Ligonių netektys palieka randus

Gydytojo onkologo Alvydo Česo žvilgsnyje – nė šešėlio nevilties. Kovą su vėžiu pralaimėjusių pacientų šilumą tebesaugo jų dovanoti angelai.

Ėjo tėvystės atostogų

Priimti likimo iššūkius ir nerti ten, kur dar nebūta, nematyta. Pradėti nuo nulio ir stebėti, kaip ilgametis triūsas išpildo svajones. Klaipėdos universitetinės ligoninės Chemoterapijos skyriaus vedėjas A.Česas visada renkasi sunkesnį kelią.

„Gydytojo darbas sunkus, bet labai įdomus. Jis neleidžia lyg kūdrai apsitraukti maurais“, – paaiškino jis.

Pacientams atsidavęs medikas po darbo pirmiausiai skuba apkabinti gausią šeimą. Praėjusią vasarą su žmona dermatovenerologe Jolanta sūnaus susilaukęs vyras kolegas nustebino pirmasis išėjęs tėvystės atostogų.

„Mes juo labai didžiuojamės“, – sušnibždėjo į kabinetą pokalbio palydėjusi slaugytoja.

Gailėtis neteko

– Dar būdamas paauglys žinojote, kad rinksitės mediko profesiją. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Šio sprendimo nenulėmė nei atsitiktinumas, nei kieno nors įtaka. Mane visada traukė tai, ką sunkiau pasiekti, o medicinos mokslai anuomet, kaip žinia, buvo sunkiau pasiekiami. Tačiau pabandžiau ir iki šiol nė karto nepasigailėjau.

– Kuo dar sužavėjo gydytojo profesija?

– Mane traukė ir galimybė bendrauti su žmonėmis, būti arčiau jų. Žinoma, galėjau rinktis ir bankininko specialybę, būčiau galėjęs kasdien kalbėti su žmonėmis. Tačiau čia bendravimas kur kas gilesnis. Gydytojui, kaip ir kunigui, žmogus atskleidžia savybes, dalykus, norus, kurių net savo šeimai neišsako. Tai, ko gero, buvo svarbiausias motyvas, kuris nulėmė mano pasirinkimą tapti gydytoju.

– Gyvenime anksčiau ar vėliau pasitaiko akimirkų, kai susimąstome, ar tai, ką darome, yra mums skirta...

– Tokios mintys aplankydavo sunkiausiu metu, kai baigiau mokslus ir reikėjo išgyventi. Su žmona jau turėjome dukrą, o ir sūnus jau buvo pakeliui. Vienu metu teko dirbti ir tris, ir keturis darbus. Tada susimąstydavau: baigiau medicinos mokslus, bet per darbus net šeimos nebematau. Tačiau keisti profesiją minčių nekilo, nors nemažai mano kurso draugų patraukė dirbti į farmacijos kompanijas, verslo struktūras. Juk ne kiekvienas nori ir gali dirbti su pacientais. Reikia ir kitų gerų specialistų. Be sėkmingo organizacinio, vadybinio darbo, kurį atlieka kolegos, mano rezultatai nebūtų tokie geri. Jų darbas ne mažiau svarbus.

– Bet dirbti su pacientais turbūt sunkiausia...

– Be jokios abejonės. Juk dirbi su gyvu žmogumi. Kiekvienas yra kitoks. Negali visų gydyti pagal vienodą šabloną. Dabar ligonis geros nuotaikos, kitą dieną – jau nebe. Tam, kad jis iš kabineto išeitų patenkintas, reikia ir subtilumo. Mūsų darbas kiek panašus į aktorių. Šiandien palaidojai artimą žmogų, tačiau vakare turi išeiti į sceną ir vaidinti komedijoje. Toks yra darbas, ir jį privalai atlikti gerai.

– Matyt, pasitaiko ir pernelyg reiklių, piktų pacientų.

– Norėtųsi, kad žmonės būtų atlaidesni gydytojams. Jie juk irgi sunkiai dirba, turi ir šeimos rūpesčių, ir sveikatos problemų. Posakis, kad gydytojas negali sirgti, jis turi gydyti, man smogia tiesiai į širdį. Kartą susirgau gripu, tikrai sunkiai. Atėjo pacientė į skyrių ir manęs neradusi norėjo skambinti telefonu. Jai buvo pasakyta, kad gydytojas serga, tačiau moteris pasakė : “Aš labiau sergu”. Tai skaudina, kaip ir susiformavusi neigiama nuomonė, jog gydytojai tyčia daro klaidas, kad pakenktų pacientui. Tai netiesa. Teko daug kartų lankytis užsienyje ir stebėti, kaip ten dirbama. Galiu drąsiai sakyti, kad ten požiūris į medikus ir jų darbą daug geresnis nei Lietuvoje.

Klaipėdoje – geriausia

– Ar dėl to nekilo noras mesti darbą čia ir susikrauti lagaminus kelionei?

– Ir važiavau, ir dairiausi, ir norėjau, bet neilgam. Važiuoti tam, kad uždirbtum daugiau, vargu ar verta. Išvykti palikus šeimą – per didelė kaina. Daugelis išvykusių sugrįžta. Tada supranti, kad nėra viskas taip gražu. Juk kažkada gyvenome bendrabutyje, gaudavome stipendiją, turėdavome draugų. Valgydami keptas bulves ir gerdami kefyrą buvome lygiai tiek pat laimingi kaip dabar prie suši ir brangiu vynu nukrauto stalo. Tos laimės gal net buvo daugiau nei dabar.

– Stebiuosi, kaip jūsų nepaviliojo didžiosios Kauno ar Vilniaus klinikos.

– Manau, kad Klaipėdos universitetinė ligoninė yra geriausia šalyje. Sugrįžti ten, kur praėjau, būtų nelengva. Dviem geriausiems kartu būtų per ankšta. Grįžau į gimtąjį miestą, kur gimiau ir baigiau mokyklą. Mano žmona vilnietė, galėjome įsikurti ir sostinėje. Tačiau Klaipėdoje pasitaikė daugiau galimybių ir gyventi turėjome kur. Nuolatinis ieškojimas, kaip geriau ir daugiau padėti pacientui, stumia į priekį. Ši ligoninė man tai suteikė. Sulaukiau ne vieno pasiūlymo išeiti dirbti kitur. Tačiau tai, ką turiu dabar, mane visiškai tenkina.

Netektys – kasdienybė

– Esate labai stiprus žmogus, kad pasirinkote onkologiją. Kone kasdien stebite, kaip miršta jūsų pacientai. Kaip pavyksta tai ištverti?

– Niekada su tuo negali susitaikyti, ir priprasti prie mirties neįmanoma. Kiekviena netektis palieka randų, sukelia psichologinę įtampą. Jeigu mirtis netikėta, ji dar skaudesnė. Tačiau pagalvoju, gal išėjusiam žmogui tenai yra geriau nei buvo šioje žemėje. Gal netektis privers susimąstyti šalia esančius.

– Visi suvokiame, kad amžinai negyvensime, tad kodėl diagnozė „vėžys” nuskamba kaip mirties nuosprendis? Kodėl mums taip baisu?

– Vėžį reikėtų sieti ne su mirtimi, bet su baime. Mus gąsdina tai, ko nežinome ir nesuprantame. Įleiskite vaiką į tamsų kambarį, jis ten neis, nusigręš ir nueis į šoną. Bet jeigu jis žino, kad tamsusis kambarys yra tas pats, kuriame jis gyvena, vaikas drąsiai įeis, nors ir tamsu. Jis nebijos. Vadinasi, žinojimas mums padeda įveikti baimę, žinios padeda įveikti ir vėžį. Onkologinės ligos labai rimtos ir agresyvios, tačiau jas irgi galima nugalėti. Kai pacientui pasakau, kad vėžys yra lėtinė liga, jis apsidžiaugia. Tačiau ligą reikia kontroliuoti, svarbu laiku pasitikrinti.

– Ar tikrai vėžiu susirgę žmonės tampa geresni? Juk natūralu, kad žinia apie diagnozę priverčia susimąstyti, kažką keisti...

– Mirties akivaizdoje žmonės tampa nervingesni, kiti priešingai, ramesni, geresni, ypač tikintys žmonės. Jie susitaiko lengviau. Kiti psichologiškai palūžta, puola į neviltį, grimzta į depresiją, pyksta, kad kažko nepadarė. Akistata su mirtimi būna labai sunki. Verslininkas, kuris uždirba milijonus, visus juos kaipmat atiduotų, kad tik pasveiktų, kad įveiktų vėžį.

– Kaip po sunkaus darbo su ligoniais pavyksta atsiriboti?

– Visiškai atitrūkti neišeina, nes grįžę po darbo su žmona nejučia imame kalbėtis apie darbą. Vyresnėliai Ruginė ir Kristijonas jau nusprendė rinktis mediko kelią. Nesistengiame jų atkalbėti, nes gydytojo profesija sunki, bet labai įdomi. Būti su šeimyna smagiausia. Mėgstame visi kartu kur nors išlėkti. Puikiai atpalaiduoja žvejyba, tačiau tam vis nerandu laiko. Pažvejojus galva būna „šviežia“, ir, regis, visai tuščia. Geras jausmas.