Lietuvos ir Rusijos santykiai: išskirtinė 1991 m. sutartis

Kaip pabrėžia VDU mokslo darbuotoja, asocijuota daktarė Tarptautinių tyrimų institute Paryžiuje (CERI) Emilija Pundziūtė-Gallois, lietuviai sugebėjo išsiderėti tarptautinės teisės prasme svarbių detalių, tarp kurių akcentuojama būtinybė ištaisyti Lietuvos aneksijos padarinius.

Sukaktis paminėta ir šią savaitę vykusioje konferencijoje "Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-metis", kurioje vieną diskusijų moderavo E.Pundziūtė-Gallois.

– Papasakokite plačiau apie 1991 m. liepos 29 d. tarp Lietuvos ir Rusijos pasirašytos sutarties kontekstą. Kodėl ir kaip ji buvo pasirašyta?

– 1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbia nepriklausomybę, Estija, Latvija irgi seka iš paskos. Jų deklaracijos yra švelnesnės, nes ne tiesiogiai skelbia nepriklausomybę, bet pereinamąjį laikotarpį. Lietuvių deklaracija buvo griežčiausia, įtvirtinanti nepriklausomybės atkūrimą be jokių kompromisų, o jau kovo 12 d. lietuvių deputatai Maskvoje neša dokumentus Michailui Gorbačiovui, skelbiančius, kad mes nepriklausomi. Ten vyksta SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame lietuvių deputatai jau drąsiai demonstruoja atsiskyrimą (mat jie demokratiškai išrinkti 1989 m.) – išeina iš salės, atsisėda balkone kaip stebėtojai. Taip demonstruoja, kad jau nedalyvauja Sovietų Sąjungos veikloje.

Latvių ir estų tekstai yra gana šabloniniai. Sutartyse nepaminėtos nei 1920 m. sutartys su Rusija, nei 1940-ųjų okupacija ar aneksija.

Prasideda sudėtingas aiškinimosi procesas su Maskva dėl Lietuvos statuso: Sovietų valdžia teigia, kad mes vis dar esame Sovietų Respublika, kad Lietuvoje vykstantys procesai yra Sovietų Sąjungos vidinis klausimas, Lietuva teigia, kad yra nepriklausoma valstybė ir siekia santykius su Maskva plėtoti tarptautinės teisės pagrindais. Lietuviai mobilizuoja diplomatines pastangas Vakaruose, kalbasi su amerikiečiais, skandinavais, prancūzais, lenkais, su visais, su kuo gali kalbėtis ir siekti Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės statuso pripažinimo.

Tuo metu Rusijoje taip pat vyksta permainos. 1985 m. paskelbta perestroika pažadina piliečių demokratines aspiracijas, rusai irgi paskelbia autonomiją nuo Sovietų Sąjungos. Teigia, kad jie yra suvereni Respublika, gali turėti savo identitetą ir savarankišką politiką, jie išrenka savo parlamentą, jo pirmininką ir vėliau prezidentą Borisą Jelciną. RSFSR – Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika ima funkcionuoti kaip atskiras, savarankiškas darinys Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Emilija Pundziūtė-Gallois. / VDU nuotr.

Taigi, vienu metu valdžioje yra ir M.Gorbačiovas (vadovauja Sovietų Sąjungai) ir B.Jelcinas (vadovauja Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai).

– Kodėl iškyla B.Jelcino vadovaujama RSFSR?

– Manau, didelės reikšmės turėjo B.Jelcino asmenybė, jo kaip lyderio ambicijos, asmeninė konkurencija su M.Gorbačiovu. Tačiau tai buvo sudėtingas ir daugialypis procesas: Rusijos elitas, komunistų partija siekė daugiau sprendimo laisvės, veikė ir platesnis perestroikos kontekstas – buvo kalbama apie savivaldą, demokratiją, pokyčius. Rusai irgi jautėsi prispausti, nes sovietų valdžios aparatas iš Kremliaus visus vienodai kontroliavo. O juk buvo nemažai ir rusų disidentų, inteligentijos, kurie norėjo išsilaisvinti. RSFSR statutas buvo ambivalentiškas, tarptautiniu mastu ji nebuvo pripažinta kaip tarptautinės teisės vienetas. Nepaisant to, visos Baltijos šalys bandė žaisti žaidimą, kaip išsikovoti daugiau nepriklausomybės ir pripažinimo iš Maskvos bei pasinaudoti visomis galimybėmis.

Pagrindinis kelias – derėtis su visais tarptautinių santykių subjektais, visomis valstybėmis dėl nepriklausomybės pripažinimo. Kaip minėjau, buvo važiuota į JAV, susitinkama su Kongreso nariais, su prezidentu George'u Bushu, intensyviai dirbama su Skandinavijos valstybėmis – Danija, Islandija, Švedija, Norvegija, ieškoma ryšių Europos institucijose. Pripažinimo buvo siekiama visokiais būdais, kalbantis su diplomatais, parlamentarais, politinėmis partijomis, mobilizuota diaspora, užsienio šalių visuomenės, rengiamos viešos akcijos. Gauti Rusijos pripažinimą buvo viena iš galimybių. Tai būtų pripažinimas ne iš sovietinės Maskvos, bet iš autonomiškos Rusijos.

Vienas iš esminių momentų buvo 1991 m. sausio 13-oji. Po tragiškos nakties Vilniuje B.Jelcinas atvažiuoja į Taliną, siekdamas pademonstruoti solidarumą Baltijos šalims, jų išsilaisvinimui. Susitikime dalyvauja Estijos ir Latvijos parlamentų pirmininkai, Vytautas Landsbergis atvykti negali, nes privalo likti Vilniuje po Sausio įvykių. B.Jelcinas su Baltijos valstybių vadovais pasirašo kreipimąsi į JTO generalinį sekretorių, raginantį Baltijos šalių problemą spręsti tarptautiniu mastu. Tomis dienomis Rusija su Latvija ir Estija pasirašo dvišales tarpusavio santykių pagrindų sutartis, kurios buvo rengiamos jau nuo 1990-ųjų vasaros. Mes to sausį padaryti negalėjome, todėl turėjome daugiau laiko derėtis ir pasirašėme tik liepos 29 d.

Bet latvių ir estų tekstai yra gana šabloniniai, panašūs – pripažįstamas šalių suverenitetas, teisė į nepriklausomybę, referuojama į šalių atitinkamai paskelbtas nepriklausomybės deklaracijas. Sutartyse nėra paminėtos nei 1920 m. sutartys su Rusija, kuriomis ši visiems laikams atsisakė teisių į Baltijos valstybes, nei 1940-ųjų okupacija ar aneksija. Šie faktai minimi Latvijos ir Estijos nepriklausomybės deklaracijose, tad netiesiogiai pripažįstami, bet jie nefiksuoti dvišalėse sutartyse su Rusija.

Istorija: Lie­tu­vos ir Ru­si­jos su­tar­tis, patvirtinta V.Lands­ber­gio ir B.Jelci­no pa­ra­šais. / VDU nuotr.

Lietuviai su rusais derėtis ima truputėlį rimčiau. Jie stengiasi į sutartį įtraukti teiginį, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai turėtų būti pagrįsti dar 1920 m. sutarties nuostatomis, taip patvirtinant, kad Lietuva atkuria savo valstybingumą, turėtą iki sovietinės okupacijos. Taip pat buvo siekiama paminėti, kad 1940 m. Lietuva buvo aneksuota ir kad Sovietų Sąjunga turės pašalinti aneksijos padarinius. Pirmosios formuluotės jiems įrašyti nepavyksta, bet paliekama formuluotė, kuria pripažįstama aneksija.

– Šalių užėmimo atvejais vartojami keli terminai: ir aneksija, ir okupacija. Kuo jie skiriasi?

– Okupacija – valstybės teritorijos užėmimas, dažniausiai panaudojant karinę jėgą. Okupantas pagal tarptautinės teisės nuostatas turi tam tikrų įsipareigojimų okupuotos teritorijos ir jos gyventojų atžvilgiu. Todėl dažnai šio termino vengiama. Aneksija – kai šalis prisijungiama teisiškai, bet vienašališkai.

Lietuvoje iš pradžių įvyko okupacija, tada buvo suorganizuoti fiktyvūs Seimo rinkimai ir Seimas skubotai, neva savanoriškai, balsavo už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. Panašiai kaip Kryme: atėjo "žali žmogeliukai", susodino dalį vietinės tarybos ir inscenizavo balsavimą. Joks tikras demokratinis procesas neįvyko, be to, per tas kelias savaites iki Liaudies Seimo rinkimų didžioji dalis Lietuvos elito buvo suimti ir išvežti arba nužudyti, buvo paskirtos marionetės, kurios nuvažiavo į Maskvą ir parvežė "Stalino saulę" į Lietuvą.

Rusams aneksijos pripažinimas mažiau jautrus nei okupacijos pripažinimas. Aneksija – jau gali ginčytis, ar čia patys lietuviai to norėjo, ar ne. Vis dėlto ir dėl šio sakinio įtraukimo į 1991 m. liepos 29 d. sutartį vyko batalijos. Rusai buvo labai sunkūs derybininkai (jie visada buvo ir yra labai sunkūs derybininkai). Dėl kitų straipsnių jau buvo praktiškai sutarta, bet dėl preambulės ginčytasi labai ilgai. Derybų dalyviai pasakoja, kad rusai vis grįždavo prie formuluočių; jau atrodydavo, kad susitaria, o jie vėl persigalvoja, sako: ne, čia mums netinka.

Jau paskutinėmis dienomis, V.Landsbergiui atvažiavus į Maskvą pasirašyti sutarties, derybos dar vyko. Rusai sumanė paskutinę minutę pareikšti, kad formuluotė dėl aneksijos jiems netinka. Tada V.Landsbergis, pasak liudininkų, kreipėsi tiesiai į B.Jelciną sakydamas: "Bet jūs esate sąžiningas žmogus, jūs norite vykdyti sąžiningą politiką." Jis apeliavo į Rusijos lyderio moralę. B.Jelcinas sutiko įrašyti aneksiją, nors jo derybininkai labai vengė tokio įvardijimo.

– Kokia sutarties reikšmė šiandien?

– Lietuviai mąstė labai strategiškai. V.Landsbergis, vyriausiasis derybininkas Česlovas Stankevičius, su jais dirbę teisininkai ir patarėjai siekė, kad kažkur būtų užfiksuota būtinybė ištaisyti aneksijos padarinius. Tai buvo svarbu tarptautinės teisės prasme, nes taip patvirtintas Lietuvos valstybės tęstinumas nuo 1918 m., bet taip pat buvo galvojama ir apie kariuomenės išvedimą, apie atlyginimą už okupacijos padarytą žalą. Ta prasme mūsų 1991 m. liepos 29 d. sutartis yra išskirtinė, nes nei Latvija, nei Estija to neišsiderėjo. Na, iš tikrųjų su rusais buvo sunku derėtis, tai jie matyt labai smarkiai ir nespaudė.

Į šią sutartį vėliau buvo dažnai referuojama. Joje parašyta, kad šalys tarpvalstybinius santykius kurs draugystės, geros kaimynystės, lygiateisiškumo ir abipusės naudos principais pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, taigi diplomatiniame diskurse lietuviai gali tuo remtis ir sakyti, kad tam tikri veiksmai ar siekiai prieštarauja šiam susitarimui.

Dar ji unikali ir tuo, kad tai pirmoji tarpvalstybinė sutartis, kurioje Lietuva pripažinta kaip tarptautinės teisės subjektas. Tai pirmas dokumentas, kuriame tarptautinės teisės priemone patvirtinamas Lietuvos suverenumas ir valstybingumas. Iki tol Lietuvos nepriklausomybę buvo pripažinusios tik Moldova, Islandija ir Slovėnija vienašališkomis deklaracijomis. Kitos užsienio šalys Lietuvos suverenumo dar nebuvo pripažinusios.

Vis dėlto tą vasarą įvykiai labai greitai rutuliojosi – 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje įvyksta pučas – bandymas atkurti sovietinę valdžią.

Kadangi jau nuo 1985 m. Sovietų Sąjungoje sklando laisvesni vėjai, pradėjęs perestroiką M.Gorbačiovas nebeslepia informacijos, plečiama žodžio laisvė, spauda transformuojasi, joje atsiranda tokių straipsnių, kokių sovietmečiu jokiais būdais nebūtum skaitęs, bandoma sukurti daugiapartinę sistemą (anksčiau buvo tik komunistų partija), leidžiami demokratiniai rinkimai 1989 m. – todėl ir Sąjūdis Lietuvoje ateina į valdžią, jis išrenkamas piliečių.

Bet konservatyvus komunistų sparnas nepalaikė šių reformų, bijojo, kad žlugs Sovietų Sąjunga, jiems M.Gorbačiovas atrodė labai pavojingas reformatorius, todėl jie jį izoliavo, o Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 19 d. paskelbė, kad atkuria sovietinę valdžią. Bet viskas buvo prastai organizuota, pučistai neturėjo palaikymo. Išlaisvėjimo procesas buvo tiek pažengęs, kad žmonės išėjo į gatves, Jelcinas atsistojo ant tanko, įtikino karius, kad jie nešaudytų. Po trijų dienų pučas žlunga, krenta visas konservatyvusis sovietinis sparnas. M.Gorbačiovas grįžta kaip prezidentas, bet jis jau žemesnėje pozicijoje nei B.Jelcinas.

Lietuvą po pučo pripažįsta ir Sovietų Sąjunga, bet čia jau tik formalumas, nes nuo rugpjūčio 21 d. visos užsienio valstybės pripažįsta Baltijos šalių nepriklausomybę – tie pripažinimai pasipila vienas po kito.

Po pučo Sovietų Sąjungos likvidavimas yra formalus. Sovietų Sąjungą 1922 m. įkūrė Rusija, Ukraina ir Baltarusija, tad 1991 m. gruodžio 8 d. B.Jelcinas sukvietė šių trijų šalių vadovus į Belovežo girią ir pasirašė sutartį, kuria išformavo Sovietų Sąjungą. Kaip trys šalys ją įkūrė, taip tos trys šalys ją ir panaikino.