– Aš ne šiaip paminėjau, kad žinomiausias Lietuvos karo žurnalistas turbūt nebeužsiima tuo. Ar vis dar esi? Nes, žiūrint iš tavo rūbų, sakyčiau, kad atėjai tiesiai iš karo lauko, nors tai netiesa.
– Visų pirma atkreipsiu dėmesį, kad dabar ir toliau esu fotožurnalistas. Turiu paramediko išsilavinimą – tai mano papildoma kvalifikacija, tačiau toliau dirbu žurnalistinį darbą. Į Ukrainą ir toliau važinėju. Tiesa, buvo laikas, kai kelerius metus dėl vienokių ar kitokių priežasčių ten nesilankiau, bet vasarą dvi savaites stažavausi su medikais. Dabar vėl planuoju artimiausiu metu ten vykti, tad tai niekur nedingo. Gal pats karas tapo kitoks, pasikeitė – į apkasus, kaip anksčiau, jau nebepavyksta įlysti.
– Tikrai taip. Aš pati ką tik grįžau iš Ukrainos, ir mes neseniai kalbėjome, kad tas įlindimas į apkasus tolsta – fronto linija tampa kitokia. Kokia ji dabar? Gal gali truputį papasakoti? Sakei, kad karas pasikeitė. Kaip jis pasikeitė tavo akimis?
– Aš labiau žiūriu iš medicininės pusės. Pagalba tolsta nuo fronto linijos, ilgėja laikas, per kurį sužeistas karys gali ją gauti. Evakuacijos vyksta naktimis ir kartais ne pirmą naktį – gali būti trečią, penktą, o kartais apskritai tenka laukti net mėnesį, kol pavyksta perduoti profesionaliai gydymo įstaigai. Stabilizaciniai punktai taip pat tolsta. Jeigu anksčiau pirmoji profesionali medikų pagalba galėjo pasiekti už dviejų kilometrų, vėliau už dešimties, tai dabar – už keliasdešimties kilometrų. Tada atsiranda iššūkis, kaip kariams išgyventi patyrus sužalojimą. Vienas sprendimų – patiems mokytis, kelti kvalifikaciją, kad galėtų suteikti pagalbą sau ir draugams sužeidimo metu.
– Buvai su atskiru batalionu ar važiavai per kelis karinius vienetus ir dirbai su skirtingų vienetų medikais?
– Buvau su „Blue/Yellow“ medikų misija ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos organizuota grupe, kur medikai vyksta į Ukrainą susipažinti su sistema, pamatyti, kokios iš tiesų yra karo žaizdos tiesiogine prasme ir kaip organizuojamas darbas. Su jais pervažiavome trečio lygio ligonines, buvome Dnipropetrovske, dirbome su evakuacinėmis komandomis ir evakuacinėse medevakuacijose, kur po operacijų pacientai pervežami į aukštesnio lygio įstaigas. Tai buvo patirtis iš medicininės pusės.
– Grįžkime į Lietuvą. Kaip sakei, pagrindinė tavo veikla – fotožurnalistika. Pasižiūrėjus tavo įrašus socialiniuose tinkluose, asmeninėje paskyroje, susiduri su daug žiaurių ir liūdnų vaizdų. Bene sunkiausias mano pastaruoju metu matytas įrašas buvo gruodžio 22 d. – apie jauną merginą. Jis sukrėtė ne vieną ir sulaukė net 22 tūkst. reakcijų. Gal trumpai galėtum papasakoti, apie ką jis buvo? Tai viena iš tavo temų – gatvės tema.
– Čia persipynė mano žurnalistinis darbas ir paramediko mokymais. Atlikinėjau praktiką ir tuo pačiu rengiau reportažus iš greitosios medicinos pagalbos tarnybos. Gavome iškvietimą, kad žmogus kabo – ar pasikoręs, ar tiesiog kabo. Buvome visai netoli, greitai atvykome į vietą, sustojome, bet pagal adresą nieko nematėme. Išlipome, dairomės, tada prie mūsų priėjo kelio darbininkai, dirbę netoliese, parodė į miškelį, sako, ten kabo. Man kilo daug klausimų – net jei patirties greitojoje dar nėra daug, vis tiek nesuprantu, ką reiškia „kabo“. Kodėl žmogus dar kabo, jei aplink stovi žmonės ir laukia? Pasikorus pirmos minutės yra lemiamos – kuo greičiau atkabinsi, tuo daugiau šansų išgyventi. Nubėgome, pakėliau merginą, nukirpau virvę, bet jos atgaivinti nepavyko.
– Jauna mergina?
– Labai jauna, dvidešimt kelerių metų. Tokios mirtys sunkiausios. Dirbant su vaikais ar jaunais žmonėmis viską priimi kitaip. Nors esi daug matęs, kiekvienas toks atvejis įstringa. Aš iki šiol atsimenu beveik visus fotografuotus vaikų žūties atvejus – jie stovi akyse. Kiti gal pasimiršta, bet šie – niekada. Tos merginos atgaivinti nepavyko, nors per kelias minutes buvome vietoje. Man kilo daug klausimų – jei tie žmonės, kurie stovėjo ir laukė, būtų patys nukabinę ir ji būtų įkvėpusi, gal būtų išgyvenusi? To jau nesužinosime, bet klausimų dėl aplinkinių elgesio lieka. Po to vyko diskusija mano feisbuke. Buvo įvairių nuomonių – esą „nenukabinsiu, nes galiu pakenkti ar kažką sugadinti“. Ką galima padaryti blogiau mirštančiam žmogui? Blogiau už mirtį nieko nėra. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, – pabandyti išgelbėti. Ir ta baimė imtis iniciatyvos tokiose vietose…
– Ar tikrai tai baimė?
– Manau, kad baimė, nenoras teptis rankų.
– Aš, klausydama tavęs, labiau girdžiu nenorą teptis rankų nei baimę.
– Tikiu, kad yra žmonių, kurie bijo – jei žmogus kabo jau neaišku kiek laiko, prieiti, pakelti, nupjauti virvę gali būti reikalų. Bet ten kūnas buvo šiltas – viskas įvykę ką tik. Manau, šansai būtų buvę daug didesni, jei pirmoji pagalba būtų suteikta laiku.
– O tie kelio darbininkai – tvirti vyrai – tikrai būtų galėję pakelti ir nukirpti.
– Čia labiau ne apie fizinius gebėjimus, o apie savo atsakomybės jausmą prieš į nelaimę patekusius žmones. Jeigu kažkam nutrauks koją, ar sakysi, kad bijai kraujo ir nepadėsi? Kai kartais tenka vesti pirmosios pagalbos mokymus, būna žmonių, kurie sako: „Aš nesimokysiu, nes bijau kraujo.“ Tada klausiu: „O jeigu tavo vaikui kažkas nutiks, ar irgi nesuteiksi pirmosios pagalbos, nes bijai kraujo? Ar mokėsi jam suteikti pagalbą?“ Tokiose situacijose žmonės dažnai perlūžta ir pradeda mokytis, kaip tai atlikti.
– Grįžkime prie tavo įrašo. Kaip sakei, kad kažkas nenori atsakomybės, kažkas bijo kraujo, kažkas bijo kažką sugadinti. Ne veltui paminėjau tuos 22 tūkst. Reakcijų. Atrodo, kad esame be galo empatiška tauta, ar ne? Tavo įrašas jautrus, sukeliantis įvairias emocijas. Bet realybė rodo ką kita – kad ta empatija dažniausiai yra virtuali, o realiame gyvenime transformuojasi į „tegu kažkas kitas daro“. Ar aš klystu?
– Ir taip, ir ne. Kai paleidi įrašą ir jis kažkur pasklinda – nesvarbu, kiek ten patiktukų ar pasidalinimų, tu nežinai, kas po to. Bet mane džiugina, kai po šitos žinutės žmonės parašė, kad buvo taip paveikti ir sujaudinti, jog pateikė prašymą stoti į Šaulių sąjungą, kad galėtų kažko išmokti ir prisidėti, kad kitą kartą nebūtų tokie bejėgiai. Atsirado žmonių, kurie domisi paramediko studijomis. Didžioji dalis, turbūt, taip – tai atsakomybės permetimas: pasidalinau žinute ir, vadinasi, kažką padariau. Bet yra ir tie vienetai, kurie iš tiesų pradeda keistis. Tie žmonės man svarbiausi – kad realiai kažką pakeiti, kad feisbukas nėra tik savireklamos įrankis, bet gali atnešti realią naudą ir kurti pokytį. Atsirado žmonių, kurie po mano žinučių nori duoti kraujo. Iš vienos pusės tai gali atrodyti kaip savireklama, ir tam tikra prasme taip yra, bet iš kitos – rašydamas nuoširdžias, emocines žinutes, nemeluodamas, tu atneši naudą.
– Leisk truputį nesutikti dėl savireklamos. Yra geresnių būdų reklamuotis nei toks įrašas. Aš tai vertinčiau kaip pokyčio kūrimą, žmonių žadinimą ir tarsi veidrodžio parodymą.
– Galima sakyti ir taip. Bet apskritai kartais žurnalistai pamiršta savo priedermę – parodyti visuomenei tai, ko ji pati nemato. Dažnai susikoncentruojame į politinius ar paviršinius įvykius, o mažiau rodome kitokį gyvenimą – tą, kurio eilinis Vilniaus žmogus nemato: gatvės žmonių kasdienybę, tarnybų darbą, emocines dilemas. Savo medžiagose – nuotraukose, reportažuose, žinutėse – visada stengiuosi parodyti tai, ko paprastai nemato. Ne primesti atsakymą, kaip turi būti, bet kelti klausimą: o ką aš daryčiau jo vietoje? Ar sugebėčiau? Jei nesugebu – ar galiu skirti laiko išmokti? Kaip jausčiausi? Ar tikrai atiduodu viską, ką galiu, kad padėčiau kitiems? Ar duodu kraujo, ar savanoriauju? O gal tai būtų mano savirealizacija – padėdamas kitiems pats jausčiausi geriau? Manau, labai svarbu tuos klausimus kelti, o socialiniai tinklai yra vienas iš kanalų tai daryti.
– Man užkliuvo už akių Europos žemėlapis apie patyčias, mobingą tarp paauglių. Baisiausia buvo pamatyti, kad Lietuva žemėlapyje visiškai raudona – 47 proc, o Europos vidurkis – 24 proc. Mes lenkiame visas šalis. Tik Latvija ir Ukraina artimos – apie 40 proc. Kitos šalys laikosi 20–30 proc. ribose. Man tai susisiejo su empatija, su jaunais žmonėmis ir su tavo pasakojimu apie jauną merginą. Jaunimas taip pat yra tavo tema, nes į studiją atbėgai iš paskaitų. Tai dar viena tavo veikla – be fotožurnalistikos ir paramediko darbo.
– Mane kartais pakviečia skaityti paskaitų, ir aš nueinu. Jos būna retai, todėl man labai smagu pabendrauti, pasidalyti patirtimi. Kadangi tai nevyksta dažnai, galiu atiduoti visą save. Jei reikėtų tą pačią paskaitą skaityti kas savaitę, turbūt atbuktum. Tie reti paskaitų vedimai man patinka – gali perduoti savo patirtį, sukauptas žinias per pavyzdžius ir diskusijas. Tai smagu, ir aš tai mėgstu daryti.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Kalbant apie fotožurnalistiką, ar yra kažkas, ko vis dėlto nerodytum? Nesvarbu, ar žodžiu, ar vaizdu.
– Turiu labai daug tokių situacijų. Kiekvieną kartą klausiu savęs, ypač kritinėse situacijose, ar tikrai verta tai rodyti. Kartais pagal žurnalistikos principus viskas lyg ir tvarkoje, bet sustoji ir nusprendi, kad geriau to žmogaus nerodyti. Arba jis pats paprašo, paaiškina savo priežastis. Turi pasverti kiekvieną žodį, apie ką rašai, nes juk kalbi ne su draugų būreliu. Kartais labai sunku pamatuoti, kaip, neturint jokių blogų intencijų, viskas gali įsirutulioti į nevaldomą gaivalą – kritiką. Aš daug apie tai galvoju: kaip kalbėti taip, kad, pasakodamas apie žmogų, neprimestum savo nuomonės, jo nemenkintum, nemokytum, nedramatizuotum. Dabar gal man jau nėra taip sunku, bet prisimenu, kaip karo žurnalistikoje atvykę, ypač pirmą kartą dirbantys žurnalistai pradeda viską labai dramatizuoti. Visai neseniai buvo reportažas iš Kyjivo gatvių, kur žurnalistai su neperšaunamomis liemenėmis darė stand-up’us ir pasakojo, kaip čia pavojinga. Reportažas daromas tam, kad parodytum, kaip pavojinga, koks tu drąsus, sukurtum įtampą. Tiems, kurie žino situaciją, tai labiau juokinga nei įtikinama. Bet, tarkime, jeigu tai kokia nors Australijos televizija – žmonės gal ir nežino konteksto. Dirbant Kalnų Karabache irgi teko matyti, kaip atvykę žurnalistai kuria dramą dėl pačios dramos. Drama labiau žiūrima, labiau skaitoma, labiau mėgstama. O kalbėdamas apie paprastus, nepopuliarius dalykus sulauksi mažiau dėmesio. Dėl to dalis žmonių pyksta ant žurnalistų, kad jie renkasi dramą, kraują, „būti ar nebūti“ temas tam, kad susirinktų daugiau paspaudimų.
– Pakalbėkime apie tavo paramediko specialybę. Paaiškink paprastai, kuo paramedikas skiriasi nuo mediko?
– Iš esmės paramedikas ir yra medikas. Tik jis – arčiausiai žmogaus esanti grandis. Norint tapti paramediku, pakanka baigti profesinę mokyklą. Tada įgyji teisę dirbti greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, suteikti būtinąją pirmąją pagalbą ir nugabenti žmogų į priėmimo skyrių ar ligoninę. Kita grandis – slaugytojai, kuriuos rengia kolegijos, jie mokosi apie 4–5 metus. Trečia grandis – gydytojai, kuriuos rengia universitetai, jų studijos su rezidentūra trunka apie 10 metų. Paramedikas – pirmasis laiptelis medicinos sistemoje.
– Ko paramedikas negali daryti?
– Gal paprasčiau būtų pasakyti, ką gali.
– Gerai, ką gali?
– Gali atlikti pradinį gaivinimą, taip pat pradinį specializuotą gaivinimą – gaivinti žmogų ištikus klinikinei mirčiai. Traumos atveju – sutvarstyti, stabilizuoti būklę. Iš esmės jis yra pirmasis reaguotojas, kuris suteikia būtinąją pagalbą ir perduoda pacientą aukštesnio lygio medikams. Tam, kad gydytojams nereikėtų važinėti po miestą ir teikti pirminės pagalbos visiems, paramedikai atlieka šią funkciją.
– Kadangi užsiminėme, jog po tavo įrašo atsirado žmonių, norinčių stoti į Šaulių sąjungą ar domėtis paramediko studijomis, paminėk bent Vilniuje, kur mokeisi.
– Mokslų įstaigos pavadinimas – Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras. Paramedikus rengia profesinės mokyklos. Yra daug praktikos. Kai kurios mokyklos suteikia galimybę mokytis savaitgaliais – pavyzdžiui, Karaliaus Mindaugo centre. Tada daugiau mokaisi savarankiškai. Galimybių tikrai yra įvairių. Man tik šiek tiek keista, kad valstybė, mano nuomone, per menkai vertina paramedikus. Šiandien gal tai neatrodo aktualu, bet jei nutiktų karas ar kita ekstremali situacija, paramedikų reikėtų labai daug. Jie yra pirmoji linija, dažnai patiria didžiausią riziką. Norinčiųjų stoti daug, bet vietų trūksta. Net aš pats įstojau į mokamas studijas tik iš antro karto. Manau, kad ypač jei žmonės nori mokytis net ir už savo lėšas, reikėtų sudaryti daugiau galimybių. Nebūtinai visi eis dirbti iškart, bet turėsime parengtą rezervą – žmones, kurie žinos, ką daryti. Karo metu tai būtų didžiulė vertė. Tačiau čia susikerta Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos ir Švietimo ministerijų atsakomybės, reikia lyderystės, sprendimų dėl programų ir kvotų. Kol kas to trūksta.
– Iš to, ką pasakoji, atrodo, kad kalbame ne tik apie rezervą, bet ir apie šiandieną. Ar paramedikų pakanka dabar?
– Nežinau tikslaus skaičiaus. Man atrodo, greitosios medicinos pagalbos tarnyboje jų nuolat trūksta. Ar dėl to, kad jų per mažai parengiama, ar dėl kitų priežasčių – kitas klausimas. Bet, mano manymu, jų visada verta turėti kuo daugiau. Net jei jie dirba kitus darbus, ekstremalios situacijos atveju galėtų padėti sužeistiesiems.
– O kokių vidinių savybių reikia žmogui, nusprendusiam tapti paramediku? Kad nenutiktų taip, jog po pusmečio supranti, kad visiškai netinki šiam darbui.
– Kodėl tu tai darai ir kodėl nori tai daryti. Gera motyvacija turi būti, ji labai svarbi, nes tu gali kai kurių savybių kaip žmogus neturėti, bet jeigu matai prasmę, kodėl nori tai pasiekti... Pavyzdžiui, mano bičiulis, su kuriuo studijavome kartu, stojo į paramedikus todėl, kad jo artimas žmogus užspringo, o jis negalėjo padėti, nes nežinojo, kaip. Tada jis nusprendė, kad taip būti negali. Įstojo į paramedikus, baigė studijas ir dabar ne tik pats žino, bet ir kitus žmones moko, kaip tokiose situacijose elgtis. Svarbiausia turėti motyvaciją, o ji gali būti labai įvairi.
– Ar galiu šioje vietoje pacituoti savo motyvaciją? Tu rašei, kad „tai yra įsipareigojimas valstybei ir priesaika sau. Ne dabar, tada, kai bus blogai, reikės visų žmonių, kurie gali ir moka kišti rankas į kraujus ir mėsas. Tada žurnalistų ir fotografų bus pakankamai. Trūks žmonių, kurie gali realiai padėti. Tokiu atveju galėčiau, bet nesiruošiu dengtis fotoaparatu ar žurnalisto pažymėjimu.“
– Taip, aš ir dabar tą patį manau – jeigu atsitiktų kažkas panašaus į tai, kas vyksta Ukrainoje, žurnalistų, aišku, reikės, bet jų bus. Fotografų taip pat bus. Visą laiką trūksta žmonių, kurie realiai gali kažką padaryti. Šalia paramedikų dar baigiau medkirčio kursus, kad mokėčiau elgtis su grandininiu pjūklu. Jeigu reikės daryti žemines, apkasus, sutvirtinimus, visada geriau turėti įgūdį – mokėti pagalasti, išardyti, susitvarkyti. Aš nesiruošiu dabar dirbti nei paramediku, nei medkirčiu, nei kirsti miško, bet ūkiškų įgūdžių reikia. Kitas dalykas, kurį norėčiau ir planuoju išmokti, yra suvirinimo darbai. Patys paprasčiausi – ne siekiant tapti profesionalu, bet tam, kad mokėtum atlikti pagrindinius darbus ir sunkmečiu galėtum padėti savo veiksmais, žiniomis, o ne būti kaip Pilypas iš kanapių išlindęs ir sakyti „gal aš naudingesnis marketingo srityje“. Galbūt, bet reikia, kad kažkas dirbtų ir juodus darbus.
– Mūsų laida šiandien vadinasi „Kokią funkciją atliktum tu?“. Pavadinau ją ne šiaip sau. Tu rašei, kad esi matęs daugybę žmonių karo ištiktoje Ukrainoje, kurie staiga tapo nefunkcionalūs – nebegalėjo pasirūpinti savimi, nors anksčiau galbūt gyveno patogiai ar turtingai. Tavo pasakojimas apie medkirčio kursus labai gražiai susisieja su žeminėmis, tranšėjomis. Man pačiai tai buvo tarsi smūgis per galvą.
– Taip, pjovimo, suvirinimo ir kiti ūkiški darbai labai praverčia sunkmečiu. Net ir elementarūs dalykai – užvesti generatorių, prižiūrėti automobilį, pasirūpinti technika. Kabinetiniai darbai svarbu, bet dar svarbiau turėti konkretų įgūdį. Kartais net egoistiškai – ne apie valstybę, o apie save. Jeigu, tarkime, kaip Kyjivo atveju, šalia vyksta karas ir tu esi tik kabinetinis darbuotojas, kuris daugiau nieko nemoka, bus labai sunku išgyventi. Bet jeigu turi žinių – kaip apsišiltinti, kaip iš paprastų priemonių kažką pasidaryti, kaip susirasti maisto ar jį pasigaminti – gyvensi visai kitame lygmenyje tiek fiziškai, tiek komforto prasme. Dabar domiuosi benamių išgyvenimu žiemą – kaip jie sugeba išgyventi šalčius. Viena iš priežasčių, kodėl apie tai kalbu, yra galimybė pasisemti jų patirties ir suvokti, kaip galima nesušalti. Kai kurie jų duoda labai gerų patarimų, apie kuriuos net nepagalvotum. Pavyzdžiui, prie statybų dažnai būna putų polistirolo plokščių. Pasiimi kelis lakštus, pasidarai mažą palapinę patalpos viduje, geriausia – iš 10 cm storio plokščių. Sukuri mažesnę erdvę, kurioje miegi. Ant viršaus gali užmesti seną kilimą – jis labai gerai šildo. Tokiu būdu susikuri mažą, gerai izoliuotą erdvę, kurią net ir su žvake, atsargiai, gali šiek tiek sušildyti. Tavo kūno šiluma neišsisklaido po visą patalpą, o lieka toje mažoje erdvėje. Taip dalis jų išgyvena didžiausius šalčius. Net ir gofruotas kartonas iš pakavimo dėžių, turintis oro tarpų, labai padeda. Pats esu bandęs pasidėti kelis sluoksnius – galima miegoti net ant sniego. Kažkiek drėgmės gali būti, bet oro tarpai šildo. Jeigu sugebi panaudoti paprasčiausias priemones, tau nereikia didelių išmanymų – užtenka bazinių žinių. O jeigu dar turi pjūklą ir moki saugiai nupjauti medį, jį suskaldyti, pasistatyti žeminę, įsirengti krosnelę – gyvensi komfortiškai, kai kiti aplinkui šals.
