Rusijos kultūros sostine.

Skirtingi pasauliai

Skirtumas tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo – labai ryškus. Čia vairuotojai praleidžia pėsčiuosius, o kelių policininkai neima kyšių. Bent jau tai teigė vienas pažįstamas maskvietis, mėgstantis paspausti akceleratorių.

"Iš Sankt Peterburgo visuomet grįžtu su krūva baudos lapelių, – juokėsi jis. – O Maskvoje su policininkais visada pavyksta susitarti."

Anot vyro, nuolat skubėti verčia pašėlęs Maskvos gyvenimo ritmas ir didelės spūstys, ko nerasi Sankt Peterburge.

"Ar žinote, kas yra nanosekundė? Tai laiko tarpas tarp įsijungusio žalio šviesoforo signalo ir už tavęs stovinčio automobilio signalo", – Maskvoje populiarų anekdotą pasakojo pažįstamas.

F.Dostojevskio takais

Pėstiesiems Sankt Peterburge draugiški ne tik vairuotojai, bet netgi šviesoforai. "Pereiti per Gorochovajos gatvę leidžiama", – netikėtai prabyla garsiakalbis, įsižiebus žaliam signalui. Pasiklysti turistams neleis gausūs stendai su žemėlapiais, o ir miestiečiai maloniai nurodys kelią.

Vaikščiodamas idealiai tiesiais ir begaliniais prospektais, plačiomis aikštėmis, sodais ir parkais, upių ir kanalų krantinėmis, pagalvoji, kad tuos pačius takus kadaise mindavo Aleksandras Puškinas ir Fiodoras Dostojevskis, Michailas Lomonosovas ir Dmitrijus Mendelejevas, Michailas Glinka ir Petras Čaikovskis. Juos ir kitus žymius Sankt Peterburgo gyventojus įamžina daugybė paminklų ir biustų, bet pagal jų skaičių nepralenkiamas lieka Vladimiras Leninas, kurio vardą Sankt Peterburgas turėjo iki 1991-ųjų.

Nors yra gana jaunas miestas (šiemet paminėjęs 310-ąsias įkūrimo metines), Sankt Peterburgas gali pasigirti turtinga istorija, nors kartais ji būdavo labai negailestinga. Vadinamas trijų revoliucijų miestu, jis spėjo pakeisti jau du pavadinimus. Antrojo pasaulinio karo metais miestas išgyveno beveik 900 dienų ir naktų trukusią blokadą, apie kurią šiandien primena paminklai miesto gynėjams ir gėlėmis apsodinti gynybiniai bunkeriai.

Gatvės poezija

Kad gyventojai myli savo miestą ir gerbia jo istoriją, galutinai įsitikini paklausęs poezijos skaitymų Marso lauke.

"Būna paniuręs, bet ramus, būna vėjuotas, bet gražus", – šios poeto mėgėjo eilutės tiksliai apibūdina per kelias dienas susidarytą įspūdį apie Sankt Peterburgą.

Po pirmos valandos nakties gatvės poezijos festivalio žiūrovų gretos ima retėti, ir žmonės traukia į Nevos pakrantę stebėti pakeliamų tiltų. Tuomet prasibrauti pro minią žmonių, apsiginklavusių fotoaparatais ir gėrimais, yra neką lengviau nei dieną pagrindiniame Nevos prospekte.

Kylančius tiltus palydi aplodismentai ir šūkiai, ir tuomet Nevos vandenis ima skrosti didžiuliai krovininiai laivai, o ant pakeltos tilto dalies prasideda lazerių šou.

Draugiška atmosfera

Šurmulys kiek aprimsta tik apie trečią nakties. Kai kur puošniomis suknelėmis pasidabinusios merginos jau ramsto stulpus, o policininkai baltais marškiniais sodina į taksi padauginusius ir lauko kavinėje prie stalo užmigusius vyrukus.

Tiek dieną, tiek naktį Sankt Peterburge jautiesi saugus. Galbūt todėl, kad miestas gerai apšviestas, o per baltąsias naktis temsta tik apie pirmą valandą ar kad didžiuliame būryje turistų jauti mažesnę tikimybę patekti į sukčių arba chuliganų pinkles, o gal dėl to, kad mieste gausu policijos pareigūnų, dar važinėjančių senomis ladomis.

Bet Sankt Peterburgas tiesiog alsuoja draugiška atmosfera. Ir juokinga, ir miela stebėti, kaip prie pakrantės kiosko pamatę būrį azijietiškos išvaizdos rusiškai nesuprantančių jaunuolių, bergždžiai bandančių nusipirkti pyragėlių su jautiena, du vyriškiai rusai ima kone juos glėbesčiuoti, savo kalba sakydami: "Japonija? "Hitachi", "Sony"? Pagarba! Bet ypač – už "Toyotą"!"

Netgi žvirblis, lauko kavinėje nutūpęs tiesiai ant tavo stalo ir šokinėjantis mąsliu žvilgsniu, tarsi kviečia dar pabūti. Bet traukinys jau laukia perone, ir nors suvoki, kad Sankt Peterburgą spėjai pažinti tik akies krašteliu, su visu įspūdžių ir lauktuvių bagažu tenka skuosti į stotį.

Atlyginimai vejasi kainas

Kainomis Sankt Peterburgas lenkia Vilnių. Vidutinio lygio kavinėje toliau nuo miesto centro už neįmantrius pietus – maskvietiškus barščius, bulvinius blynus su mėsa ir bokalą alaus – gali tekti sumokėti 350 rublių (28 litus). Vienkartinis viešojo transporto bilietas kainuoja 28 rublius (2,25 lito), o skelbimas metropolitene kviečia naudotis neregėta akcija ir su nuolaidų kortele įsigyti kilogramą kiaulienos sprandinės tik už 219 rublių (17,5 lito).

Tik cigarečių ir benzino kainos lietuviams galėtų sukelti pavydą. Pakelio "Marlboro" kaina nesiekia 5 litų, o litras A95 markės degalų kainuoja vos pustrečio. Nors benzinas kone perpus pigesnis nei Lietuvoje, taksi paslaugos kainuoja panašiai: 12 km kelionė be grūsčių kainuos 35 litus.

Bendras kainų lygis Sankt Peterburge aukštesnis nei Vilniuje, bet didesni ir atlyginimai. Prekybos tinklas "Magnit" pardavėjus vilioja atlyginimais nuo 25 tūkst. iki 32 tūkst. rublių (nuo 2 tūkst. iki 2,5 tūkst. litų), prekių žinovus – nuo 35 tūkst. iki 45 tūkst. rublių (nuo 2,8 tūkst. iki 3,6 tūkst. litų), o parduotuvės direktoriui žada iki 70 tūkst. rublių (5,6 tūkst. litų) atlyginimą.