Tradicijos

Klaipėdiečiai atgaivino šiupinio šventę

Klaipėdiečiai Užgavėnes šventė kaip niekada linksmai. Ir ne tik persirengę įvairiomis kaukėmis pagal žemaitišką paprotį vaišinosi blynais, muzikos ir dainų lydimi vaikščiojo po įstaigas, barus, butus, klajojo po senamiestį. Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centre atgaivinta kadaise Mažojoje Lietuvoje populiari Šiupinio šventė, specifiniais šio krašto Užgavėnių patiekalais vaišinosi ir užeigos „Vilius Karalius“ lankytojai.

Pasikvietė svečių

Etnokultūros centre Šiupinio šventė bandoma rengti jau antrą kartą. Praėjusiais metais šią XVII amžiaus pradžioje Klaipėdos krašte atsiradusią šventę pabandė atgaivinti Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai. Tačiau tą kartą šiupinio ragauta tik labai

siaurame ratelyje. Šiemet, padedant Etnokultūros centro kolektyvui, sumanyta į Šiupinio šventę pasikviesti daugiau svečių, o ateityje galbūt rengti dar didesnį vakarą su dainomis, šokiais ir, žinoma, gardaus, tik Klaipėdos kraštui būdingo patiekalo skanavimu.

Pagal lietuvininkų Užgavėnių tradiciją būtina skaniai ir sočiai pavalgyti. O pats sočiausias Klaipėdos krašto patiekalas buvo šiupinys, kurį kiekviena šeimininkė virdavo pagal savo receptą. Kiekvieną kartą šiupinys pavykdavo vis kitoks: jo kokybė, skonis priklausydavo nuo šeimininkės nuotaikos, mėsos, žirnių. Pagrindiniai šiupinio ingredientai – bulvės, rūkyta kiauliena, žirniai. Šiupiniui labiausiai tiko raini žirniai, kurie anais laikais būdavo didelė retenybė.

Ne tik valgė

Klaipėdos krašte persirengėliai nebuvo populiarūs, dėvėti kaukes uždrausta. Kaip alternatyva atsirado Šiupinio šventė, kurioje žmonės dalyvaudavo labai gausiai, jos būdavo rengiamos „Viktorijos“ viešbutyje, Šaulių namuose. Į Šiupinio vakarus susirinkdavo miesto aukštuomenė, dalyvauti šiame metų renginyje būdavo prestižo reikalas. Susirinkusieji ne tik valgydavo, bet ir dainuodavo, šokdavo, pokštaudavo.

Etnokultūros centre susirinkę Šiupinio vakaro svečiai taip pat buvo kviečiami linksmintis ir pokštauti – kaip pasilinksminsime, toks bus pavasaris. Nuotaiką dainomis ir linksma muzika žadino folkloro kolektyvai „Alka“ bei „Vorusnėlė“. Šventės organizatoriai, pasiryžę atgaivinti Šiupinio šventę, nesitiki ją padaryti tokią, kokia buvo 1936 m., kada po vakaro Šaulių namuose spaudoje mirgėjo atsiliepimai. Prisiminimais apie Šiupinio šventę, kaip ją šventė Klaipėdos krašto gyventojai, dalijosi lietuvininkė Ieva Toleikytė -Biržienė.

Susipyko prie puodų

Kadangi į Etnokultūros centrą rengiamą vakarą susirinko gausus būrys svečių, šiupinį teko virti Turizmo ir verslo paslaugų mokyklos virtuvėje. Kulinarijos mokytojai Vidai ir kelioms moksleivėms vadovavo trys lietuvininkės. Kalbama, jog prie puodų besisukinėjančios Rūta Mačiūnienė ir Rūta Paplauskienė net susipyko, mat kiekviena teigė, kad jos šiupinio receptas yra geriausias. Todėl ant stalo vakaro svečiams buvo patiektas net trijų rūšių šiupinys. Trečiojo autorė Birutė Ramanauskienė tikino, jog patiekalo skonis priklauso ne tik nuo kiaulės kojos ir žirnių, bet ir nuošeimininkės nuotaikos.

Regis, visų šeimininkių nuotaika buvo nebloga, nes Etnokultūros centre susirinkę svečiai šiupinį kirto net ausys linko. Užgerdami gira, padainuodami, pabendraudami su kaimynais. Belieka tikėtis, jog kitais metais Šiupinio šventę pasišaus rengti ne tik Etnokultūros centras, bet ir barai, kavinės savo lankytojus pavaišins šiuo tradiciniu Mažosios Lietuvos patiekalu.