ATKIRTIS
Nepaisiusiam autoriaus teisių menininkui atimta Valstybės stipendija
Pasišovusiam pastatyti spektaklį pagal klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesę „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“ šiauliečiui aktoriui Rolandui Dovydaičiui šiemet buvo paskirta Valstybės stipendija šiam projektui įgyvendinti. Tačiau Kultūros ministerijos sprendimu menininkui stipendijos skyrimas anuliuotas. Tai pirmas atvejis Lietuvoje, kai dėl autorinių teisių nepaisymo atimama Valstybės stipendija.
Autorių apėjo
Šalies kultūrinėje spaudoje vasario 6-ąją aptikęs informaciją, jog 2004 metais Valstybės stipendija paskirta menininkui, pasirinkusiam statyti „Komiksą“, jo autorius G. Grajauskas gerokai nustebo: dėl pjesės statymo niekas su juo nesitarė, režisieriaus pavardė negirdėta. Savaitėlę luktelėjęs, bet taip ir nesulaukęs statytojo skambučio, autorius ėmėsi ieškoti jo pats. Per tarpininkus suradęs R. Dovydaičio telefono numerį, paskambino. Pradžioje išgirdęs vangų bandymą atsiprašyti už, režisieriaus nuomone, „šį menką nesusipratimą“, G. Grajauskas jam bandė išaiškinti, jog civilizuotame pasaulyje taip nesielgiama – visur reikalaujama sutarčių, dažnai ne tik žodinių, bet ir juridiškai įteisintų raštiškų. Kadangi Lietuvai dar toloka iki civilizuoto pasaulio, anot G. Grajausko, būtų pakakę ir mandagaus prašymo leisti statyti jo kūrinį. Deja, apie mandagybes šiame telefoniniame pokalbyje nebuvę jokios kalbos, o jo pabaigoje pjesės autorius buvęs vos ne pasiųstas kuo toliau. Dar patikslinus, jog vietoj „Komikso“ R. Dovydaitis be jokių problemų pasirinks bet kurį kitą šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos kūrinį.
Leidimo nedavė
Kadangi tokia režisieriaus pozicija G. Grajauskui sukėlė rimtų abejonių, jis kreipėsi į Kultūros ministeriją raštu, išaiškindamas minėtą situaciją ir garantuodamas, jog sutikimo statyti savo pjesę šiam režisieriui jis tikrai neduos.
Ministerija priėmė griežtą sprendimą, prieš tai R. Dovydaičiui davusi savaitės terminą pabandyti susitarti su pjesės autoriumi. Savaitei besibaigiant R. Dovydaitis paskambino G. Grajauskui, siūlydamas susitikti ir „žmogiškai susitarti“. Tačiau, pjesės autoriaus nuomone, susitikti ir susitarti reikėjo daug anksčiau – dar pernai rudenį, kai R. Dovydaitis rašė prašymą Kultūros ministerijai, tikėdamasis stipendijos, o autorių paprasčiausiai apeidamas.
„Tikrai nenorėčiau, jog tokio tipo menininkai, naudodamiesi mano pavarde, maitintųsi Valstybės pinigais, – kai visiškai aišku, jog pjesė nebus pastatyta“, – sako G. Grajauskas.
Galėjo susitarti
„Komiksas“, režisuotas Alvydo Vizgirdos, pernai triumfavo Klaipėdos Pilies teatre. Pjesės autoriui G. Grajauskui buvo paskirta Kultūros ministerijos premija už geriausią metų debiutą Lietuvos teatre. Beje, režisierius A. Vizgirda tarėsi su dramaturgu iš anksto ir gavo žodinį jo leidimą statyti šią pjesę. G. Grajauskas nepretendavo į tokiu atveju įprastus 10 procentų pajamų, priklausančių pjesės autoriui nuo kiekvieno spektaklio viešo parodymo.
„Iki šiol maniau, jog kiekvienu atveju galima susitarti, tačiau atviras chamizmas man tiesiog nepriimtinas, - tvirtino G. Grajauskas „Klaipėdai“. – Man nepriimtini ir tolimesni R. Dovydaičio veiksmai – skandalo pūtimas žiniasklaidoje, asmeninių nuoskaudų afišavimas, iškeliant jas vos ne iki valstybinės reikšmės įvykio. Jokio skandalo čia nematau – nebent skandalas Lietuvoje yra tai, jog bandau elgtis pagal elementariausias etikos taisykles ir tikiuosi to paties iš kitų.“
Europietiška pamoka
G. Grajausko nuomone, praėjo tie laikai, kai autorius turėjo iš anksto būti dėkingas už bet kokį jo kūrinio viešą panaudojimą, susitaikydamas su mintimi, jog tą kūrinį gali imti ir statyti bet kas, bet kur ir bet kaip, o kūrėjui belieka vien džiaugtis ir šokinėti iš laimės. Deja, ir šiais laikais autorius neretai lieka už borto. Intelektualinė nuosavybė Lietuvoje vis dar nėra laikoma visaverte. Įdomu, kaip sureaguotų koks nors, tarkim, dailidė, jei pas jį atėjęs nepažįstamas žmogus staiga pareikštų: „Žinai, aš pasiėmiau tavo sukaltą lovą – man jos prisireikė. Joje ne tik pats miegosiu, bet ir svečius paguldysiu“?..
Šioje situacijoje autorius galėjo pasielgti ir kitaip – palaukti, kol spektaklis bus pastatytas, ir tuomet kreiptis į teismą, kur jo interesams atstovautų Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGAA). Tokiu atveju režisieriaus lauktų daug nemalonesni dalykai – teisminis procesas dėl Autorinių teisių įstatymo pažeidimo. Kadangi G. Grajauskui teisminiai bylinėjimaisi neatrodo priimtiniausias būdas aiškintis santykius tarp menininkų, jis pasirinko kitą kelią, mažiau skausmingą R. Dovydaičiui. Nors ir žmogiškai jį užjausdamas, G. Grajauskas mano, jog tokios pamokos, einant Lietuvai į Europą, yra reikalingos ir savalaikės.
Naujausi komentarai