Kaip laimėti egzamino loterijoje

Kaip kasmet paskelbus lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino temas ir rekomenduojamus autorius, ir šiemet birželio 1-ąją neabejotinai vėl kils nemažai diskusijų. Kodėl šis egzaminas kelia tiek aistrų?

Nuspėti sunku

„Abiturientai visuomet spėlioja, kokios bus temos, kokie rekomenduojami autoriai. Stebi kelerių metų rašinių temas, žiūri, kokie autoriai buvo parinkti, ir pagal tai stengiasi prognozuoti. Bando atmetimo būdu: jei pernai buvo Vincas Mykolaitis-Putinas, šiais metais jo niekas nesitiki. Tikisi temų, atliepiančių šiandienes aktualijas. Dabar – karo Ukrainoje kontekstas, tad gal bus kažkas apie patriotiškumą. Bent jau tokie moksleivių svarstymai viešojoje erdvėje“, – pasakoja Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Karolina Pralgauskytė.

Bet spėjimai neretai nepasitvirtina. Štai abiturientų karta, kuri pirma pateko į pandemijos gniaužtus, tikėjosi su tuo susijusių temų, bet apsiriko. Gavo „Ar menas gali paveikti tikrovę?“, kokios visai nesitikėjo. V.Mykolaitis-Putinas, Jurgis Savickis, Kristijonas Donelaitis, Balys Sruoga, Jonas Biliūnas, Vincas Kudirka, Justinas Marcinkevičius, Antanas Škėma, Vincas Krėvė vienoje ar kitoje temoje kartojosi dveji, kai kurie ir treji metai iš eilės.

Pasak literatūros kritiko, vadovėlių autoriaus, leidėjo Sauliaus Žuko, taip, galima bandyti susidėlioti algoritmus – šiandien vyksta karas, tad gali būti tema apie patriotizmą, apsisprendimą, žmogaus elgesį kritinėje egzistencinėje situacijoje. Bet gali tokių temų ir nebūti.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas, Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas Mindaugas Grigaitis sako, kad mokiniai ir jo klausinėja, ar turįs kokių nuojautų. „Bet visada sakau, kad burtais ir horoskopais neužsiiminėju ir nelabai jais tikiu. Sunku prognozuoti, ir nerekomenduočiau pasikliauti spėliojimais ir nuojautomis. Gerus egzamino rezultatus gali garantuoti tik stropus darbas. Reikia sistemingai susikaupus dirbti ir nesitikėti stebuklų ar netikėtų nušvitimų“, – pataria mokytojas.

Moksleivių atstovė K.Pralgauskytė taip pat neabejoja: „Reikia ne bandyti spėlioti, o nuosekliai rengtis egzaminui, tikintis parodyti, ką išmokai per dvylika metų.“

Plačiau: „Užsienio autorių mintis galima panaudoti lyginant mūsų šalį su kitomis, pamatyti platesnį kontekstą“, – mano K.Pralgauskytė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kodėl būtent šis egzaminas kelia tiek diskusijų, galima paaiškinti ir tuo, kad jis išskirtinis – vienintelis visiems abiturientams privalomas. Tačiau ir temos, rekomenduoti autoriai dažnai sukelia nemažai abejonių moksleiviams, jų mokytojams ar literatūros ekspertams. Pasak K.Pralgauskytės, šis egzaminas sukelia daugiausia reakcijų ir todėl, kad daug kas mano, jog vertinimas yra labai subjektyvus: vertinimo kriterijai yra, bet daug kas priklauso nuo to, koks žmogus vertina rašinį.

Temoje ieškoti problemos

Tiek laikantieji valstybinį, tiek mokyklinį egzaminą gali rinktis samprotavimo arba literatūrinį rašinį. Kiekvienam jų pasiūloma po dvi temas, o joms rekomenduojama po du autorius. Ankstesnių laidų abiturientai kritikavo, kad samprotavimo temos pernelyg abstrakčios, tad kyla grėsmė, kad rašinių vertinimas bus subjektyvus.

Literatūrinės, atvirkščiai, – pernelyg konkrečios, tad gilių literatūros žinių neturintiems moksleiviams sunkiai įkandamos. Skųstasi, ir kad tokiu požiūriu, koks suformuluotas egzamino užduotyje, rekomenduojamų autorių kūrybos per pamokas jie nenagrinėjo, o temos ir autoriai tolimi ir sunkiai suprantami šiuolaikiniam jaunimui.

Tačiau abiturientų – per 20 tūkst., tad, pasak M.Grigaičio, neįmanoma pataikyti, kad tema visiems būtų aktuali ir įdomi, ir tai neturėtų būti jų parinkimo kriterijus. Egzaminas labiau tikrina, kas užkoduota programoje. Bet, mokytojo įsitikinimu, temose nederėtų formuluoti labai siaurų aspektų. Pavyzdžiui, vienais metais buvo tema apie švenčių reikšmę literatūroje, nors apie tai kūriniuose tėra vos keli epizodai. Jo nuomone, kai duodama labai siaura tema, ne pirmos reikšmės aspektas, labai apribojamas moksleivių pasirinkimas.

Literatūros kritikas, vadovėlių autorius S.Žukas svarsto, kad galima būtų iš anksto paskelbti kokias 20 temų, tarp kurių būtų ir tikrosios egzamino užduotys, ir tegu moksleiviai ruošiasi, darosi planus ir taip gerai į galvą įsidėtų rašinio modelius.

Dabar – karo Ukrainoje kontekstas, tad gal bus kažkas apie patriotiškumą. Bent jau tokie moksleivių svarstymai viešojoje erdvėje.

Rašant abitūros rašinį jis pataria ėmusis bet kurios temos ieškoti, kur yra problema. Pavyzdžiui, prieš porą metų buvo tema „Ar menas gali paveikti tikrovę?“ „Vienais atvejais gali ją keisti, kitais gali siekti visai kito tikslo, pagal modernaus meno koncepciją nebūtinai susijusio su pragmatiniais dalykais. Patariu rašinį suprobleminti, priešpastatyti pro et contra dalykus. O tada pažaidi savo žiniomis apie literatūrą, ištrauki citatas ir iš to audi pasvarstymus“, – S.Žukas siūlo parodyti, kad ne tik skaitei vieną ar kitą kūrinį, bet gali jį apibendrintai pritaikyti kažkokių probleminių dalykų svarstymui.

Vis dėlto, apgailestauja jis, iki šiol programose neformuluojamas tikslas išmokyti vaikų skaityti ir interpretuoti nepažįstamą tekstą. „Moksleiviai paskaito kokią kūrinio ištrauką ir jos komentarą, kurį egzamino rašinyje reikia pakartoti, o ne turėti savo nuomonę. Kol programa nepersukta taip, kad vaikus reikia išmokyti atidžiai skaityti nežinomą tekstą, negali ko iš jų rašinių norėti ir per egzaminus“, – mano S.Žukas.

Jam teko girdėti, kad Estijoje vienais metais rašiniui duotas partizanų atsišaukimas. Gal daugelis buvo jo nematę, bet abiturientai turėjo galimybę parodyti savo kompetenciją apie pokario rezistenciją, istorinę ir kultūrinę situaciją, literatūrinius aspektus, parodyti, ar sugeba analizuoti nepažįstamą tekstą, suvokti kontekstą.

To reikalaujama ir stojant į geriausius Vakarų universitetus. „Žinau, kad net geriausiems mūsų mokiniams tėvai, jei turi pinigų, samdo korepetitorius, ir net ne Lietuvoje, mokyti teksto analizės, nes čia turėdami dešimtuką ten už nežinomo teksto analizę aukščiausio balo negauna, mat jų nemokoma atidaus skaitymo“, – apgailestauja S.Žukas.

Jis kritikuoja, kad net ir baigiamosiose mokyklos klasėse nurodomas aspektas, kuriuo reikia kūrinį nagrinėti, pavyzdžiui, tėvynės meilė ir kokie penki autoriai, nors gal jų kūriniuose tai tik paralelinė tema. „Tai žlugdantis dalykas, nes labai viską suvulgarina. Aspektinis skaitymas tinka nebent žemesnėse klasėse, maksimum iki gimnazijos pirmos antros“, – mano S.Žukas. Jis džiaugiasi, kad naujose vienuoliktos ir dvyliktos klasių programose siūloma trumpinti privalomų kūrinių sąrašą ir juos skaityti atidžiau, ne aspektais. Tai taptų modeliu ir analizuojant nežinomą kūrinį.

Pasigenda užsienio autorių

Populiariausi per pastaruosius trejus metus rekomenduoti autoriai – V.Mykolaitis-Putinas ir J.Biliūnas, temose kartojęsi net po keturis kartus, V.Mykolaitis-Putinas – net dviejose temose tais pačiais metais. Kad šie klasikai – tikras mūsų aukso fondas, niekas neabejoja. Bet kartais autorių parinkėjų pasikartojimai stebino: prieš keletą metų dvi egzaminų sesijas iš eilės ir net ne po vieną kartą įvairioms temoms buvo priderintas Jonas Radvanas – XVI a. lotyniškai kūręs poetas. Abiturientai prisipažino nieko neprisiminę, kokia buvo jo vyriškumo samprata, ką jis sakęs tema, ar egzistuoja tik viena tiesa ar apie pareigos sampratą Lietuvos literatūroje. Per pastaruosius trejus metus J.Radvanas tarp autorių minėtas vieną kartą.

Pasak mokytojo M.Grigaičio, siūlomi autoriai – amžina diskusija. Egzamine galima remtis ne tik rekomenduotais dviem, bet visais programos autoriais, o tai didelis pasirinkimas. Bet ir apimtis labai didelė: 36 autoriai ir beveik 200 įvairios apimties kūrinių. „Pagrindinė problema – programa per plati, tikrai retas mokinys mokosi visus autorius, nes tiesiog neįmanoma visų išmokti. Per mažai ir pasirinkimo laisvės. Programai ir egzaminui reikėtų suteikti daugiau lankstumo. Bet šių problemų greitai neišspręsime, tad patariu abiturientams susikaupti ir bandyti įveikti iššūkį, kurį turime, mokytis tuos autorius, kurie jiems artimiausi ir kurie tiktų įvairioms temoms, bet neapsiriboti tik didžiaisiais prozininkais“, – sako M.Grigaitis.

Subjektyvu: M.Grigaitis sako esantis pesimistiškas – loterijos elementas šiame egzamine liks, kol bus ši programa ir toks egzaminas, koks šiandien. (Akvilės Snarskienės nuotr.)

S.Žukas pataria pasirinkti keletą kertinių autorių, kurie universaliai tinkami pritaikyti ir vienai, ir kitai temai. Autoriai rekomenduojami, tad abiturientai gali prisidurti ir kitų, kas yra geras ženklas, kad išmanai dalyką. Tiek Homerą, Williamą Shakespeare'ą, tiek Antano Škėmos „Baltą drobulę“ ar V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, neabejoja jis, reikia perskaityti. Tačiau kitas klausimas, ar sugebi juos aktualizuoti, suprasti, ką skaitai, pamatyti, kas kūrinyje artima ne tik tolimam laikui, kai jie buvo sukurti.

K.Pralgauskytės vertinimu, autorių spektras gana platus, o mokydamiesi moksleiviai dažniausiai pasirenka pačius universaliausius, stengiasi juos nagrinėti kuo giliau, kad paskui juos galėtų pritaikyti rašant įvairaus pobūdžio temas egzamine.

Vis dėlto, pasak moksleivių atstovės, nors egzaminas – lietuvių kalbos ir literatūros, moksleiviai jame norėtų ir pasaulinės literatūros autorių. Juk pamokose kalbama ir apie jų kūrybą.

„Tai plečia akiratį, galime daugiau sužinoti apie pasaulį. Neturėtume manyti, kad jei rašysime lietuviškai ir nagrinėsime tik lietuvių autorių kūrinius, tai būsime patriotai. Turime suvokti, kad ir užsienio autorių mintys gali būti puikiai pritaikytos kuriant mūsų valstybę, o rašant rašinius tai galima panaudoti lyginant mūsų šalį su kitomis, įžvelgti tam tikrų aspektų, pamatyti gilesnę prasmę, platesnį kontekstą“, – mano K.Pralgauskytė.

Pasak jos, moksleiviai taip pat norėtų, kad rašinys būtų ne toks standartinis, analizuojantis nurodytus aspektus, už kuriuos galima gauti papildomų balų, o būtų labiau atsižvelgiama į kūrybiškumą, rašinių unikalumą, būtų minimi tam tikri kūriniai, bet nebūtinai reikėtų pacituoti vieną ar kitą jų eilutę. „Juk svarbiau, kad abiturientas turėtų tam tikrą suvokimą apie tai, ką perteikia tie kūriniai“, – moksleivių nuomonę dėsto K.Pralgauskytė.

Laukia permainų

Vis dėlto, kaip sumažinti erdvę subjektyvumui šiame išskirtiniame egzamine, kuris privalomas visiems abiturientams? „Deja, esu pesimistiškas: loterijos elementas liks, kol bus ši programa ir toks egzaminas, koks šiandien. Subjektyvumo išvengti neįmanoma jau vien todėl, kad baisiai ydinga jo vertinimo instrukcija“, – mano M.Grigaitis.

Jis pasakoja, kad vertinami aštuoni kriterijai, net gramatikos sritys išskaidytos į kelias – skyryba, rašyba ir kita. „Esame pasaulyje unikalūs blogąja prasme, nes kitur dominuoja praktika kalbos dalykus vertinti bendrai, ir niekas neužsiiminėja kvaila buhalterija, kuri lyg ir turėtų garantuoti objektyvumą, bet net gramatiką skirtingi vertintojai vertina skirtingai. Daug kriterijų persidengia, kai kurie per daug susmulkinti.“

Akivaizdūs skirtumai net palyginti su tarptautinio bakalaureato egzaminų sistema, kur taip pat yra lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas: ten daug mažiau kūrinių, o baigiamasis pažymys sudaromas iš trijų dalių.

M.Grigaitis džiaugiasi ketinimais keisti abiturientų brandos vertinimų sistemą baigiamąjį balą formuojant iš trijų atskirų dalių, kiekvienai suteikiant atitinkamą procentinį svorį. „Tikimės, kad programos sumažės, bus daugiau pasirinkimo, ir ne vien egzamino rašinys nulems baigiamąjį balą“, – sako mokytojas.

K.Pralgauskytė primena, kad pasaulyje yra įvairių praktikų, kaip patikrinti, ko jaunuolis išmoko daug metų mokydamasis gimtosios kalbos ir literatūros, o kaip tai daroma Lietuvoje, ne pats dažniausias variantas. „Džiaugiuosi, kad ir pas mus artėja pokyčiai, kuriuose bus atsižvelgta ne tik į brandos egzaminų rezultatus, bet ir moksleivio pažangą per mokslo metus. Gerai, kad akcentuojami ne tik akademiniai pasiekimai, bet ir minkštosios kompetencijos, kurias įgyjame mokykloje“, – džiaugiasi moksleivių atstovė.

Bet šiemetės ir, ko gero, dar bent dviejų kitų laidų abiturientai dar turės nešti dabartinę ydingą egzamino naštą.

Kas rengia egzamino užduotis

Kas tie žmonės, kurie suformuluoja egzamino temas ir parenka joms autorius, neatskleidžiama. Bet Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA), skelbianti egzaminų užduotis, „Kauno dienai“ sutiko paaiškinti, kaip vyksta šis procesas.

NŠA kiekvienais metais vykdo viešųjų pirkimų procedūras ir taip perka visų dalykų užduočių rengimo ir recenzavimo paslaugas. Užduočių rengimui perkamos dvi grupės – užduočių rengėjų ir užduočių recenzentų. Kiekvienoje iš jų yra ir dalyko mokytojų, ir mokslininkų, universiteto dėstytojų.

Rengėjų grupė iki nustatytos datos parengia užduočių projektus, kuriuos recenzuoja kita grupė. Šiuose projektuose paprastai pateikiama daugiau nei per egzaminą reikalinga temų, taip pat šalia jų būna daugiau, nei apibrėžia egzamino programa, autorių.

Pirmojoje recenzijoje recenzentai įvardija kiekvienos užduoties (ją sudaro temos formuluotė ir šalia jos siūlomi rekomenduojami autoriai) pranašumus ir trūkumus. Gavę šią recenziją užduoties rengėjai toliau dirba su užduotimis – kai kurių atsisako, kai kurias tobulina, formuluoja naujas.

Koreguotą užduočių projektą kartu su užduočių anotacijomis, kuriose rengėjai argumentuoja savo sprendimus, dar kartą vertina recenzentai. Po šio vertinimo užduotys dar kartą koreguojamos. Prireikus po šio koregavimo recenzentai dar kartą peržiūri galutinį užduočių variantą.

Šiais metais su lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų užduotimis dirbo septyni šios srities profesionalai. Visas šis procesas prasideda rugsėjį, baigiasi – pavasarį.

Šaltinis: Nacionalinė švietimo agentūra



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių