A. E. Kulvietis: mano senelis visada norėjo grįžti į Lietuvą, ir aš, kaip koks paukštis, migravau

Pasaulis tapo trapus

Aleksas pripažino, kad Lietuvoje jaučiasi saugus ir laimingas, čia sukūrė šeimą, turi savo namus, užsiima koplytstulpių ir kryžių drožyba, universitete ir kitose Klaipėdos švietimo įstaigose dėsto ispanų kalbą.

Vyras neslepia – kai prasidėjo karas Ukrainoje, sulaukęs nerimastingo skambučio iš tėvų namų Kolumbijoje. Artimieji jo klausinėjo, ar Lietuvoje ramu, ar čia nešaudo, gal jau verta būtų grįžti atgal?

"Aš raminau juos, kad pas mus jokio karo nėra, nors pradžioje nerimo buvo mums visiems ir čia. Man lig šiol sunku suvokti, kaip šiais laikais žmonės negali gyventi taikoje? Ir labiausiai pasigendu šiuo metu lyderių, kurie galėtų kuo greičiau tas baisybes nutraukti. Ukrainos prezidentas V.Zelenskis, žinoma, parodė lyderystę, jis jau nemažai nuveikė, bet jis ir jo šalis yra labai priklausomi nuo tarptautinės bendruomenės, kuri kartais negirdi, netiki ar abejoja ukrainiečiais. Todėl V.Zelenskiui labai sunku, jis – tikras lyderis, bet jam reikia rimtos paramos. Neužtenka vieno žmogaus, kuris galėtų pakeisti visą pasaulį ir visą jame esantį blogį", – įsitikinęs A.E.Kulvietis.

Palikimas: iš Kolumbijos kilęs lietuvis A.E.Kulvietis savo senelio, žinomo tapytojo, jubiliejinio gimtadienio proga nusiteikęs surengti jo dailės darbų parodą. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kolumbijos lietuvis pabrėžė, kad Rusijos sukeltas karas, kurį agresoriai vadina specialiąja operacija, palietė visą pasaulį. Nors karo veiksmai vyksta tik Ukrainoje, jo atgarsiai pasiekia ir vyro gimtinę Kolumbiją, kurioje žmonės taip pat pajuto infliaciją.

O Lietuva, kuri priėmė daugybę karo pabėgėlių, ypač stipriai tai jaučia. Tačiau bent jau kol kas Aleksas neketina niekur išvykti iš Lietuvos.

Tolerancijos skirtumai

Gimęs ir augęs Kolumbijoje A.E.Kulvietis didžiavosi savo lietuviškomis šaknimis nuo jaunystės, kol po ekonomikos studijų atvyko į protėvių žemę, kur gyvena jau du dešimtmečius.

"Pastebėjau, kaip per tą laiką pasikeitė žmonių požiūris į tam tikrus dalykus. Juolab dėl ekonominės situacijos ir dėl karo Ukrainoje čia atsiranda vis daugiau užsieniečių. Ir vietiniai turi keisti savo požiūrį į juos, nori ar nenori. Tarkime, kažkada pamatyti tamsiaodį mūsų krašte buvo įvykis, dabar tai – kasdienybė, todėl ir vietinių lietuvių mentalitetas tuo klausimu keičiasi", – įsitikinęs A.E.Kulvietis.

Su šitomis problemomis susidūrė ir Kolumbija, kurioje itin daug įvairių kultūrų žmonių – indėnų, buvusių vergų palikuonių iš Afrikos, ispanų, kitų europiečių.

"Kolumbija labai marga tautiniu požiūriu, gal todėl ten jau senokai išmoko priimti kitokius žmones. Tačiau ten tolerancijos klausimas kiek kitoks nei čia. Ten ne tiek rūpi, iš kur esi atvykęs, o svarbiau, kokios tavo politinės pažiūros – komunistinės ar dešiniosios", – pastebėjo Aleksas.

Paradoksalu, bet tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius Kolumbijoje jungia tas pats veiksnys – narkotikai.

Mano senelis visada norėjo grįžti į Lietuvą. Ir aš, kaip koks paukštis, migravau.

Kai vietoj sielos – pinigai

Kolumbijoje, kur itin daug nepasiturinčių žmonių, vienas aktualiausių klausimų visada buvo pinigai.

Kai kalbama apie tai, kaip žmogus ten staiga praturtėjo, anot Alekso, neabejojama, kad turtai atsirado iš kažkokios tamsios, nelegalios, dažniausiai nusikalstamos veiklos.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Pablo Escobaras (1949–1993), Kolumbijos narkobaronas, eksportavęs kokainą į JAV ir kitas pasaulio šalis.

Jis veikė gimtajame Alekso mieste kaip tik tuo metu, kai Aleksas ten gyveno, studijavo, tad pats savo akimis matė, kas vyksta aplinkui.

Garsiausio Kolumbijos narkotikų prekeivio veikla ir jo nusikaltimai tuomet tarp vietos žmonių negalėjo likti nepastebėti, jie buvo viešai aptarinėjami.

"Jis buvo vienas turtingiausių žmonių pasaulyje. Turtus jam sukrovė narkotikai. O kai žmogus įgyja daug pinigų, jis tampa be sielos, be širdies, ją jam pakeitė turtai, įgyti nusikalstamu būdu. Jis nejautė jokių ribų, turėdamas pinigų, jis jautėsi galįs daryti, ką nori. Tas metas, XX amžiaus aštuntasis dešimtmetis, buvo labai sudėtingas laikotarpis, narkotikų prekyba buvo labai paplitusi, juolab Kolumbijoje įvairūs, narkotinį poveikį turintys augalai veši savaime, kaip Lietuvoje piktžolės. Ten toks landšaftas, kad labai sudėtinga naikinti tas plantacijas kalnuose ar pelkynuose", – pasakojo A.E.Kulvietis.

Pasak pašnekovo, net ir sunaikinus augalus, jie vėl ten pat greitai atauga. Tereikia šiek tiek sumokėti vietiniam kaimo žmogui ir jis tęs toliau auginimą.

"Auginimas yra viena, o kalbant apie nelegalios prekės eksportavimą, žmonės labai išradingai prisigalvodavo, kaip nelegalią medžiagą išgabenti iš šalies. Vienas būdų – narkotikais impregnuodavo džinsus prieš išgabenami į užsienį", – kalbėjo A.E.Kulvietis.

Tiesiog norėjo į Lietuvą

Kolumbijoje gimęs lietuvis pabrėžė, kad būtent praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis buvo labai sudėtingas jo gimtinei.

Narkotikų mafija įsiskverbė į visas visuomenės gyvenimo sritis – ne tik ekonomiką, bet ir valdžią bei politiką.

Tuo metu Kolumbijoje vyko ir aršus partizaninis karas.

"Kai kalbame apie partizanus Lietuvoje, tai buvo tie žmonės, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, jie kovėsi prieš okupantus. Kolumbijoje gi jokių okupantų nėra, tiesiog revoliucionieriai – tai žmonės, kurie mąsto kitaip, jie deklaruoja komunistines idėjas ir nori šalį "išlaisvinti" nuo kapitalizmo bei demokratijos, kad ir kokia ji būtų. Ir jau 60 metų ta revoliucija ten vyksta. Paradoksalu, kad tie patys partizanai taip pat užsiima prekyba narkotikais. Iš kurgi daugiau jie gaus pinigų savo revoliucijai? Aišku, Kolumbijoje dar yra aukso, naftos, smaragdų išteklių, bet lengviausia ir greičiausia užsidirbti auginant narkotinius augalus", – pastebėjo A.E.Kulvietis.

Kolumbija – milžiniška, gausi gamtinių resursų, bet socialiniu požiūriu neturtinga valstybė, turinti 50 mln. gyventojų.

Ir visi jie nori būti turtingi, visi nori turėti savo namus, keliauti, studijuoti universitetuose.

Tam reikia pinigų, todėl daug kas rizikuoja gyvybe, tapdami vadinamaisiais mulais, savo organizme gabenančiais narkotikus į užsienį.

"Prieš man atvykstant į Lietuvą, 1990 m., Kolumbijoje vyko ypač arši kova su partizanais. Ir ten, kur gyvenau, nuolat šaudė ir sprogdino. Klausė manęs ne vienas, ar dėl to, kad buvo neramu Kolumbijoje, atvažiavau į Lietuvą? Nežinau, veikiausiai tai buvo sutapimas, bet kaip tik tuo metu baigiau ekonomikos studijas. Buvau pažadėjęs mamai, kad kai baigsiu universitetą, keliausiu į Lietuvą. Atkeliavau. Ir štai aš jau 20 metų čia gyvenu", – teigė A.E.Kulvietis.

Sprendimas: puikiai žinodamas, ko galima sulaukti iš bolševikų, E.Kulvietis, sovietams pirmąkart okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vakarus. Vikipedija.lt nuotr.

Nepriklausomybė atvėrė kelius

Aleksą traukė atvykti į Lietuvą, nes iš čia buvo kilęs jo senelis Eugenijus, žinomas tapytojas.

Patį Aleksą mintis aplankyti senelio tėvynę užvaldė dar paauglystėje.

Jis neslepia, kad tuo tik ir gyveno, kol išvyko iš Kolumbijos.

Prieš išvykdamas, jis nuolatos bendravo su Kolumbijos lietuviais ir jautėsi Lietuvai dar artimesnis.

Alekso draugija buvo garbaus amžiaus išeiviai, iš kurių jis išgirdo visokiausių istorijų apie Lietuvą ir juto dar didesnę trauką istorinei tėvynei.

Tačiau kol nebuvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tai buvo tiesiog neįmanoma, o po jos atkūrimo Alekso svajonė tapo visai reali.

"Mano senelis visada norėjo grįžti į Lietuvą. Ir aš, kaip koks paukštis, migravau. Vėliau, jau Lietuvoje, mano teta Alina tiesiog patvirtino, kad čia yra mano likimas, taip ir turėjo būti, aš turėjau čia grįžti. Beje, mano brolis ir sesuo taip pat emigravo, bet jie apsigyveno Australijoje. Pamenu, tuomet brolis teigė, kad ir jis norėtų pajausti tą malonumą ir pagyventi užsienyje. Tačiau ar tai bus malonumas, priklauso, kaip pasiseks", – kalbėjo A.E.Kulvietis.

Kilmės dokumentų atsisakė

Alekso pavardė – Kulvietis – nėra labai dažna Lietuvoje.

Šia pavarde buvo viena žymiausių XVI a. asmenybių, kilmingos šeimos lietuvių raštijos pradininkas, kultūros veikėjas, protestantas Abraomas Kulvietis (1509–1545).

Jis buvo didžiausias ano meto eruditas lietuvis, pirmųjų psalmių vertimų į lietuvių kalbą autorius.

"Savotiškai skamba, bet kai atvykau į Lietuvą, giminaičiai pasiūlė mums išsitirti DNR. Jie man paaiškino, kad nori tyrinėti istorinę giminės liniją, genealoginį medį. Tyrimas buvo ilgas, pavyko atsikasti iki XVI a. Mus konsultavo specialistai. Nustatėme ir savo kilmę, ir kad esame susiję su garsiuoju bendrapavardžiu Abraomu", – pasakojo Aleksas.

Po tų tyrinėjimų dalis giminaičių įkalbinėjo Aleksą iš naujo įteisinti savo bajorišką kilmę, tačiau jis atsisakė.

"O kas iš to? Ar nuo to tapsiu geresniu žmogumi, turėdamas kažkokį titulą? Man to nereikia. Man pakanka žinoti šitą istorinį faktą. O labiausiai mane džiugina tas profesinis ryšys, siejantis mane su giminaičiais, nes Abraomas buvo tyrinėtojas, kalbininkas, profesorius, mano prosenelė buvo mokytoja, ir močiutė – taip pat, ir senelis Eugenijus, žinomas tapytojas, taip pat buvo mokytojas, dėstė dailę. Mokytojas esu ir aš. Taigi, žvelgiant į praeitį, mus visus sieja ne tik giminystės, bet ir profesinis ryšys", – džiaugėsi A.E.Kulvietis.

Palikimas: E.Kulvietis per gyvenimą yra nutapęs per 2 tūkst. dailės kūrinių, apie 50 jų yra likę Lietuvoje. E. Kulviečio tapybos darbas.

Naujos tėvynės paieškos

E.Kulvietis, Alekso senelis, nusprendęs emigruoti taip toli iš Lietuvos, kaip niekas kitas žinojo, ko galima sulaukti iš bolševikų.

Jis dalyvavo Rusų-japonų kare, Pirmajame pasauliniame kare, matė Lietuvos nepriklausomybės kovas.

"Kai senelis gimė, 1883 m., Lietuvos valstybė dar nebuvo atkurta, ji priklausė Rusijos imperijai. Manyčiau, įtakos jo mentaliteto susiformavimui galėjo turėti ir rusai, ir vokiečiai, galiausiai – lietuviai. Turiu pasakyti, kad jame labai giliai dominavo lietuvybė, jis buvo tikras Lietuvos patriotas. Bet sovietams okupavus Lietuvą, jis suvokė, kad šeimos gali laukti represijos, o to jis nenorėjo. Buvo prasitaręs, kad dar vienas karas – jam per didelis krūvis. Dėl to ir emigravo", – pasakojo Aleksas.

1940 m., po sovietų okupacijos, pasinaudojęs senelės pilietybe, su šeima išvyko į Vokietiją.

Ten kurį laiką gyveno Daselio pabėgėlių stovykloje, vėliau dirbo Vysbadeno kelių ir tiltų statybos kontoroje.

1943 m. su šeima išvyko į Roitlingeno miestą, kur ir sulaukė karo pabaigos.

1948 m. rugsėjį E.Kulvietis, kaip politinis pabėgėlis, gavo leidimą išvykti į Kolumbiją ir gruodį pasiekė Buenaventuros uostą.

"Kodėl savo naujais namais pasirinko Kolumbiją? Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir dabar dėl karo Ukrainoje, daugelyje šalių buvo įgyvendinama pabėgėlių gelbėjimo programa. Daugelis Lotynų Amerikos šalių pabėgėlių iš Europos nepriėmė, nes turėjo ekonominių problemų. O Kolumbijoje tuo užsiėmė saleziečiai, trys kunigai iš Lietuvos, kurie sukūrė pagalbos komitetą, padėjusį emigruoti tautiečiams į Kolumbiją. Buvo sudarytos diplomatinės ir politinės sąlygos per Berno konsulatą, ir mano senelis emigravo per Šveicariją", – pasakojo Aleksas.

Tautietis: dar vieno žinomo lietuvių kilmės filosofo, matematiko ir politiko, buvusio Bogotos miesto mero Antano Mockaus Šivicko tėvai – lietuvių imigrantai, taip pat kaip ir E.Kulvietis, yra atvykę į Kolumbiją po Antrojo pasaulinio karo. K. Vanago / BNS nuotr.

Per šią misiją apie pusė tūkstančio lietuvių po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Kolumbiją.

1959 m. vasario 13 d. E.Kulvietis po sunkios ligos mirė, Aleksas gimė po jo mirties ir senelį jam priminė daugybė paveikslų, puošusių namų sienas.

Norėtų surengti parodą

Per savo gyvenimą E.Kulvietis sukūrė daugiau kaip 2 tūkst. paveikslų. Daugelis jų saugomi privačiose kolekcijose įvairiose šalyse.

Jų turi įsigijusios Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Prancūzijos, Italijos atstovybės.

Jo darbai yra suskaitmeninti ir visiems prieinami virtualioje elektroninio paveldo sistemoje.

Dalis darbų yra Kolumbijoje, kur gyvendamas E.Kulvietis nutapė apie 300 darbų. Ten įvairiuose miestuose per 11 metų dalyvavo net 11-oje parodų.

"Apie 50 paveikslų yra mano močiutės ir tėvų namuose. Lietuvoje jo paveikslų turi nacionalinis muziejus – Nacionalinė paveikslų galerija, jų yra M.K.Čiurlionio galerijoje, privačiose kolekcijose. Kaip tik kitais metais sukaks 140 metų, kai gimė mano senelis. Turiu tokią viltį surengti jo darbų parodą. Norėčiau tautiečiams parodyti darbus žmogaus, kuris dėl istorinių aplinkybių buvo priverstas palikti Lietuvą ir apsigyventi labai toli nuo tėvynės, mirė toli nuo Lietuvos, bet paliko vertingą kultūrinį palikimą", – kalbėjo žinomo dailininko vaikaitis.