Karas grįžta kaip košmaras

Kalbėdamas apie išgyvenimus kare, R.Špečkauskas tikino, kad vyresnių karių patyčios ir smurtas buvo kartais net baisiau nei kitoje fronto pusėje kariavusiųjų išpuoliai.

G.Žiemelis atviravo, kad jį, kaip ir daugelį Afganistano karo dalyvių, kamuoja pasikartojantis sapnas apie tai, kad dabar, po daugelio metų, jį vėl ima į kariuomenę ir ketina vežti į Afganistaną.

Visas šio sapno siaubas yra tai, kad jokie tikinimai, dokumentų ir tatuiruočių rodymas neįtikina demonų, norinčių jį grąžinti į karo siaubą.

Jo likimo brolis V.Aukštinis neslepia, kad grįžęs iš karo labai domėjosi psichologija ir bandė padėti pats sau. Tačiau kaskart, kai pradeda pasakoti, ką patyrė, jaudulys sugrįžta.

Grįžę iš karo vyrai prisipažįsta mažai kam pasakoję apie patirtus išgyvenimus. Tik kai sutinka likimo brolius.

"O kam? Žmonės net nesupranta, kad taip galėjo būti. Dažnas galvoja, kad ne viskas – tiesa. Kai kuriems tiesiog tai neįdomu. Aš nesipuikuoju, kad ten buvau. Panašiai elgiasi ir kiti. Su vienu apie 20 metų pažįstamu vyru tik prieš kelias dienas išsiaiškinome, kad abu buvome Afganistane. Tada apsikabinome, kaip broliai. Kitas tokio jausmo nesupras", – santūriai aiškino G.Žiemelis.

Po mūšių gyvenimas pakito

Daugelis "afgancų" mielai dalyvauja juos vienijančių draugijų veikloje, tačiau yra ir tokių, kurie nebenori jokių karo prisiminimų, apie tai ne tik nekalba, bet ir nebendrauja su likimo broliais.

Į klaipėdiečių būstinę ateina ir sūnaus iš Afganistano karo nesulaukusi klaipėdietė. Vyrai šią moterį priima su ypatinga pagarba.

Dauguma jų nebenori bendrauti su žurnalistais, prisipažįsta, kad atviravimas prilygsta užsitraukusios žaizdos krapštymui.

Širdį išliejęs žmogus lieka su sukilusiais prisiminimais ir vėl užplūdusiais šiurpiais išgyvenimais.

"Prieš kariuomenę buvau padykęs, visokių šunybių esu krėtęs. Pamenu, kaip be vairuotojo pažymėjimo motociklu bėgdavau nuo milicijos. Tada mums būdavo tikra atrakcija nuvažiuoti iki kabančio tilto Perlojoje. Kitapus upės sustodavome ir rodydavome milicininkams visokius negražius ženklus, nes jie motociklais su vežimėliais tuo tiltu pervažiuoti negalėdavo. Kai grįžau ir pasiryžau stoti į Vilniaus universitetą, mano artimieji nesuprato tokio pasirinkimo. Kolūkyje tuo metu buvo galima uždirbti dvigubai daugiau, nei normalus darbuotojas gaudavo sostinėje. Nenorėjau grįžti į tėviškę, bijojau, kad neprasigerčiau, todėl pasirinkau naujus išbandymus. Kadangi mokykloje nebuvau geriausias mokinys, man teko labai pasistengti, kad universitete būčiau lygus su kitais studentais", – atviravo V.Lukšys.

Tokių patikimų ir artimų draugų įsigyti kitomis aplinkybėmis būtų sunku.

G.Žiemelis prisiminė tik tris dienas bendravęs su savo gimto Žardininkų rajono vaikinais. Paskui jis staiga nutraukė visus santykius, galėjusius nuvesti jį klystkeliais.

Dabar artimiausi jam žmonės, be giminaičių, yra "afgancai".

"Mus sieja labai stiprūs ryšiai. Žinau, kad bėdos atveju pirmiausia skambinčiau V.Liaudanskiui, su kuriuo į karą išvykome tuo pačiu metu ir tik po daug metų atpažinome vienas kitą bendroje nuotraukoje. Tokių patikimų ir artimų draugų įsigyti kitomis aplinkybėmis būtų sunku", – atvirai kalbėjo G.Žiemelis.