– Jau esam kalbėję apie tai, kaip tėvai skirdamiesi nepaiso vaiko interesų ir kartais keršyja vieni kitiems. Šita istorija – apie vaikus, perduodamus į užsienį. Kaip ją reikėtų apibrėžti, paaiškinti? Ką ji pasako apie tėvus?
Linas S.: Šiandieniniame pasaulyje turbūt tai normalu. Pirmiausia todėl, kad pasaulis juda. Bet turime vieną tikrai labai rimtą problemą, kurią tenka pastebėti. Mes, Lietuva, esame tarsi mažesni, yra toks jausmas. Vos tik ateina koks nors sprendimas iš Italijos, Ispanijos ar dar kokios nors šalies teismo, nes tėvas kreipėsi ir gavo tą sprendimą, mes iš karto tarsi sakome: štai, dabar jau turi atiduoti tą vaiką. Nepaisant to, kad tikrai yra atvejų, kai tėvas buvo smurtautojas namuose – smurtavo prieš mamą, kartais ir prieš vaiką. Tu tuos faktus žinai. Netgi yra buvę atvejų, kai kitos šalies vaiko teisių institucijos leidžia išvykti, o kai jau atvažiuoja į Lietuvą, tėvelis staiga tampa geriečiu. Staiga jis susitvarko taip, kad viską gali, ir pradeda teismą dėl to, kad vaikas būtų grąžintas pas jį atgal į šalį. Ir čia prasideda labai įdomūs dalykai. Dažniausiai tokiais atvejais žinome vieną faktą – jeigu atiduosi vaiką į tą šalį, dažnai gali nujausti, kad atgal tas vaikas negrįš. Nes neretai tai būna kerštas. Kerštas prieš kitą pusę – tėvą ar motiną. Tas kerštas tampa tokiu dviašmeniu kardu. Kaip aš su tuo susiduriu? Susiduriu savo darbe, nes neretai kreipiamasi dėl vaiko raidos. Jeigu žiūrėtume iš tokios banalios situacijos, vaiko raidai tai nekenkia. Žmonės gali važinėti, gali susitarti, susidėlioti, kokiu ritmu ir kaip bendrauti. Jeigu atstumai nėra tokie kaip iš Australijos į Lietuvą ar iš Amerikos į Lietuvą, kur kas savaitę nepavažinėsi, tai Europos Sąjungos šalyse, tiesą sakant, nėra labai didelės dramos. Bet problema atsiranda tada, kai vienas iš tėvų nusileidžia toje šalyje ir viskas. Man kyla klausimas – kas čia darosi, kodėl staiga mamos arba tėvai jaučiasi tarsi apleisti vaiko teisių tarnybos? Tarnybos rekomenduoja tą vaiką atiduoti kitai šaliai, nes, esą, mes čia nelaimėsime bylos, reikės labai daug pastangų. Man visada trūksta vaiko teisių tarnybos analizės. Įsigilinkite į situaciją. Sužinokite, kas ten dedasi. Pateikite platesnį vertinimą ir pamatykite, kur tam vaikui iš tiesų yra saugiau ir kur jo raidai geriau. Tai įmanoma pasakyti, bet mes tarsi visą laiką gyvename baimėje.
– Jeigu kitoje šalyje jau yra nustatytas teismo grafikas, kaip susitikinėjama, sakykime, gyvenamoji vieta nustatyta su motina Lietuvoje, ar gali tėvas, išvažiavęs į kokią Vokietiją, kreiptis į teismus ir ten teismas nuspręs kitaip? Ar taip būna iš tikrųjų?
Linas S.: Labai sunku pasakyti. Tokių istorijų dabar neturiu. Turiu daugiau istorijų, kuriose sprendimas jau buvo priimtas kitoje šalyje, nes, tarkime, mama praleido progą tinkamai sutvarkyti teisinius dokumentus. O kodėl taip yra? Dėl rutininių gyvenimo dalykų. Žmogus dirba, rūpinasi vaiku, kasdieniu gyvenimu, o tėvas, kuris dažnai tokiais atvejais neturi ką veikti, galvoja tik apie tai, kaip kitai pusei atkeršyti, parodyti, koks kitas žmogus yra nevykėlis. Visos pastangos nukreiptos į tai, kad tą mamą, taip sakant, įspraustų į tam tikrus rėmus. Jis sėkmingai bylinėjasi. Kai byla pateikiama kitoje šalyje, tenka pripažinti, kad tampa sunku. Nors prieš tai buvo kalbėtasi, aiškintasi tarpusavyje, tačiau kai surandami teisiniai būdai, visi pradeda trauktis. Niekam tada nebeįdomu. Aš visada sakau – mane teisinėje sistemoje labiausiai stebina tai, kiek joje neįdomus vaikas. Šitas dalykas mane visada žudo. Nežinau, kada išmoksime suprasti, kad teisinė sistema ir visos procedūros turėtų būti skirtos padėti išsiaiškinti situaciją ir padėti vaikui, kad jam būtų padaryta kuo mažesnė žala, o ne priešingai. Mes dažnai priimame sprendimus pagal savo, suaugusiųjų, supratimą, o tas supratimas nebūtinai yra tinkamas.
– Dalia, gal šiandien pabandykime panagrinėti jūsų istoriją. Kokia ji? Kas buvo nutikę jums?
Dalia: Iš tikrųjų istorijų tiek daug, kad net galvoju, kuria pradėti dalintis. Papasakosiu vieną situaciją, kuri tęsiasi nuo 2020 m. Galite įsivaizduoti – šiandien jau 2026 m., šešeri metai, kai ir vaikas, ir moteris yra tarsi pakabinti ore, ir dar neaišku, kada visa tai baigsis. Vaiko tėvai buvo susituokę užsienio šalyje. Prasidėjus pandemijai jie persikraustė į Lietuvą prieš gimstant vaikui. Vaikas gimė Lietuvoje. Po kurio laiko jie išvyksta į tą šalį, kur dar turėjo savo namus. Vėliau, pablogėjus poros santykiams, mama su vaiku sugrįžta atgal į Lietuvą su tėvo leidimu. Tėvas sutinka, kad mama išsivežtų vaiką į Lietuvą. Mama susiranda darbą Lietuvoje ir viskas atrodytų lyg turėtų klostytis gerai. Vaiko tėvas net keletą kartų raštu patvirtina, kad sutinka, jog vaikas įsikurtų ir gyventų su mama Lietuvoje, o jis atvažiuos lankyti vaiko per atostogas ar kitu jam tinkamu metu. Tačiau santykiams pašlijus, moteris nusprendžia skirtis. Kai kalbėjomės, ji pasakojo: „Aš maitinu vaiką, o jis tuo metu supyksta. Matau, kad yra šiek tiek išgėręs. Jis vartodavo alkoholį, man tai nepatikdavo, todėl tikriausiai jam dėl to priekaištaudavau. Jis susinervina ir meta telefoną į sieną. Aš sėdžiu, maitinu vaiką, o tas telefonas vos neatsitrenkia į vaiką. Gerai, kad uždengiau galvytę.“ Toliau tęsiasi panašūs konfliktiniai santykiai. Moteris inicijuoja skyrybų bylą Lietuvoje. Maždaug 2021 m. vaikui nustatoma laikinoji gyvenamoji vieta Lietuvoje. Tėvui tai nebepatinka. Tada jis inicijuoja procesą, teigdamas, kad tai yra vaiko pagrobimas. Reikalauja, kad vaikas būtų grąžintas į ankstesnę gyvenamąją vietą, nors iš esmės vaikas toje šalyje buvo praleidęs tik kelias savaites. Tada prasideda kelionės po įvairias institucijas. Vaiko teisių išvada šios moters situacijoje buvo tokia, kad vaikas Lietuvoje gyvena neteisėtai ir jo gyvenamoji vieta turėtų būti toje šalyje, kurioje anksčiau gyveno tėvai.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Vaiko teisės taip nusprendė?
Dalia: Taip. Nors tuo metu vaikui buvo 14 mėnesių, o toje šalyje jis buvo praleidęs tik tris savaites.
– Bet kaip vaiko teisės taip nusprendė? Juk teismo sprendimas buvo nustatyti gyvenamąją vietą su motina Lietuvoje. Kokiu pagrindu jos taip pasielgė? Ar aišku, kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
Dalia: Pasak tos moters ir vaiko teisių specialistės, vaiko nuolatine gyvenamąja vieta laikoma ta valstybė, kurioje tėvai gyveno iki vaikui gimstant. Ten jie turėjo nekilnojamojo turto, vaiko tėvas ten dirbo, o mama tuo metu studijavo nuotoliniu būdu. Tai buvo pagrindas manyti, kad vaikas turėtų gyventi toje valstybėje.
– Pone Kukuraiti, išklausėme visą istoriją. Jūs esate matęs daug įvairių situacijų. Kodėl vaiko teisių apsaugos tarnybos kartais rekomenduoja atiduoti vaiką, užuot siekusios jį palikti čia?
Linas K.: Iš tiesų tokių rekomendacijų nesu girdėjęs, todėl negaliu jų nei patvirtinti, nei paneigti. Buvo papasakota konkreti istorija, kuri, matyt, turi daug niuansų. Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos teismas sprendimus priima remdamiesi konkrečiomis aplinkybėmis. Jeigu besiskiriantis sutuoktinis inicijavo vaiko pagrobimo bylą pagal Hagos konvenciją, įsijungia vienų metų terminas. Hagos konvencija numato, kad ten, kur vaikas gyveno ilgiau nei metus, turėtų vykti ir teisminis procesas. Kitaip tariant, ta šalis tampa atsakinga už sprendimų priėmimą. Vienų metų laikotarpis yra labai svarbus. Jeigu vaikas išvežamas iš vienos šalies į kitą, tėvai turi kuo greičiau inicijuoti procesus. Reikia kreiptis į vaiko teises, kad jos bendradarbiautų su kitos šalies institucijomis. Tokiu atveju pagal Hagos konvenciją vaikas gali būti grąžinamas į šalį, kurioje gyveno ilgesnį laiką.
– Tas terminas „vaiko pagrobimo byla“ skamba labai grėsmingai.
Linas S.: Taip vadinamos bylos tarptautiniuose ginčuose, kai vienas iš tėvų inicijuoja tokį procesą.
Linas K.: Jeigu tėvai buvo deklaruoti, pavyzdžiui, Norvegijoje, nors faktiškai gyveno Lietuvoje, vaiko teisės, remdamosi dokumentais, turi formuoti savo poziciją teismui. Tačiau galutinį sprendimą priima teismas, kuris vertina visumą. Kiek suprantu iš šios istorijos, vaikas vis dėlto buvo paliktas gyventi su mama. Reikia žinoti, kad jeigu kita pusė inicijuoja procesą pagal Hagos konvenciją, teismas dažnai priima sprendimą grąžinti vaiką į tą šalį. Ten vėliau vyksta kiti procesai. Jeigu vaikas jau daugiau nei metus gyvena naujoje šalyje, tuomet daugiau galių spręsti gauna vietos teismas. Tas vienų metų laikotarpis yra labai svarbus. Skyrybų bylose, kurios vaikui dažnai būna pačios skaudžiausios, nes tėvai tiesiog plėšo vaiką į dvi puses, tai turi didelę reikšmę.
– Ar teismai tokiais atvejais veikia automatiškai? Jei mama išsivežė vaiką be piktų kėslų, gal tiesiog nežinojo įstatymų? Ar nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia?
Linas S.: Viskas labai priklauso nuo konkrečios situacijos ir nuo to, kaip elgiasi abi pusės. Mano praktikoje buvo viena labai nemaloni istorija. Tėvas buvo davęs žodinį sutikimą. Kai mama atvyko, jis iškėlė bylą. Pasinaudojo būtent tuo mechanizmu. Mama ramiai gyveno, manė, kad viskas sutarta, o vėliau buvo tarsi pakišta. Man atrodo, kad čia yra mūsų problema. Ar mes rūpinamės savo vaikais, ar ne? Kitos šalys dažnai labai aktyviai gina savo piliečius. O mes kartais labai greitai nusileidžiame. Kartais man susidaro įspūdis, nors negaliu to įrodyti, kad kai kurios institucijos priima sprendimą tiesiog nusikratyti problemos, nes tai labai sudėtingos bylos. Kai trūksta kompetencijų tarptautiniuose procesuose, pasirenkamas lengvesnis kelias.
Linas K.: Trumpai sureaguosiu. Taip sakyti negalime, nes statistika yra Lietuvos naudai. Pagal Hagos konvenciją lietuviai susigrąžina daugiau vaikų, nei vidutiniškai susigrąžinama kitose šalyse. Pavyzdžiui, 2021 m. iš 29 bylų buvo susigrąžinta 18 vaikų. 2022 m. procentas buvo panašus. Tai rodo, kad mūsų vaiko teisės dirba pakankamai gerai ir bendradarbiauja su kitų šalių institucijomis. Todėl nedaryčiau tokių apibendrinančių išvadų. Tam tikrais atvejais tikrai gali norėtis didesnės energijos ir aktyvumo iš mūsų tarnybų, ir tam pritariu. Tačiau apskritai jos dirba neblogai.
(be temos)
(be temos)
(be temos)