Istorinės aplinkybės, lėmusios gyvenimo kelią

1991-ųjų gruodį buvo suteikti pirmieji atkurtos Lietuvos Respublikos karininkų laipsniai. Taip žengtas vienas iš kertinių žingsnių organizuojant Lietuvos kariuomenės veiklą.

Pradžia – žaliaraiščiai

Pirmoji karininkų laipsnių įteikimo ceremonija įvyko tuomečiame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, dalyvaujant pirmajam nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovui Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, ministrui pirmininkui Gediminui Vagnoriui ir krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui. Tuo metu karininko (nuo jaunesniojo leitenanto iki pulkininko) antpečius ir pirštines gavo apie 400 tėvynės gynėjų.

Kai pirmą kartą vilkėdamas Lietuvos kario uniforma grįžau namo, mama apsiverkė. Ji sakė niekada negalvojusi kada nors pamatyti lietuvišką karinę uniformą.

Su dviem tą dieną, kaip patys juokauja, gavusiais antpečius ir pirštines „Kauno diena“ susitiko Lietuvos šaulių sąjungos štabe, kur jie, dabar jau atsargos karininkai, tęsia savo veiklą.

Atsargos majoras Židrūnas Šadauskis yra Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas, o atsargos majoras Romualdas Balceris – Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės apsaugos kuopos vadas.

„Lietuvos kariuomenės savanorių ištakos yra žaliaraiščiai, kurie pradėjo saugoti Lietuvos sąjūdžio rengiamus mitingus. Jau tada buvo žmonių bendruomenė, kurie save matė tvarkos palaikymo, saugumo veikloje“, – į daugiau nei 30 metų praeitį persikėlė R.Balceris.

Pirmuosius karininkus pasveikino ir V.Landsbergis. (Lietuvos kariuomenės nuotr.)

Tuometės uniformos buvo juodos spalvos su pareigybės ženklais. Apie kokius nors karinius laipsnius galvoti buvo dar ne laikas. Šiandien abu karininkai prisimena, kad iki Lietuvai svarbių įvykių nė vienas savo ateities nesiejo su kariuomene. Abu buvo studentai. Tačiau abejingi Sąjūdžio iniciatyvoms – laisvos ir nepriklausomos Lietuvos siekiui – studentai negalėjo likti.

„Buvo skelbimas laikraštyje. Buvo dalijami lapeliai, raginantys pildyti paraiškas ir tapti pirmaisiais Lietuvos kariuomenės savanoriais“, – prisiminė Ž.Šadauskis.

Pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos karininkai Ž.Šadauskis (kairėje) ir R.Balceris neslepia, kad prieš 30 metų buvo daug nežinios ir grėsmių. (Justinos Lasauskaitė nuotr.)

Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) buvo įkurta 1991 m., o nuo 2003 m. pavadinta Krašto apsaugos savanorių pajėgomis.

Pirmasis išpuolis

Vien tik datos, be to meto aplinkybių, prisiminimų, įvykių ir išgyvenimų, tėra įrašas, menkai atspindintis anuomet neseniai 20 metų gimtadienius atšventusių vyrų pasiryžimą ginti tėvynę ir tikėjimą nepriklausomybe, kurį nuolat siekta sugniuždyti.

„Šiandien kartais ganėtinai iškreiptai pateikiamas tas laikmetis ir viskas suniveliuojama. Sakoma, kad visa Lietuva stovėjo Sausio 13-ąją prie parlamento arba kad visa Lietuva buvo nusiteikusi siekti nepriklausomybės. Na, nebuvo taip. Buvo daug ir priešiškai  nusiteikusių“, – į Lietuvos nepriklausomybės pradžią grįžo Ž.Šadauskis.

Pirmiesiems savanoriams teko užduotis skleisti savanorių karių idėją, bendrauti, pasakoti apie pareigą tėvynei ir tikslą ją išsaugoti. Tačiau toli gražu ne visur vyrai buvo sutinkami džiaugsmingai išskėstomis rankomis.

„Buvo daug paniekos ir žeminimo. Buvo ir daug pasakymų – prieš ką jūs čia stojate, ateis desantininkai, išvaikys, išmuš ir išveš, kaip jūsų tėvus ir senelius – į Sibirą. Tokių pasakymų girdėjau labai daug... Kur tu čia kiši galvą, ar nematai kokia jėga prieš jus stovi“, – karius savanorius talžė aplinka.

Dėl tos jėgos jie buvo visiškai teisūs. Rusijos kariuomenė prieš mažos, galvą keliančios valstybės savanorius, dažniausiai neturinčius rimto karinio pasirengimo, išpuolius vykdė nuolat.

Pirmojo tokio išpuolio auka tapo R.Balceris 1990 m. balandžio 20 d., kai rusų kariai užgrobė Vilniuje, Maironio gatvėje, buvusią spaustuvę. Tą dieną R.Balceris buvo stipriai sumuštas. Karininkai pasakoja, kad žaliaraiščiai anuomet pradėjo saugoti tam tikrus objektus. Tarp tokių objektų buvo ir minima spaustuvė.

Tą dieną iš Kauno atvykę žaliaraiščiai kur kas stipresnės priešiškos jėgos neatlaikė ir buvo išvaikyti. Nors būreliui savanorių pavyko pastate užsibarikaduoti ir išbūti net keliolika valandų.

R.Balceris šypsodamasis pasakojo, kad tuo metu apgavo spaustuvę saugojusius rusų kareivius, perrengtus policininkų uniformomis. Žaliaraiščiams spaustuvė suteikė leidimus, jie pateko į vidų ir įsitaisė šalia rusų kariuomenės kareivių.

Supratę buvę apgauti, rusų kareiviai kvietėsi pagalbą, o tada jau desantininkai jėga veržėsi ir atsiėmė spaustuvę bei DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, Lietuvoje veikusi nuo 1951 m.) rūmus.

R.Balceris, per susirėmimą stipriai sumuštas desantininkų, yra pripažintas nukentėjusiuoju. „Desantininkai jį suspardė ir išmetė iš pastato pro duris. Būtent išmetė, o ne išnešė stipriai sužalotą žmogų. Tai buvo pirmasis smurtinis susidūrimas“, – Ž.Šadauskis priminė, kad tada iki Sausio 13-osios įvykių dar buvo likę beveik metai.

Kasdienis grėsmės prieskonis

Karininkai tęsia pasakojimą apie kelionę iki pirmųjų karinių laipsnių, kurioje neišvengiamai minimi ir Lietuvai svarbūs momentai. 1990-ųjų vasarą buvo įsteigtas Krašto apsaugos departamentas (KAD). Tada atsirado pirmieji etatiniai darbuotojai, o apskrityse – KAD instruktoriai.

1990 m. rudenį buvo pradėta formuoti sienų apsaugos tarnyba. Kai prasidėjo pasienio apsauga, anot karininkų, užpuolimai vyko nuolat – buvo deginami užkardų vagonėliai, sumušami pasieniečiai. Dažniausiai tai darydavo OMON, tie, kurie buvo atskilę nuo Lietuvos padalinio.

„Pasirinkę tą kelią matėme ir jautėme, kas gali būti. Išpuoliai ir smurtas vyko nuolat. Bendraujant su kariškiais tai buvo jaučiama. Juk Lietuvoje buvo milžiniška jėga – didžiuliai rusų kariniai daliniai, specialiosios tarnybos – GRU, KGB, visa partinė nomenklatūra, tie patys jedinstvininkai“, – priešiškas jėgas minėjo Ž.Šadauskis.

Iki Sausio 13-osios vyko pavieniai išpuoliai – spaustuvės užėmimas, kur nukentėjo R.Balceris, Spaudos rūmų šturmas. DOSAAF patalpos, kur buvo įsikūręs KAD, vadovaujamas Audriaus Butkevičiaus,  užgrobtos ir atimtos. Anot karininkų, Sausio 13-osios įvykiai aiškiai parodė, kad Sovietų Sąjunga lengvai nepasiduos.

„Kad viskas paprastai baigsis ir rusų kariuomenė išeis, to žinojimo tikrai nebuvo. Priešingai, atsirado supratimas, kad aukų gali būti gerokai daugiau. Atsirado informacijos apie tai, kad ruošiamos kapų duobės. Taip, esą Gaižiūnuose poligone jau paruoštos vietos“, – to meto kasdienio gyvenimo prieskonius prisiminė Ž.Šadauskis.

Tai, kad toli gražu ne visa Lietuva vieningai atlaikė dainuojančios revoliucijos testą, liudijo rytas po kruvinųjų įvykių. „Sausio 13-osios rytą man teko su užduotimi važiuoti iš Vilniaus ir grįžti į sostinę. Gariūnuose vyko prekyba, ir labai aktyvi. Buvo daugybė parduodančių ir daugybė perkančių, nors ką tik įvyko žudynės, žuvo žmonių, šaudė ir visas miestas atrodė kaip po karo. Bet buvo ir daug tokių, kuriems rytas po žudynių buvo įprasta prekybos diena“, – tęsė Ž.Šadauskis.

Pergalės patvirtinimas

Po kruvinųjų Sausio įvykių buvo įsteigta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Ž.Šadauskis ir R.Balceris iš karto tapo pirmaisiais Kauno rinktinės kuopų vadais. Tačiau po Sausio 13-osios įvyko lūžis. Iki kruvinųjų įvykių daug žmonių norėjo būti ir žaliaraiščiais, ir savanoriais, o po Sausio įvykių dalis atsitraukė.

„Dirbusiems prie parlamento atslūgo emocijos, adrenalinas ir atėjo supratimas, kad tai labai pavojinga, kad gali būti ir žūčių, ir sužeidimų, ir  areštų. Po sausio įvykių kviesti į savanorius pasidarė dar sunkiau“, – prisiminė Ž.Šadauskis.

Abu tas dienas pergyvenę karininkai neslepia, kad ir patiems buvo daug neaiškumų, kaip čia viskas klostysis. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė dar buvo trapi ir nusiraminti buvo anksti. Artėjo rugpjūčio pučo neramumai.

„Per pučą į kuopą neatvyko apie 30 žmonių, kurie turėjo atvykti. Jie automatiškai buvo pašalinti“, – R.Balceris pasakojo apie skaudžius, galima sakyti, išdavystės, momentus.

1991 m. rugpjūčio 19–22 d. Maskvoje siekta įvykdyti perversmą ir perimti valdžią iš TSRS prezidento Michailo Gorbačiovo. Perversmui vadovavo vadinami Sovietų Sąjungos komunistų partijos kietosios linijos šalininkai, nepritarę M.Gorbačiovo reformoms. Tačiau perversmas žlugo.

„Tada supratome, kad tai yra pergalė, ir atsirado džiaugsmas. Supratome, kad mes tikrai nugalėjome, po rugpjūčio pučo. Nepavyko pučas, ir tada akivaizdžiai supratome, kad tikrai pasiekėme nepriklausomybę“, – akcentus dėliojo Ž.Šadauskis.

Jau rugsėjo mėnesį buvo priimti sprendimai atiduoti karinius komisariatus, prasidėjo karinių dalinių perėmimas, tas pats OMON, ypatingosios paskirties milicijos būrys, kelios dienos po pučo išsinešdino į Rusiją.

Po pučo SKAT durys atsivėrė plačiai ir norinčių ateiti į tarnybą atsirado labai daug. Šiandien karininkai juokiasi, kad jie, civiliokai studentai, tapo kuopų, kuriose buvo virš 100 žmonių, vadais.

„Kokia mano buvo patirtis? Nebaigtas universitetinis išsilavinimas. Tik paskui mokėmės ir atkeliavome iki tų 1991 m. gruodžio 30 d. Iki tos dienos turėjome pareigas, bet neturėjome jokių laipsnių“, – pasakojo Ž.Šadauskis.

Taip susiklostė aplinkybės

Dabar Lietuvos kariuomenėje pirmasis suteikiamas karininko laipsnis – leitenanto. Lietuvos įstatymai nustato, kad pirmasis karininko laipsnis suteikiamas kariūnams, kurie baigia karo mokymo įstaigą arba Lietuvos aukštąją mokyklą ir karinio rengimo programą Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje bei prisiekia Lietuvos Respublikai karininko priesaika.

Dauguma iš tų 400 savanorių prieš 30 metų pirmiausia gavo laipsnius, o paskui krimto karinius mokslus. „Lietuvos kariuomenės karininko priesaikos diena, be abejo, buvo labai džiugi. Ta ceremonija buvo tokia labai suglausta, – juokiasi vyrai. – Teatro fojė – nedidelė, o žmonių daug, gal kokie 500. Visi susispaudę, bet nuotaikos buvo džiugios.“

Pirmieji 400 karininkų priesaiką davė Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. (Lietuvos kariuomenės nuotr.)

„Kaip sakoma, davė antpečius ir pirštines“, – šypsosi atsargos majoras R.Balceris.

Atsargos majoro Ž.Šadauskio mama – buvusi politinė kalinė. Už antisovietinę veiklą Tolimuosiuose Rytuose kalėjo aštuonerius metus.

Kuo daugiau laiko praeina nuo karo, tuo daugiau atsiranda didvyrių. Sakantys, kad tada stovėjo prie parlamento, bet dabar negintų, turėtų atsakyti į klausimą – ar tikrai tada ruošėsi ginti.

„Kai pirmą kartą vilkėdamas Lietuvos kario uniforma grįžau namo, mama apsiverkė. Ji sakė niekada negalvojusi kada nors pamatyti lietuvišką karinę uniformą. Negalvojome ir mes, kad prieš tokią galybę atsiras jėga, kuri galės atsilaikyti“, – sakė Ž.Šadauskis.

Karininkų prisiminimuose džiugios karinių laipsnių suteikimo akimirkos susipynusios su anuomet tvyrojusia įtampa ir nežinia, prisiminimais apie svarstomas kurti pogrindines grupeles, pasipriešinimo planus, sprendimus įsikurti atsarginėse vadavietėse. Apie aiškų suvokimą, kad etatiniai darbuotojai bus surinkti pirmiausia, apie žvalgybą greitosios pagalbos automobiliais, kad tik nekristų per daug į akis, apie susirinkimus neutraliose, niekaip su kariniais reikalais nesusijusiose vietose.

„Anksčiau nebuvo tiek parlamento gynėjų, kiek jų yra dabar“, – į 1991 m. sausį sugrįžo R.Balceris. „Kuo daugiau laiko praeina nuo karo, tuo daugiau atsiranda didvyrių. Sakantys, kad tada stovėjo prie parlamento, bet dabar negintų, turėtų atsakyti į klausimą – ar tikrai tada ruošėsi ginti. Nė iš vieno, kurie tikrai stojo ginti parlamento, tokių pasakymų nesu girdėjęs“, – kalbėjo Ž.Šadauskis.

Karininkams buvo įteikti antpečiai ir pirštinės. (Lietuvos kariuomenės nuotr.)

Karininkai prisipažino, kad dabar kitokį gyvenimo kelią jau sunku įsivaizduoti. Tuo metu taip susiklostė aplinkybės, bet kitokio, tikina, ir nenorintys. Istorinės aplinkybės, kurios leido tapti Lietuvos kariuomenės karininkais, šiandienos šaulius tik džiugina.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tam [ai] --APSISIKELEI- SILPNAPROTEI,,,tustuma,puikybe

tam [ai] --APSISIKELEI- SILPNAPROTEI,,,tustuma,puikybe portretas
silpnaprotiskumas,,,, Brazauskas -po kolukius vazinejo ir bande taris su pirmininkais ir direektoriais ,kad nedraskytu kolukiu ,gamyklu ir fabriku -- zemakelnio lansbirkinio ozio reikalavimu , nes zmones liks be darbo be pinigu... Lansbirkiniu gauja pasitelke KGBesnyku ir teisesmaukiniu mafijos ykurtu nusikaleteliu gaujas [kurios veliau ramiausiai lietuvoje plesikavo po 20-25 metus] uzgrobdavo prichvatizuodavo gamyklas ir kolukius , Mazeikiu nafta, naftotiekius ir dujotiekius , kuo sukele nematyta krize ir milijonine tautieciu evakuacija is lietuvos ..o .tas brazauskienei parduotas viesbutis vertas tuo metu buvo kelis simtus tukstanciu rubliu .... taip kad kada buvo konservatdegeneratu HUNTOS isvagiami is lietuvos biudzeto milijardai , ir asmeniskai lansbirkio nufifintas Norvegu suaukotas milijonas ... lyginant su tuo uteletu vienamiu --nulines reiksmes yvykis ,ispustas lansbirkiniu isgamu po Brazausko mirties.

Memel

Memel portretas
PiSau_OkupantuSs

Kaunietis

Kaunietis portretas
''Patriotas-savo tėvynės mylėtojas,gerbėjas ir gynėjas.Patria lotyniškai tėvynė.Patriotiškumas veikla nukreipta savosios tėvynės stiprinimui''Valdas Rakutis
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių