Pavadinimą susapnavo
35-erių vilnietė prisistato kaip projekto „Pas Babą Radau“, gimusio iš meilės lietuviškiems sendaikčiams, įkūrėja. Moteris juokiasi, kad savo veiklos pavadinimą tiesiog susapnavo. O susapnavo todėl, kad ilgai apie jį galvojo.
„Buvau motinystės atostogose, auginau antrą sūnų ir labai norėjau kokios nors papildomos veiklos. Svajojau kuo greičiau susikurti „Instagram“ paskyrą, kelti ten įsigytų daiktų nuotraukas – trūko tik pavadinimo. Vieną naktį jį – „Pas Babą Radau“ – tiesiog susapnavau. Atsibudusi užsirašiau, kad nepamirščiau“, – pamena pašnekovė.
Pabudusi ryte pavadinimo idėją dar pasitikrino su artimaisiais. Kai šie pagyrė sumanymą, Ievai tai tapo ženklu išplėsti savo radybų veiklą už namų sienų.
Dabar socialiniuose tinkluose moteris dalijasi autentiškais lietuviškais daiktais, kurie namams suteikia ne tik jaukumo, bet ir istorijos pojūtį; pasakoja, kaip ir kam anksčiau tie daiktai buvo naudojami.
Ieva teigia, kad dabartiniais laikais jų paskirtis keičiasi ir lietuviški sendaikčiai – močiučių austi užtiesalai, kuriuos pati vadina divonais, lininiai rankšluosčiai, mediniai suoleliai, stikliniai buteliai, molinės puodynės, pinti krepšiai ir kiti kadaise naudoti daiktai – natūraliai įsilieja į šiuolaikinius interjerus ir kuria savitą jų charakterį.
Ypatinga siuvimo mašina
Paklausta, ar savo močiutę vadino „baba“, Ieva prisipažįsta, kad vis dėlto ne. Jos močiutė Marijona Drevinskienė buvo ištremta į Sibirą, kur gimė ir Ievos mama. Vienintelis daiktas, kurį tuomet močiutei pavyko pasiimti į tolimą kelionę, buvo... siuvimo mašina. Sibire ji gelbėjo visą šeimą – močiutė siuvo drabužius ne tik saviškiams, bet ir kitiems žmonėms. Tai padėjo užsidirbti papildomą duonos kąsnį, prisidurti prie pragyvenimo.
„Ta pati siuvimo mašina, parvežta iš Sibiro, dabar yra pas mano mamą“, – su pasididžiavimu sako Ieva ir tęsia, kad močiutė ne tik siuvo, bet ir nuostabiai siuvinėjo staltieses, net paveikslus. Savo namuose Ieva iki šiol saugo dalį močiutės rankdarbių.
Projekto „Pas Babą Radau“ įkūrėja pasakoja augusi autentiškų lietuviškų daiktų apsuptyje. Jos mama Ramutė Kraujalienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė. Juokaudama dukra ją vadina tautodailininkų mama. Nuo vaikystės ji matė, kaip mama organizuoja tautodailininkų darbų parodas. Pati kartu važiuodavo į jas ir į muges, todėl visą šios veiklos virtuvę pažįsta iš vidaus.
„Žinau daugelį amatininkų, o jie pažįsta mane. Todėl tautodailės dirbiniai mano vaikystės namuose buvo labai natūralus dalykas. TNuo mažens mačiau, kokias darbščias rankas turi mano tėtis, tuomet dirbęs statybų vadovu. Tikriausiai iš jo atėjo meilė namų kūrimui ir rankų darbo dalykams“, – svarsto Ieva, iki vaikų gimimo dirbusi projektų rengimo ir vertinimo srityje.
Kitokie namai
Kita Ievos močiutė, iš tėčio pusės, jos gyvenimą taip pat paveikė, tik kiek kitaip.
„Ji gyveno kaime, Alančiuose, netoli Panevėžio. Ten dažnai leisdavau vasaras, o mano kasdienybę supo senoviniai buities rakandai. Močiutė sviestmušėje mušdavo sviestą, pati gamindavo sūrį. Vasaromis mes, vaikai, miegodavome ant šieno“, – į vaikystės prisiminimus panyra pašnekovė.
Tiesa, prisipažįsta, kad paauglystėje į tautinio paveldo daiktus žvelgė visai kitaip. Kartą, prieš pat savo gimtadienį, juos net paslėpė, kad draugams neatrodytų, jog jų namai – kitokie nei visų.
„Dabar net juokas ima prisiminus. Nuėjusi pas draugus į svečius nematydavau nei rūpintojėlių, nei drožinėtų kryžių ar paveikslų. Todėl prieš jiems ateinant nusprendžiau sukurti, mano supratimu, normalią aplinką“, – juokiasi I. Žulė.
Ji prisimena ir dar vieną vaikystės išdaigą: mamos kruopščiai saugotus, sovietmečiu deficitinius audinius ji slapta pavertė lėlių drabužiais. Aišku, mama tokiu ankstyvuoju dukros kūrybingumu visai neapsidžiaugė.
Naujas daiktų gyvenimas
Tapusi mama ir besilaukdama antrojo sūnaus Ieva staiga suprato, kad jei jau yra lietuvė ir gyvena Lietuvoje, turėtų labiau domėtis mūsų prosenelių palikimu, o ne apskritai sendaikčiais. Nuo tos akimirkos viskas jos mintyse tarsi savaime susidėliojo į vietas.
Ieva ėmė ieškoti tik senovinių lietuviškų daiktų ir socialiniuose tinkluose rodyti, kaip juos galima naujai pritaikyti šiuolaikiniame interjere. Žaidžiant daiktų paskirtimi, anot jos, molinė puodynė gali tapti gėlių vaza, o divonas – lovos užtiesalu, pledu ar net įrėmintu paveikslu.
Taip daiktai tęsia savo gyvenimą – saugo atmintį, liudija ankstesnių kartų buvimą ir kaupia naujas istorijas, kurios ateityje taip pat taps praeities dalimi.
Ieva sako, kad daugelis senovinių daiktų iki šiol yra puikiai išsilaikę ir savo kokybe dažnai lenkia šiuolaikinės greitosios mados gaminius.
„Anų laikų divonai buvo mažesni nei dabartinės lovos, tačiau juos išvėdinus ir išskalbus galima puikiai panaudoti lovos galvūgaliui papuošti arba kaip interjero akcentą“, – siūlo ji.
Jei daiktas turi nedidelį defektą, tai veikiau privalumas, o ne trūkumas, nes įbrėžimai ar įdaužos tik liudija jo autentiškumą ir ilgą istoriją.
„Dažniausiai esu už tai, kad daiktas būtų paliktas toks, koks yra. Žinoma, pasitaiko ir išskirtinių atvejų. Vienas įdomiausių eksponatų – beveik mano ūgio iš karklų pintas krepšys, atkeliavęs iš vieno Lietuvos vienuolyno. Jame vienuoliai laikydavo grūdus. Deja, keliose vietose jis yra prairęs, todėl tas vietas reikia sutvirtinti. Šiuo metu ieškau specialisto, kuris mokėtų tai padaryti“, – pasakoja Ieva.
Senų lietuviškų daiktų ji ieško įvairiais būdais, tačiau dažniausiai jų randa skelbimuose. Susitikimai su pardavėjais neretai atveria ir naujų galimybių – žmonės pasidalija istorijomis, rekomenduoja kitus kolekcininkus ar pasiūlo aplankyti dar neatrastas vietas.
„Kai pradėjau kelti nuotraukas į „Instagram“, daiktai tarsi patys mane susirado“, – juokiasi Ieva. Žmonės patys ėmė rašyti ir siūlyti jai įvairius senovinius daiktus.
Taip visai netikėtai gimė ir dar viena moters veiklos kryptis – kūrybinės dirbtuvės, kuriose iš močiučių palikimo gaminami unikalūs šviestuvų gaubtai.
Taip daiktai tęsia savo gyvenimą – saugo atmintį, liudija ankstesnių kartų buvimą ir kaupia naujas istorijas, kurios ateityje taip pat taps praeities dalimi.
Iš austinių – šviestuvų gaubtai
Kartą viešėdama pas tetą Ieva pamatė labai gražų šviestuvą. Pusseserė iš užsienio buvo atvežusi specialų lanką, ant kurio teta iš senos močiutės lovatiesės padarė gaubtą.
„Mane ši idėja taip sužavėjo, kad nusprendžiau ją išbandyti pati. Kaip tik turėjau seną, kandžių apgraužtą audinį. Pavyko. Savo darbą įkėliau į socialinius tinklus. Sekėjams labai patiko. Taip iš senų, laiko paženklintų močiučių austinių pradėjau po truputį gaminti šviestuvų gaubtus“, – veiklos pradžią prisimena I. Žulė.
Vėliau su ja susisiekė mergina iš Utenos, kuri norėjo uždaryti savo šviestuvų restauravimo studiją. „Turėjau šiek tiek santaupų, todėl iš jos nupirkau visas likusias medžiagas – rėmus, karščiui atsparias plokštes, kitus reikmenis“, – pasakoja projekto „Pas Babą Radau“ kūrėja ir tęsia, kad vaikų auginimas ir ilgesnis laikas, leidžiamas namuose, paskatino ją ieškoti naujų veiklos formų. Tuomet kilo mintis pakviesti žmones į šviestuvų gaubtų gamybos dirbtuves, kuriose jie galėtų ne tik susikurti originalią interjero detalę, bet ir artimiau prisiliesti prie lietuviško paveldo.
Dirbtuvėse paprastai dalyvauja iki dešimties žmonių. Specialių įgūdžių nereikia. Moterys gali pasirinkti iš Ievos atrinktų atraižų arba atsinešti savo austinių. Darbas nesudėtingas ir dalyvės dažnai nustemba, kaip gražiai naujam gyvenimui atgimsta jų močiučių palikimas. Dirbtuvių metu moterys dalijasi ir savo istorijomis.
„Man labai įstrigo vienos moters pasakojimas. Ji buvo neapdairiai išmetusi savo močiutės divonus. Pamačiusi mūsų dirbtuves, panoro ateiti. Sakė, kad dėl šiuolaikinio gyvenimo tempo ir nuolatinio skubėjimo priėmė neapgalvotą sprendimą, kurio dabar gailisi“, – prisimena Ieva.
Saikas ir išrankumas
Kaip padaryti, kad namai nevirstų liaudies buities muziejumi, kai norisi turėti tiek daug autentiškų daiktų? „Svarbiausia neprarasti saiko, – sako Ieva. – Esu gana išranki, turiu pajusti, kad daiktas man iš tikrųjų patinka.“
Paklausta, kaip į naujus radinius jų namuose reaguoja vyras, I. Žulė juokiasi: „Turbūt nujaučiate, kaip...“ Į klausimą, kiek senienų šiandien puošia jų namus, atsako dar viena šmaikščia fraze: „Vyras sakytų, daug, o aš sakyčiau, kad nelabai...“
„Puodynes, atliekančias vazų paskirtį, pastatau ant stalo ir pamerkiu gėlių tik tada, kai ateina svečių. Tuomet jau akies krašteliu stebiu, kad dvimetis nesugalvotų su jomis pažaisti“, – juokiasi mama ir prisimena kitą atvejį, kai namuose kurį laiką turėjo verpimo ratelį. Abu sūnūs jį sukdavo su dideliu susidomėjimu tol, kol ratelis iškeliavo į Prancūziją.
Dažnai, pasak Ievos, lietuviškais sendaikčiais susidomi ne tik lietuviai ar svetur gyvenantys tautiečiai. Jų įsigyja ir prancūzai, amerikiečiai, olandai, kitų šalių gyventojai.
„Gavau laišką iš vienos lietuvės Amerikoje. Jos močiutė buvo dzūkė, todėl ji prašė surasti ir atsiųsti autentišką dzūkišką lovatiesę“, – prisimena Ieva, kuriai pavyko išpildyti šį prašymą.
Netikėtas įvertinimas
Paklausta, kokį giminės reliktą ateityje norėtų perduoti savo sūnums, Ieva nė nedvejodama pamini tą pačią siuvimo mašiną, su kuria jos močiutė siuvo Sibire.
Pradėjusi socialiniuose tinkluose dalytis šviestuvų gamybos edukacijų nuotraukomis, Ieva sulaukė įvairių reakcijų – ne tik palaikymo, bet ir kritikos.
Jau ne vienus metus viešojoje erdvėje verda diskusijos, ką reikėtų daryti su močiučių austais tekstilės dirbiniais, kuriuos palietė laikas: restauruoti, saugoti originalius ar pritaikyti naujam gyvenimui. Pašnekovės nuomone, suteikti tokiems daiktams antrą galimybę yra kur kas prasmingiau, nei laikyti juos giliai spintoje.
Šiemet nusprendusi savo veiklą pristatyti Kaziuko mugėje, šviestuvų gaubtų kūrėja sulaukė ir netikėto įvertinimo. Ją pastebėjo mugės organizatoriai ir netrukus jau kvietė lipti ant scenos, atsiimti apdovanojimo už laimėtą nominaciją „Amatininkė, kuri šviečia“.
„Į mugę vykau pasižvalgyti ir pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Staiga sulaukiau skambučio, kad turiu ateiti prie scenos. Dieve, kiek buvo streso – neturėjau net kam palikti savo palapinės“, – su šypsena prisimena I. Žulė ir neslepia, kad tokie įvertinimai jaunam kūrėjui labai svarbūs. Jie suteikia motyvacijos judėti pirmyn. „Juk nuolat galvoji, ar tai, ką darai, žmonėms apskritai reikalinga“, – atvirauja ji.
Artimas lėtas gyvenimo būdas
Ką šiandien pasakytų tai paauglei Ievai, kuri kadaise nuo draugių rūsyje slėpė mamos tautodailės dirbinius? Moteris linksmai sako, kad savęs tikrai nebartų, tik draugiškai perspėtų: „Neskubėk jų išnešti, nes netrukus teks viską nešti atgal.“ Vis dėlto, jos manymu, anuometė Ieva į tokį patarimą veikiausiai nereaguotų – elgtųsi savaip.
Šiandien vilnietė save vadina lėto gyvenimo būdo šalininke. „Pati iš prigimties esu lėtesnė, todėl toks gyvenimo būdas man labai artimas. Gyvename netoli Vilniaus, gamtos apsuptyje, šalia – miškas. Mėgstu rytais neskubėdama gerti kavą terasoje, o paskui ramiai dirbti savo darbus“, – lėtakalbe aiškina ji.
Kol dar neturėjo vaikų, daug keliavo, o studijų metais net savanoriavo Tailando mokyklose, dirbo su vaikais. „Esu baigusi šokio pedagogikos bakalauro studijas bei kultūros vadybos ir politikos magistrantūrą. Patirtis Azijoje labai pakeitė mano požiūrį į žmones ir į gyvenimo vertybes“, – šypsosi I. Žulė.
Šiandien abi sritys jai labai praverčia kasdienėje veikloje – organizuojant dirbtuves ir bendraujant su žmonėmis.
„Kol sūnūs maži, dažniau keliaujame po Lietuvą. Viena edukacijų dalyvė buvo pasikvietusi mus į savo sodybą. Priėmėme kvietimą su malonumu, nuvykome, pabuvome. Tai tikrai ne pirmoji draugystė, užsimezgusi dirbtuvių metu“, – pasakoja Ieva, paskutiniu metu pati pamėgusi lankytis kitų amatininkų dirbtuvėse.
Paklausta, kaip po penkerių metų įsivaizduoja „Pas Babą Radau“, Ieva, sako matanti ne tik augantį projektą, bet ir didėjančią bendruomenę.
„Norėčiau, kad tai būtų estetiška, gyva erdvė žmonėms, kuriems artimas autentiškumas, lietuviškas paveldas ir prasmingesnis santykis su daiktais. Matau vietą, kur susitinka tradicija ir šiuolaikiškumas – nuo senųjų lietuviškų audinių, daiktų ir istorijų iki modernių kūrybinių idėjų, edukacijų ir bendradarbiavimų“, – dalijasi ji.
(be temos)
(be temos)