Kaip dukras auklėjo patriarchalinė šeima. Kas pasikeitė nuo XX a.?

Moters padėtį patriarchalinėje šeimoje sunku laikyti beatodairiškai teigiama: juk boba – ne žmogus, boba – už velnią baisesnė, ji kalta dėl pirmapradės nuodėmės, pasakojama LRT „Klasikos“ laidoje „Ryto rasa krito“. Deja, moters žeminimas, žinoma, ne tokiais mastais, tebegyvuoja ir šiandien, pavyzdžiui, apribojamos galimybės užimti aukštesnes pareigas, gauti kitokį atlyginimą už tą patį darbą.

Vis dėlto, nors moterys iki šiol dažnai stokoja pagarbos, jų vaidmuo yra neginčijamas – mergaitės jau nuo kūdikiško amžiaus būdavo ruošiamos motinystei. Tai rodo įvairiausi papročiai, kaip buvo elgiamasi priimant ir netgi prausiant naujagimę, kaip mergaitė auginama ir ko mokoma, kaip saugoma merginos dora ir kokios apeigos atliekamos tam, kad ištekėjusi ji susilauktų daug vaikų.

Niekinamas požiūris į moterį – dar iš patriarchalinės šeimos

Moteriškos lyties vaiką reiškiantis žodis „duktė“ priklauso giminystės ryšius pažyminčiai indoeuropiečių kalbų žodžių grupei, kaip nė viena kita itin gerai išsilaikiusiai per tūkstantmečius. Lietuvių kalboje, tarmėse esama nemažai šio žodžio atmainų: dukrė, dukrija, dukryna, duktė, dukterė, dukteris, duktuika, duktaitė, menkinamasis – duktyštė ir t. t. Deja, niekinamas požiūris į gimusią mergaitę vyravo ne vien mūsų visuomenėje.

Tarpusavio santykiai ir moters padėtis patriarchalinėje šeimoje (o mus pasiekusios žinios yra tik iš šios epochos) – vienas iš mūsų kultūros paveldo kontekstų, kuriuos sunku laikyti beatodairiškai teigiamais, sektinais ir tęstinais. Greičiau atvirkščiai – vertėtų kuo greičiau iš to vaduotis. Moters žeminimas (juk boba – ne žmogus, tamsiųjų, kone velniškų pradų joje matymas, esą boba už velnią baisesnė, kaltės ir atsakomybės primetimas už pirmapradę ir kitas žmonijos nuodėmes, įskaitant dorovės sritį) dar ir šiandien, žinoma, ne tokiais mastais, bet tebegyvuoja. Jis ir reiškiasi tam tikrų stereotipų pavidalais: moters galimybių plėtoti tam tikrą veiklą ar užimti aukštesnes pareigas neigimu, atlyginimo už tą patį darbą netolygumu ir kitais.

Apie visas socialines tokios laikysenos apraiškas kalbėti – ne mūsų laidos paskirtis, bet vieną aspektą pabrėžti norėtųsi – dar ir šiandien ne vienas būsimas ar esamas tėvas laukia gimstant sūnaus, ypač pirmojo, jei nesulaukia – priekaištauja žmonai ir pats yra kitų vyrų pašiepiamas ir pan. Šiuo požiūriu jis ne ką tepranoksta XIX–XX a. pirmosios pusės etnografinių aprašų tėvus, kurie tiesiog niršdavo ant mergaitę pagimdžiusios žmonos, kūdikį niekinamai vadino merga, boba, šuke, „pleiše“ (sakyta „jis neturėjo vaikų – vienos pleišės“ arba „kas gimė: ar vaikas, ar mergaitė – a, šitoj šukė“) ir t. t. Tiesa, anuomet šeimoje augant daugiau mergaičių būta ir daugiau rūpesčio, nes reikėsią sukrauti kraitį (t. y. drabužių, audinių, patalynės, baldų, verpimo bei audimo įrankių), dalį arba pasogą atiduoti (pinigais, gyvuliais).

Deja, net iki XX a. pabaigos su tokiomis aplinkybėmis, žemesne padėtimi „susigyveno“ ir pačios moterys, tai paliudijusios ekspedicijų pokalbiuose: „bobos dalia prasta, vyras – geriau, vyras – tai galva“, „sutikt moterį kely – reiškia, bobiškai ir bus“, net sapnuoti tėvą – gerai, motiną – bus bėda.

Motinystei būdavo ruošiamos nuo kūdikystės

Vis dėlto, kaip sakėme, nuo mažens, tiesiog nuo kūdikiško amžiaus, mergaitė būdavo ruošiama motinystei. Tai matyti iš įvairių papročių, tikėjimais paremtų elgesio modelių, kurie, kaip šiandien sakome, programavo sėkmingą būsimos motinos paskirtį pratęsti giminę. Tuo labiausiai rūpinosi mergaitės mama – žinias, nuostatas, įgūdžius, kaip svarbiausią priedermę, dvasinį kraitį, palikimą perduodama dukrai. Ši programa būdavo paleidžiama nuo pat gimimo (o jei iš tiesų – ne tik nuo jo, bet ir nuo pradėjimo, taip pat būsimos motinos gyvenimo ir jos pradėjimo, ir jos motinos, ir t. t.).

Priimant mergaitę rinktasi gražus austas rankšluostis – bus gera audėja ir gyvenimas gražiai klostysis, arba vyriškas rūbas (tėvo kelnės, dar geriau kailiniai) – tai lems pasisekimą tarp berniukų, turtingumą, dėl patrauklumo priešingai lyčiai perkišdavo ją per kelnių klešnę.
Dukters virkštelę pribuvėja nupjaudavo ant verpstės (abi su motina tikėdavo, kad dėl to ji bus gera audėja, vadinasi, padės motinai ir pati susikraus didesnį kraitį), rėždavo ir ant kultuvės (mokės skalbti, velėdama nebijos šalto vandens, bus švari). Tai vis įgūdžiai, reikalingi būsimai šeimininkei ir motinai. Gimus mergaitei, išvesdavo iš kūtės arklius, kad ji greitai ir už turtingo ištekėtų.

Pirmą sykį mergaitę prausiant, mama prašydavo pribuvėjos, kad vandenį sutaisytų perpus su pienu, kad būtų skaisti ir graži. Numaudžius vandenį pildavo ant vartų stulpelio (kad ji greitai ištekėtų), į gėlių darželį – tą vietą dar ir peržegnojus (duktė gražiai savo nekaltybę sunešios), dvišakio medžio tarpan (greit ištekės).

Antrąją dalį, t. y. placentą, taip pat kasdavo tikslingai parinktoje vietoje, dažniausiai darželyje – kad mergaitė augtų gašiai, trakniai ir būtų švari. Gražiai suvyniotą pakasdavo krikštasuolėje – bus garbinga (dorovinga), duobelėj po stalu – bus slauna, visų pagarboje laikoma.

Anot E. Brajinskienės, mergaitės pirmojo prausimo vandenį pildavo darže, arti namų, ant aguonų (jei žiemą, tai į tą vietą, kur vandenį išpylė, sėdavo aguonas). Spėdavo, kad tai nulems mergaitei sėkmę gyvenime, ji užaugs labai graži, žydės, kaip aguona. Žydėjimas, ypač raudoni aguonų žiedai, senajame pasaulėvaizdyje metaforiškai buvo siejami su išskirtiniais cikliniais moters fiziologiniais procesais, nuo kurių priklausė ir galia gimdyti. Kaip žiedas subrandina vaisių ar sėklas, taip ir moteris. O aguona turi dargi daug sėklyčių – tai ir vaikučių bus daug... Mėnesinių apraiškos slaptąja kalba vadintos „žiedais“, žydėjimu. Anot įdomaus S. Ylos pastebėjimo, merginos ir moterys „tomis dienomis“ mesdavo į upelį žiedus ir žoles.

Antano Kriauzos teigimu, mergaites krūtimi maitindavo bent savaitę ilgiau nei berniukus – „dėl stiprumo gimdant“, nujunkydavo sekmadienį – „daugiau vaikų bus ir jie sveiki augs“.

Augant ir bręstant – specialios apeigos

Mergaitei augant ir bręstant, motina ir vėl savo rūpestį stiprino apeiginėmis priemonėmis. Anot A. Kriauzos, motina užsakydavo mišias ir maldydavo ubagus („kad Dievas vaisių užlaikytų“), prieš prasidedant pirmosioms mėnesinėms, per Nekalto prasidėjimo šventę mergaitę nuvesdavo į bažnyčią, o motina melsdavosi bei prašydavo elgetos pasimelsti „ta intencija“.

Teprisiminkime keletą šių naują merginos gyvenimo tarpsnį ir statusą pažyminčių iniciacijų, požymius išsaugančių papročių. Pavyzdžiui, dukrai motina netikėtai suduodavo per veidą, kad ši išsigąstų, veidas paraustų, tai bus graži, raudona. Anot etnologo Ž. Šaknio, kai kur sakyta ir apeiginė formulė „žydėk kaip rožė, būk graži“. Šis sukrėtimas esą turėjo nulemti ir mėnesinių trukmę, greitas ir sėkmingas vedybas, lengvą gimdymą, o ankstesnių laikų įsivaizdavimu – ir savotišką postūmį prisikelti, atgimti naujam gyvenimo tarpsniui. Panašiai, kaip pirmąjį kūdikio prausimo vandenį, taip ir išplautą pirmųjų vadinamųjų „rūbinių“ vandenį pildavo ne bet kur, o ten, kur tikėjosi vienokio ar kitokio poveikio – į darželį (kad būtų skaisti, dora), ant namo sąsparų – kad laikytųsi prie namų ir t. t.
Tarsi kitas merginos brandos skelbimo etapas, šią žinią išplatinantis moterų bendruomenėje, buvo pirmosios duonos kepimo apeigos.

Pasak Ž. Šaknio, seniausias (XIX a. antrosios pusės) aprašas liudija, kad dusetiškės pirmąją duoną kepdavo šeštadieniais ir susirinkusioms pirtyje moterims duodavo paragauti savo keptos duonos rūgšties. Pakepus duoną ir specialiai iškepus mažą duonos kepaliuką, motina sukviesdavo visus šeimos narius, artimiausią kaimynę ir juos apdalydavo dukters „rūgštimi“. Paragavęs pirmąkart duktės keptos duonos, tėvas ją pabučiuodavo ir su suoliuku, ant kurio ji sėdėdavo, atsukdavo durų link – mokanti iškepti duoną mergina jau galėdavo tekėti. Tėvas paskelbdavo apie jai skiriamą dalį. Pirmąkart savo duoną kepusią merginą jaunimas išnešdavo pro duris „į marteles“ – tai reiškė, kad ji pasirengusi tekėti.

Apeiginis duonos kepimas ženklino ne tik ūkinių įgūdžių įgijimą, bet ir figūratyviai liudijo merginos subrendimą gimdyti, juk krosnis mitiškai yra siejama su moterimi, krosnies anga – su gimda, o kepaliukas – su vaiku. Priminsiu tik keletą faktų: „Blogos akies“ paveiktus ar šiaip ne visai sveikus vaikus mesdavo į krosnį „pergimdyti“. Sakyta „vaiko per nugarą nemušk, nes duonos pluta bus atšokusi“.

Matyt, būta ir daugiau pirmųjų darbų, šeimoje ar bendruomenėje įtvirtinančių naują merginos padėtį. Antai slavų tautos pirmąją suverptą sruogą ar siūlą paleisdavo pavandeniui, tikėdamos, kad ji taps gera verpėja.
Šeimoje mergavo tik vyresnioji duktė

Mamos pareiga buvo ir visų ūkio darbų išmokyti – mergaitėms retai tekdavo mokyklą lankyti. Štai kaip išskaičiuoja Ignas Končius: „Mama pramokė, kaip verpti, austi, nerti. Daržus ravėti, avis kirpti, sūrį, varškę sulieti, šieną grėbti nuo mažų dienų prie darbų eidamos, dukros prisižiūrėjusios įprasdavo. Rūtų darželį, žiemines vasarines gėles arba langų gėles nuo motinos įgudimų gaudavo. Taip pat mėsos rūkymas ar duonos kepimas, žlugto skalbimas, audeklų balinimas, kiaulių ūkis, žąsų perinimas, viščiukų – motinos patyrimas pereidavo dukroms. Viralus virti taip pat pagal mamą. Mokėjo, tiesa, užrašyti ir iš to rašto paskaityti, kaip reik suverti daugianytį audeklą audžiant, staklių pakojas, nytis suverti – prie ratelio, staklių jautėsi drąsiai...“

Be to, viską mama pirmiausia turėjo rodyti savo pavyzdžiu – kaip sakoma, koks medis, tokia ir žievė, kokia motina, tokia ir duktė.
E. Dulaitienė-Glemžaitė pasakoja, kad subrendusi, maždaug 17 metų, į kaimo vakarėlius, pasilinksminimus ir iškilmes (vestuves, pakermošin) leidžiama mergina Kupiškio krašte vadinta „mergautine“. Šeimoje mergavo tik vyresnioji duktė, ir, kol ji neišteka, kitos niekur negalėjo būti kviečiamos.

Duktė laikoma motinos užvadėliu ir yra „motinos vaikas“, todėl už kokį jos nusikaltimą subardavo arba bausdavo tik motina, retai kada tėvas. Motinos žodis nulemdavo ir leidžiant ją už vyro. Tėvas dažniausiai numodavo ranka sakydamas „tavo vaikas, tu ir valdyk“. Mergaujančiai dukteriai motina pasukdavo geresnį, skanesnį kąsnelį, ją ilgiau pamigdydavo nei kitas dukteris („tegul sau pamiega, kad būtų gražesnė, pilnesnė“). Motina, žinodama, kad ji pirmoji iš namų išeis, jos labiau ir pagailėdavo.

Kiekviena motina stengdavosi, kad jos dukterys, ypač mergautinė, būtų malonios ir gražios. Motina nešykštėdavo gerai apdalinti elgetas, kurie už sviesto trupinėlį ar už stuomenėlius, per žmones eidami, girdavo jos dukterį: „Kas do mergėla. Kokia dora, graži, storaulyva, supratlyva, darbininkė.“ Senutės pasakodavo, kiek pasogos mergaitei skirta, kokie kraičiai, tuo būdu viliodamos piršlius.
Kad duktė augtų sveika, būtų slauni, laiminga, motina darydavo įžadus, užpirkdavo mišias, pasižadėdavo aplankyti kelias bažnyčias.

Dukteriai siūdindavo puikius rūbus, pirkdavo puikias skarytes, kad tik įmantriau už kitas atrodytų. Motinos rūpindavosi ir mergaitės grožiu: liepdavo praustis pienu ar išrūgom, alum, kad veideliai būtų balti.... Taip pat rūpindavosi, kad plaukai būtų gražūs, kasos storos. Kad galva būtų švari, be parazitų, ją trinkdavo batvinių ar kita rūgštimi, o kad plaukai gerai augtų, būtų gražūs ir blizgėtų, perplaudavo ramunėlių vandeniu...

Saugant dorą – skaudžios bausmės

Dainose apdainuota klėtelė yra svarbi mergystės erdvė, mielų jaunystės dienų įvaizdis – čia stovi merginų kraitinės skrynios, prikrautos rietimų, audeklų, čia saugomi jų drabužiai. Merginų klėtis būdavo arčiausiai gatvės – ir vėl, kad greičiau ištekėtų. Stefanija Glemžaitė pasakoja, kad šiltuoju metų laiku merginos čia miegodavo, čia ateidavo draugės „pasidžiaugti naujai išaustom drobėm, pasidalyti mergautiniais rūpesčiais“.

Apsilankydavo ir bernelis drauge pasėdėti, pasikalbėti – tačiau tik dieną („Saula sada, ir aina bernėlis namo“). Šeštadienio ar sekmadienio vakarais prie klėties susirenka jaunimas, juokauja, kalbasi, dainuoja, čia vyksta įvairiausių nuotykių, linksmybių. Antai, jei berniokai aptikdavo, kad klėtyje yra merginos mylimasis, sakydavo: „Šitoj klaty yra kiškis“ arba „Pas Amiliutį yra lydys – reikia pagauti.“

Tačiau jei bendruomenė patykoja, kad berniokas lieka per naktį, juolab ten lankosi dažniau, ar dar geriau – mergaitė ima lauktis kūdikio, tuomet jau užgriūva visos nusižengimo dorovei pasekmės – degutu ištepami sodybos vartai, darželio varteliai, mergina privalo atvirkščiai rištis skarelę, kad mažesnis jos kampas, „lapelis“, būtų ant viršaus (čia – tik lengviausios bausmės visuomenėje, kur net už pasibučiavimą motina dukterį mušdavo, skųsdavo kunigui, o šis užduodavo jaunuoliams viešą atgailą, pavyzdžiui, prie šoninių altorių gulėti kryžium). Ji buvo niekinama, stumiama iš bendruomenės, nerasdavo vietos nei šeimoje, nei pas šeimininkus.

Jaunimo doros saugojimas laikytas būtina sąlyga ištekėjus išvengti nevaisingumo, nes šeimos bevaikystė laikyta Dievo bausme už jaunystės ir net vaikystės kaltes. Dėl to dažniausiai būdavo kaltinamos moterys.

Svarbiausias etapas – šeimos sukūrimas

Didžiausias merginos pasididžiavimas, tarsi pačios merginos darbštumo, gebėjimų įrodymas buvo kraitis. Kadangi kraitelį krauti nuo pat mažumės dukrai padėdavo motina, jis laikytas motinos dovana.

Ignas Končius itin ryškiais vaizdais aprašo motinos rūpesčius dėl kraičio: „Tuo užsiimti jai reikia iš anksto: juk plunksnų pagalvėms, duknoms reik. Jei kokias šešias pagalves duosi, po 8 svarus bet kuri, tai jau 48 svarai plunksnų. Kur dar patalai. Kiek žąsų reik pjaut, kiek linų suverpti audeklams, išausti, išbalinti, reik ir milo, reik ir pusmarškonių. Kame sijonai, raiščiai. Kiek vilnų reik. Juk ne visuomet raštas tepasiseks, dažyvę nenutaikysi. Bet ką dukterims „iš tokio gyvenimo“ „tokios gaspadinės“ neduosi. Jei jau audi divonus, tai turi kaip veizėte veizėti. Juk reik ir baldų padirbdinti, vežimų... Dar trys dukterys. Nė vienos negali nuskriausti – visoms lygiai duok. O kiek dar barnių su tėvu... Pasibark pasibarusi ir savo dirbk: rink kiaušinius – vežk į turgų, mušk sviestą – vežk žydams, ir prisirinksi ir dažyvėms, ir žičkams, o kartais ir prie gražiųjų vilnų pritilpsi siūleliais įausti... Naktis nemiegosiu, tėvui akis iškabinėsiu, jei nenorės man duoti, ko reik geram kraičiui gaminti.“

Žibėte žibėti turi dukters visas kraitis. Kad ir pati visam amžiui užtektų ir išeiginių, ir po namus, prie darbų...
Ne pro šalį būtų paminėti ir keletą vedybų bei kitų papročių, kurie savaip kreipia pirmiausia moters, kartu ir besikuriančios šeimos, vaisingumą, tikimybę susilaukti palikuonių, taip pat viso ūkio sėkmę. Tai įvairūs grūdo, kūlimo simbolika paremti veiksmai. Grūdai tarsi vaikai atsiskiria nuo varpos, užtikrina naują sėją ir naują derlių – todėl kaip niekas kitas atspindi nepaliaujamą gyvybės ratą. Į guldyti vedamą porą būdavo metamas nekultų javų pėdas, jis klotas į vedybų lovą, o keltuvių rytą stebėti „kūlimo“ rezultatai: jei randa kviečio, miežio ar rugio grūdą – pirmas gims berniukas, jei avižos – mergaitė, jei grūdų nebus – nebus ir vaikų. „Kūlimo“ perkeltine prasme veiksmams suaktyvinti Rytų Lietuvoje prie klėties būdavo kuliama spragilais. Kūčių vakarą merginos atsargiai, kad grūdai neišbyrėtų, išsitraukdavo šiaudą su varpa, parsinešdavo namo ir skaičiuodavo grūdus: kiek jų išbyrės – tiek ištekėjusi ji turės vaikų.

Būdavo laikomasi papročio neimti pinigų kūlimo talkoje – reikėdavę atsikulti, t. y. atidirbti kito ūkio talkoje, nes gali likti be poros – senmerge ar senberniu, kitaip sakant, „ražienų grėbstyti“ arba „ant rugienių šiaudų“ – tai bevaisė, sunykusi gyvybės forma.

Įvairiais vestuvių apeigų momentais būdavo atliekami daužymo, skaldymo į gabalus, dalis veiksmai: daužyti, mesti į grindis, kartais – jauniesiems po kojų puodai, stiklinės, lėkštės ir pan. Geru ženklu laikoma, jei indas subyra į kuo daugiau dalių. Tai aiškinama iki šiol žinomu būdu – esą šukės nešančios laimę, bet anksčiau tai laikyta tvirtinimu apie vaikus ir jų skaičių – į kelias dalis indas subyrės, tiek bus vaikų. Indas, anot etnologo R. Balsio, galėjo būti siejamas su moterimi, o šukės – su vaikais. Taigi niekinamos formos žodis „šukė“ iš tiesų atspindi ne tik jo reikšmę pertrūkio, plyšio prasme (čia paprastai turima omenyje moters kūno sandaros ypatybė), bet ir tai, kad atsidalinti, iš vienio pasidaryti daugiu – juk yra moters, motinos prigimties esmė. Kita vertus, tekančiai dukrai reikėję atidalyti, atskelti namų gerovės, turto dalį.

Vis dėlto turtas, kad ir kokia verte jį matuotume, žvelgdami į praeities ar dabarties laikus, neprilygsta Gyvybės tęstinumui, todėl moters, motinos, dukros, kaip būsimos motinos, vaidmens neįmanoma pervertinti.