Niekada nesiliovė tikėti
Šaltojo karo metu Vakaruose, pradedant Jungtinėmis Valstijomis ir baigiant Australija, dėl sovietų okupacijos Lietuvą palikę lietuviai telkėsi į tautiečių draugijas, bendrijas, gimtąja kalba leido savo periodiką.
Būtent joje nuolatos atsispindėjo viltis, kad Lietuva kada nors bus laisva. Ir ši diena išaušo.
„1990 metų kovo 11 diena, 22 valandos, 44 minutės. Vilniuje, Aukščiausioje Taryboje skelbiami balsavimo rezultatai: 124 balsavo už, 0 – prieš, 6 susilaikė. Atstatomas 1940 m. svetimos valstybės nutrauktas Lietuvos valstybingumas. Tokia vieninga krašto gyventojų valia. Džiaugsmo ašaros Lietuvoje ir visur, kur yra lietuvių. „Stipraus centro“ Maskvoje trenkiama perkūnu – Neteisėta! Prasideda nervų karas. Laisvę pradeda smaugti jėga. Vėl pradeda užsisklęsti uždanga ant Lietuvos. Kas bus toliau?“ – rašyta Čikagoje leisto mėnraščio „Akiračiai“ 1990 m. balandžio numerio vedamajame.
Nepaisant įtampų iš Maskvos, tautiečiai išeivijoje džiūgavo, kad Lietuva grįžo į Europos žemėlapį, nes ją „jau buvo spėję uždengti užmaršties ir abejingumo dulkės“.
„Šiandien Lietuva didžiųjų pasaulio laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Apie ją kalba politikai, rašo istorikai, jos likimu rūpinasi ir sąžiningas eilinis Vakarų žmogus. Ir ne tik Vakarų. Žlugo ir nebereikalingų absurdų sąšlavyne be ceremonijų buvo palaidotas mitas apie Lietuvos ir dar dviejų Baltijos respublikų savanorišką įstojimą į SSSR. Net ir tie, kurie reikalauja, kad Lietuva išstotų iš Sąjungos (į kurią niekad nebuvo įstojusi) prisilaikydama SSSR įstatymų, apie 1940-uosius nebedrįsta kalbėti“, – rašyta „Akiračiuose“.
Įsirėžė į atmintį
Nepriklausomybės atkūrimu itin džiaugėsi katalikiški išeivių leidiniai, kuriuose Lietuvos laisvės atkovojimas prieš 1990-ųjų Velykas prilygintas Kristaus prisikėlimui.
„Yra gyvenime įvykių, kurie sustabdo skriejantį laiką ir atmintin įrėžia neišdildomą įspūdį. Nesvarbu, kiek laiko nuo to įvykio praeina, žmogus bematant gali pasakyti, ką tuo metu veikė, koks oras buvo, kuo vilkėjo, kai žinią išgirdo. Taip svetur gyvenančius lietuvius šių metų kovo 11 d. paveikė žinia, kad Lietuva paskelbė atstatanti prieš penkiasdešimt metų išplėštą nepriklausomybę“, – rašė JAV leisto katalikiško žurnalo „Ateitis“ bendradarbė Danutė Bindokienė.
D. Bindokienė neslėpė, jog tos žinios klausėsi su džiaugsmu ir viltimi, su malda ir ašaromis, su Lietuvos himno žodžiais lūpose ir baime širdyje.
Jos teigimu, Lietuvos vardas, ten vykstantys įvykiai tuo metu nuolat mirgėjo didžiųjų Amerikos laikraščių puslapiuose, skambėjo iš televizijos ekranų ir radijo aparatų.
Nors esą iki tol, užsiminus apie lietuvius ar Lietuvą, būdavo klausiama: kas tie lietuviai, kur ta Lietuva?
„Tačiau jau daugiau kaip metai Lietuvos vardą mes beveik kasdien sutinkame spaudoje (ir tai pirmame puslapyje), girdime skanduojamą kiekvienoje pasaulinių žinių laidoje. Televizijos reporteriai išmoko tarti Lietuvos miestų vardus, gali lengvai pasakyti žodį „Sąjūdis“, nespringsta kartodami Algirdo Brazausko, Vytauto Landsbergio ar kitų pavardes“, – rašė D. Bindokienė.
Orvelišku stiliumi
Išeivijos lietuviai tuo metu ne tik džiūgavo, bet ir nevengė kritikos Vakarams dėl nuolaidžiavimo Sovietų Sąjungai.
Žurnalo „Į laisvę“ 108 numeryje, pasirodžiusiame iškart po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, atspausdintas gana aštrus Editos Nazaraitės esė „Žiurkės, sliekai ir Lietuva“.
Jame rašoma: „Tarptautiniame politiniame turguje, kur pardavinėjami, mainomi, nuomojami, perpardavinėjami ištisų tautų likimai, kur politinė demagogija konvertuojama kaip tvirta valiuta, maža, tačiau narsi lietuvių tauta sukėlė savo nepriklausomybės deklaravimu okupacijoje tikrą politinį skandalą.“
E. Nazaraitės teigimu, Lietuva, būdama okupuota, sugebėjo pati okupuoti tarptautinį dėmesį ir jos likimas visais požiūriais tuomet buvo aptarinėjamas pačiose aukščiausiose politinėse sferose.
„Tai faktas, kuris turi mus džiuginti ir teikti tvirtybės. Apmaudu, žinoma, kai JAV prezidentas elgiasi taip, lyg jam Lietuva rūpėtų ne daugiau kaip brokoliai, kurių anas sakosi nemėgstąs. Dažnai atrodo, kad prezidentas G. W. Bush iš paskutiniųjų stengiasi elgtis tarytum išmintinga žiurkė, papuolusi į pelėkautus. Nieko nuostabaus, nes ir „dekados žmogus“ Miša (Michailas Gorbačiovas – A. D.) neretai panašėja į slieką, besiraitantį ant kabliuko. Orveliška šneka kalbant, gyvulių ūkyje dėl visokeriopų nepriteklių kiaulės smarkai sulyso ir virto ant kabliukų besirangančiais sliekais. Evoliucija, taip sakant“, – rašė Amerikos lietuvė.
Didžiųjų politikų tyla
Ne šiaip sau tame pačiame „Į laisvę“ numeryje buvo publikuotas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į pasaulio tautas, kuriame tikimasi „jų broliško solidarumo ir paramos“.
O dar viename išeivijos leidinyje, katalikiškame žurnale „Lietuvių dienos“ tuo pat metu viršelyje atspaudžiama Telšių ir Klaipėdos ganytojo, vyskupo Antano Vaičiaus (1926–2008) fotografija, publikuotas interviu su juo ir, žinoma, išspausdintos ištraukos iš Žemaitijos vyskupo A. Vaičiaus memorandumo JAV prezidentui G. W. Bushui.
„Lietuvių žmonės didžiai nusivylė jūsų nenoru suteikti Lietuvos Respublikai moralinę ir politinę paramą, kurios mes prašome šią reikalingą valandą. Mes esame ypatingai susirūpinę pavojingu jūsų vakarykščiu sprendimu susilaikyti nuo ekonominės bausmės Sovietų Sąjungai, kuri tęsia jėgos panaudojimą prieš taikią, demokratiškai išrinktą, Lietuvos vyriausybę ir prieš jos žmones, kuriuos ji reprezentuoja. (…) Prezidento nuolatos daromas Lietuvos palyginimas su Vengrijos įvykiais 1956 metais yra klaidingas, nes lietuviai nelaukia iš Amerikos paramos prieš Sovietų agresiją ir nėra galimybių, kad kiltų bet koks maištas. Mes prašome tik moralinės ir politinės paramos iš Amerikos prezidento“, – rašė vyskupas.
Lietuvių žmonės didžiai nusivylė jūsų nenoru suteikti Lietuvos Respublikai moralinę ir politinę paramą, kurios mes prašome šią reikalingą valandą.
Tuo pačiu klausimu Bostone leisto JAV lietuvių laikraščio „Sandara“ bendradarbis Albinas Pocius rašė: „Šiandien, kada imperialistinė ir kolonistinė Rusija pradėjo ekonominę blokadą prieš 3 mln. gyventojų turinčią mažą Lietuvos valstybę, didžiosios Vakarų valstybės tyli ir bijo net Baltijos vardą ištarti. Jeigu mes dabar beveik kasdien per radiją girdime ir televizijoje matome žinias ir vaizdus apie Lietuvą, tai yra tik užsienio žurnalistų dėka, kurie nekreipdami dėmesio į jų vyriausybių politiką, paliko Maskvą ir suvažiavo į Vilnių, nes tik jie išgirdo mažos, bet narsios lietuvių tautos pagalbos šauksmą.“
Žurnalistas atkreipė dėmesį, kad pagalbos šauksmo neišgirdo nei „Geležinė Ledi“ Londone, nei, anot jo, Amerikos liberalai Vašingtone.
„Neseniai Bermudų saloje politiniam pasitarimui buvo susitikę Anglijos ministrė pirmininkė p. Thatcher ir Amerikos prezidentas Bush. Jie kalbėjo tik apie būsimą prezidento susitikimą su draugu Gorbačiovu, kur bus svarstomi nusiginklavimo, prekybos ir naujų paskolų Rusijai suteikimo klausimai, norint išgelbėti sovietus nuo visiško bankroto. Komunikate nebuvo nė vieno žodžio, kaip padėti Lietuvai“, – atkreipė dėmesį JAV lietuvių žurnalistas.
„Remk ir aukok“
Nepaisant geopolitinės tylos, po Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo išeivijos lietuviai plačiu frontu vykdė lobizmą, kad didžiųjų pasaulio šalių lyderiai išgirstų mažos tautos lūkesčius.
Kaip pranešė „Sandara“, Amerikoje aktyviai veikęs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) savo valdybos posėdyje 1990 m. kovo 17 ir 18 d., atsižvelgdamas į istorinius įvykius Lietuvoje, pareiškė savo solidarumą su naująja Lietuvos vyriausybe ir ragino „JAV prezidentą pareikšti pozityvią pagalbą Lietuvos žmonėms“.
„Komitetas kreipėsi į JAV vyriausybę, kad patartų Sovietų prezidentui tuose reikaluose laikytis nuosaikiai. VLIK’as todėl įsteigia „Demokratinės Lietuvos atstatymo fondą“ ir prašo Vakarų demokratinių institucijų paramos“, – buvo rašoma Amerikos lietuvių laikraštyje „Sandara“.
Tomis pat dienomis ne viename JAV lietuvių leidinyje pasirodė tokio turinio skelbimai: „Lietuva laukia laisvės. Remk ir aukok Tautos fondui! Jūsų auka Tautos fondui garsina Lietuvos laisvės bylą laisvajame pasaulyje. Šešiomis kalbomis „Eltos“ ir radijo žinios nesulaikomai skleidžia informaciją įvairiuose kraštuose apie Lietuvos laisvės kovą ir ją skatina. Remkime Tautos fondą aukomis, darbais, palikimais. Kiekvienas paaukotas centas artina Lietuvai laisvės aušrą“.
(be temos)