Įprastos Ataninės
„1941 m. birželio 13-oji. Po darbo vyrų choras susirinko į repeticiją Biržų „Aušros“ pradžios mokykloje. Repeticijos kaip ir nebuvo – juk Antaninės… Eidami su mokytoju Stuku Kęstučio gatve namo, sutikome policininką. Pasisveikinome, paėjėjome kartu, palinkėjome vieni kitiems labos nakties. Nieko blogo nenujautėme.
Vos prašvitus 1941 m. birželio 14-osios rytmečiui, staiga pažadino laukųjų durų skambutis.“ Tai ištrauka iš Biržuose gimusio, o dabar Vilniuje gyvenančio Rimanto Kuprio knygos „Saugoti amžiams. Mūsų šeimos tremties istorija“. Knygoje jis fragmentiškai pateikia jo tėvo, mokytojo Aleksandro Kuprio, prisiminimus apie būtį ir buitį 7-ajame lageryje Revučyje. Aleksandras 1941 m. birželio 14-ąją buvo išvežtas į Sibirą drauge su jauna žmona ir penkių mėnesių sūneliu. Grįžęs į Lietuvą, parašė prisiminimus.
Šiame rašinyje sutelkėme dėmesį būtent į Revučį, kuriame veikė vienas iš Krasnojarsko krašto lagerių valdybos (sutrumpintai – Kraslago arba Rešiotų) lagerių, kuris priklausė Žemutinės Poimos (Ž. Poimos) skyriui nr. 5. Į Revučį 1941 m. vasarą atvežtų ir nuo šeimų atskirtų išlikusių gyvų lietuvių kalinių užrašyti prisiminimai apie jų patirtis – tai tik vienas iš iki šiol pasaulyje nepasmerkto stalinizmo nusikaltimų įrodymų.
Po ultimatumo
Kai mūsų Vyriausybė balsų dauguma 1940 m. birželio 14-ąją sutiko su visais SSRS ultimatumo reikalavimais, ši įvedė į Lietuvą savo kariuomenę. Beje, mūsų šalyje jau 1939 m. buvo dislokuota 20 tūkst. SSRS karių mainais į Vilniaus ir dalies jo krašto grąžinimą. Sovietų Sąjunga iškart po ultimatumo priėmimo pradėjo nuosekliai naikinti mūsų valstybingumą, suiminėti taikius gyventojus.
1940 m. birželio 18-ąją SSRS emisarų Lietuvoje staigiai iš kalėjimo paleistas Antanas Sniečkus buvo paskirtas Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Jis liepos 6–7 dienomis savo įsakymuose nurodė, kaip elgtis su „priešvalstybinėmis partijomis“ ir „priešvalstybiniais elementais“. Tad jau liepos 10–17 d. buvo areštuojami nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrų kabineto nariai, karininkai, teisininkai, policijos nuovadų viršininkai, kalėjimų viršininkai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, partijų pirmininkai. Dalis jų buvo įkalinti ir tardyti Lietuvos kalėjimuose, dalį išvežė į Maskvos Butyrkų, Lefortovo, Liubiankos ir kitus Sovietų Sąjungos kalėjimus. Kartu iki pat 1941 m. birželio 14-osios buvo sudaromi ir tremtinų asmenų („antisovietinių elementų“, „liaudies priešų“) sąrašai.
Vagonas „A“
Vieni vagonai, į kuriuos buvo laipinami suimtieji, buvo pažymėti rusiška raide „B“ (rus. vysylka – ištrėmimas, išsiuntimas), kiti – raide „A“ (rus. arest – areštas, suėmimas). Būtent į raide „A“ pažymėtus vagonus Lietuvoje laipino nuo šeimų atskirtus vyrus, tarp kurių buvo ir A. Kuprys.
Po trijų savaičių varginančios kelionės traukiniu iš Maskvos Transsibiro magistrale Krasnojarsko link, traukinys pravažiavo nemažą geležinkelio stotį Rešoty, nutolusią nuo Maskvos maždaug puspenkto tūkstančio kilometrų. Geležinkelio kairėje – gyvenvietė Ž. Poima, į kurią 1948 m. iš Kansko buvo perkeltas Kraslago lagerių valdybos centras. Tačiau galutinė traukinio ešelono stotelė – Revučis, kuriame veikęs lageris nutolęs nuo Rešotų (Ž. Poimos) stoties apie 20 km. Šioje palaikėje Revučio geležinkelio stotelėje 1941 m. liepos 6–7 d. iš daugiau nei 100 vagonų kartu su keliais tūkstančiais aktyviausių Lietuvos vyrų buvo išlaipintas ir A. Kuprys.
Nematytas aptvaras
„Atsivėrė nematytas vaizdas – iškirsto miško kelmynas. Tolumoje – pušynas. Dešiniau nuo geležinkelio pylimo – kelias. Juo jau varo mūsų ešelono vyrus. Abiejose kelio pusėse – kareivių sargyba. […] Eina jauni, seni […], tempdami maišus, lagaminus, nustebusiomis akimis žvalgydamiesi, tarytum eitume į kapines.
Už puskilometrio – kažkoks stačiomis trijų metrų aukštumo lentomis apkaltas didelis aptvaras. Priekyje – platūs suveriami aptvaro vartai, šalia – maži varteliai. Prie pat vartų – nedidelė būdelė. Aptvaro kampuose ir šonuose – aukšti su smailiais stogais bokšteliai. Juose matyti besižvalgantys kareiviai. Iš už aukštos aptvaro tvoros kyšo kelių pastatų mediniai stogai“, – prisiminimuose rašė A. Kuprys. Dalį jo prisiminimų čia ne cituosime, o atpasakosime.
1 mm sėdmenų odos
Rytą sargybiniai nuvarė vos pavelkančių kojas, karščiuojančių kalinių grupę į lentpjūvę, buvusią už septynių kilometrų nuo lagerio. Teko dirbti naktinėje pamainoje. Tą naktį lentpjūvėje mirė septyni kaliniai. Beje, sargybiniai turėdavo rytą parvesti į lagerį tiek kalinių, kiek buvo išsivedę. Todėl liepė gyviems likusiems kaliniams pririšti mirusiesiems virves prie kojų ir tempti juos „namo“.
A. Kuprio porininku miške pjaunant medžius buvo aukštas jaunas rokiškietis, su kuriuo jiedu įgudo gerai ir greitai dirbti. Tai patiko lagerio vadovybei – vakarais tokie medžių pjovėjai gaudavo kopūstų „troškinio“. Tačiau tas maisto priedas nepadidino rekordininkų svorio – 172 cm ūgio Aleksandras svėrė vos 40 kg. Jo sėdmenų oda tebuvo milimetro storio – lageryje tai buvo pagrindinis kalinio išsekimo lygio rodiklis.
Vapsvų perai
Vakarais grįžęs į baraką, Aleksandras atiduodavo likimo broliams asmeninį duonos davinį, nes įnešti daugiau duonos į baraką buvo neįmanoma. Todėl jis ieškojo, kurioje lagerio vietoje galėtų palikti vienam likimo broliui valgykloje nugvelbtos duonos gabalėlį. Vienintelė tokia lagerio vieta, į kurią Aleksandras laisvai iš kepyklos nueidavo, buvo lauko tualetas. Ten rado nepastebimą vietelę duonos kriaukšlei paslėpti ir pranešė apie ją likimo draugui. Buvo būtina gerai paslėpti tą duoną, nes lagerio kepėjui pabuvus tualete, aplinkui dirbantys staliai ir kiti darbininkai bėgdavo pažiūrėti, ar nieko valgomo jis ten nepaliko.
Aleksandras savo prisiminimuose mini kalinį grafą Koscekovskį iš Ukmergės, gėrisi jo mandagumu, švelniu elgesiu su aplinkiniais, jo pasakojimais iš grafų gyvenimo. Beje, lageryje grafas pirmas pradėjo valgyti vapsvų perus – baltas kirmėles juodomis galvutėmis. Būdavo visą lizdą kaitina ant laužo, o paskui viską suvalgo – skonis kaip grietinėlės. Valgydavo ir baltas stambias kirmėles juodomis galvutėmis. Jų rasdavo miške po pagulėjusios nupjautos pušies žieve. Kaliniai ieškodavo taigoje ir gyvačių – nukirsdavo joms galvas ir kepdavo. Skanu. Kepdavo ir varles, bet jų ten mažai būdavo.
Laidojimo būdas
„Pavasarį mus apavė naginėmis ir čiūnėmis, pagamintomis iš vidutiniškai 40 cm ilgio automobilio padangų gabalų. Pastatai koją ant to lenkto padangos gabalo, suverži pėdą gabalo kraštuose įverta storoka virve ir apsivynioji ta virve blauzdą. Jokių kojinių. Autų vietoje – šimtasiūlės rankovė arba vatinių kelnių gabalai. Tokį apavą ne tik nešti, bet ir eiti su juo į darbą sunku.
Vasara avėjom vyžas. Tikras vyžas. Sakė – baltarusių gamybos“, – rašė A. Kuprys.
Kai prašvito, iš lagerio šešiomis rogėmis atvežė kaip malkas suguldytus keturiasdešimt tris lavonus. Sumesti jie buvo kaip šakoti pagaliai – sušalusios rankos, kojos išdrikusios į šalis.
Lagerio ligoninėje tvyrodavo mirties kvapas. Bet ten patekusieji baiminosi ne mirties, o to, kas po jos gali ištikti... Mat buvo žinoma, kad lagerio sanitarai išlupinėja mirusiųjų auksinius dantis. Taip atsitiko, pavyzdžiui, mirusiam majorui Žemaičiui – duobkasiai sakė matę jo sužalotą bedantę burną, kurioje anksčiau buvo daugybė auksinių dantų.
„Kai prašvito, iš lagerio šešiomis rogėmis atvežė kaip malkas suguldytus keturiasdešimt tris lavonus. Sumesti jie buvo kaip šakoti pagaliai – sušalusios rankos, kojos išdrikusios į šalis. Vienų akys užspaustos, kitose – baisus mirties paliktas žvilgsnis... Pamėlę, pajuodę, vienais marškiniais. Negalėjau žiūrėti. Prisiliesti. Nuolatiniai kasėjai spaudė mirusiųjų išblaškytas kojas, rankas taip, kad lavonai kaip nors sutilptų duobėje. Užmetėm juos sušalusiais žemės grumstais. Vėjo nešamas sniegas iškilusį kalnelį – brolių kapus gretai baltai užlygino“, – prisiminė Aleksandras.
Seksas lageryje
Vokiečių nacistai ciniškai įvertino sekso poreikį lageriuose – ten veikė viešnamiai. Juose sutikusios dirbti kalinės tokiu būdu ne tik gelbėjo savo gyvybes, bet ir buvo gražiai aprengtos, prižiūrimos medikų, pamaitintos. Vienos jų „aptarnaudavo“ lagerio karininkus, kitos buvo skirtos kaliniams. Naciai teigė, kad kaliniams suteikta teisė pasinaudoti viešnamio paslaugomis paskatins juos geriau dirbti. Sekso paslaugomis negalėjo naudotis rusų ir žydų tautybės kaliniai.
Stalininiuose lageriuose oficialių viešnamių nebuvo, tačiau teko skaityti, kad viršininkams patikusios moterys (ypač gražiomis lagerių valdžia laikė lenkes, lietuves, latves, estes) buvo skiriamos dirbti lagerių ūkinėse dalyse ir tapti viršininkų meilužėmis. Jei atsisakydavo, jas skirdavo pjauti medžius taigoje, joms tyčia mažino duonos ar „sriubos“ davinį.
Jei kalėjimuose tardomos moterys nesutikdavo tapti įvairaus rango viršininkų meilužėmis, jas nakčiai įstumdavo į kriminalinių nusikaltėlių kameras. NKVD panašius būdus naudojo ir tuomet, kai siekdavo išgauti iš moterų reikiamus prisipažinimus, parodymus. Daugybė moterų po to gyvenimą baigdavo savižudybėmis.
Kaip gelbėjosi
Kauno medicinos instituto pirmakursį Juozą Karsoką, uoliai talkinusį partizanams, Pabaltijo apygardos karinis tribunolas 1947 m. pavasarį nuteisė dešimčia metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Vaikinui teko pabuvoti septintajame lageryje Revučije.
Pasak K. Karsoko, kaliniai eidavo į lagerio ambulatoriją (ligoninę), įvairiais būdais siekdami ten gauti atleidimą nuo pragariško darbo bent vienai dienai. Tokie atleidimai buvo beveik vienintelė priežastis atitolinti savo pražūtį nuo baisaus išsekimo. Tad nenuostabu, kad kaliniai, gelbėdamiesi nuo mirties, net žalodavo save. Anot J. Karsoko, vienas kalinys pasidėjęs kairės rankos plaštaką ant kelmo, nusikirto keturis pirštus. Tai padaręs, pasakė: „Geriau be pirštų gyvas, nei su sveika ranka padvėsęs“…
Padėjo Prezidentui
Kaip prisiminimuose pasakoja kalinys Jonas Grigas, 1941 m. rugsėjo pradžioje Revučio lageryje buvo atrinkta apie 40 žymiausių Lietuvos vyrų ir kažkur išvežta.
Ja surišau visus A. Stulginskio daiktus. Jis man padėkojo ir pabučiavo, sakydamas: „Ar žinai, kad aš esu buvęs Lietuvos prezidentas?“
„Tą dieną aš buvau zonoje ir teko pirmą kartą pasikalbėti su antruoju Lietuvos Prezidentu Aleksandru Stulginskiu. Kai išvarė tuos 40 kalinių iš barakų, pamačiau, kad A. Stulginskis neturi virvės savo mantelei surišti. […] Aš jokių daiktų neturėjau, bet kažkaip mano duonmaišyje atsirado virvė. Ja surišau visus A. Stulginskio daiktus. Jis man padėkojo ir pabučiavo, sakydamas: „Ar žinai, kad aš esu buvęs Lietuvos prezidentas?“ Atsakiau, kad žinau, pažįstu iš nuotraukų. Jis man pasakė: „Jeigu išgyvensim šią tautos negandą, ateik pas mane ir primink, kaip tu man pagelbėjai.“ Pažadėjau tai padaryti, bet likimas nusigręžė nuo mūsų“, – rašė J. Grigas.
Dovana nuo žmonos
Lageryje Aleksandrą sustiprino žinia apie gautą siuntinį iš tremtyje buvusios žmonos. Lagerio sargybos viršininkas grubiai išardė jos sukaltą dėžutę – tikrino siuntinio turinį. Jį dengė baltas rankšluostėlis, po juo buvo sudužęs molinis puodelis, aptekėjęs lydytu sviestu, į drobulę susuktos džiovintos duonos riekutės, o po jomis – tamsios medžiagos atraižėle užkloti tabako lapai. Jie buvo aptekėję lydytu sviestu… Sargybos viršininkas sudėjo viską atgal į aplaužytą dėžutę ir liepė neštis. „Nei džiaugtis, nei verkti. Lyg ir turiu, ką ji siuntė, jaučiu, kaip visa tai ji taupė, visa širdimi dėjo, glostė, kalė tą dėžutę… Tai dalelė jos širdies, tiek laiko nejaustos, negirdėtos. O Dieve, ar eiti į baraką, ar dar pasėdėti, išgirsti, pajusti, kaip visa tai brangu?“ – dvejojo Aleksandras.
Sugrįžę į baraką su brangiu nešuliuku, paėmė atsiųstąjį rankšluostėlį, priglaudė prie veido ir pravirko kaip vaikas. Negalėjo užmigti – taip stipriai pajuto, kad reikia gyventi, kad yra dėl ko gyventi – paimti, priglausti tas rankas, kurios tas duonos riekeles riekė, tą širdį, kuri irgi patyrė labai sunkią tremtinės su sūneliu ant rankų dalią.
Komentaras
Violeta Jasinskienė
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus vedėja
Pirmajai Lietuvos piliečių trėmimo į Sibirą operacijai buvo mestos beveik visos sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai, pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Baltarusijos. Daugiausia lietuvių buvo atvežta į Kraslago (Rešotų) lagerius. Nesupratę už ką, nesuvokiantys sovietinių represijų žiaurumo, čia atsidūrė politikai, mokytojai, karininkai, policininkai, gydytojai, tarnautojai. Visi tie, kurie kūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo priversti kirsti miškus ir tiesti geležinkelį atšiauriuose Sibiro toliuose.
Į Kraslago lagerius be teismo nuosprendžio iš Lietuvos 1941 m. vasarą atvežta 2 200 politinių kalinių, kurių dauguma buvo įkalinta Rešotų ir Revučio lagerio skyriuose. Net 1 228 iš jų nesulaukė lagerio uždarymo 1951 m.
Išlikusių gyvų kalinių atsiminimai liudija Sovietų Sąjungos nusikaltimus, kuriuos dabar tokia pat totalitarinė Rusija bando ištrinti iš savo tautos atminties, pradėjusi stalinistinių aukų dereabilitacijos procesą, nutraukusi istorinės atminties institucijų veiklą, atgaivindama Stalino kultą. Nesuvokiama, tačiau stalinizmo ir komunizmo nusikaltimai tarptautiniu lygiu yra neįvertinti ir nepasmerkti iki šiol! Ir tai kloja pamatą naujiems, jau Putino Rusijos, nusikaltimams.
(be temos)
(be temos)
(be temos)