Skirtumai tarp rajonų
Paskelbus 2025-ųjų Lietuvos demografinius duomenis, pasipylė apokaliptinės prognozės. Kai kuriose savivaldybėse po kūdikį gimsta tik kas antrą mėnesį, trečdalyje jų per metus pasaulį išvysta tik iki 100 kūdikių, rodo Valstybės duomenų agentūros (VDA) duomenys. Gimstamumas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų ir rajonų savivaldybėse didesnis nei kitose, tačiau, palyginti su ankstesniais metais, ir ten mažėja. Optimizmo neteikia ir kiti demografiniai rodikliai.
„Vis dėlto demografai nenori piešti apokaliptinių vaizdų. Reikia atsitraukti nuo nacionalinio vidurkio, kuriame paskęsta tikroji vieno ar kito regiono realybė. Pavyzdžiui, Kauno rajone viskas tik auga, vaikų daugėja, namai statomi, žmonės grįžta iš emigracijos. Kai kur situacija visai kitokia ir nebereikia turėti iliuzijų, kad viską tik didinsime, remontuosime mokyklas, kuriose nebus mokinių, ar tiesime dviračių takus į niekur. Turime pažvelgti realybei į akis ir mokytis planuoti mažėjimą, o vystyti tas paslaugas, kurių konkrečiai tam regionui labiausiai reikia“, – sako Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) doktorantas Viktoras Andrejevas.
Jo disertacijos tema ir yra būtent apie tai, kokias paslaugas teikia ir kokias turėtų teikti savivaldybės, atsižvelgdamos į savo demografinius rodiklius: ar jos jaunėja, ar sensta, gal net auga ar gerokai mažėja. Jo įsitikinimu, nusistovėjusią viešųjų paslaugų teikimo tvarką reikia keisti, nes regionai patiria skirtingų iššūkių, taip pat ir demografinių. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad daug kalbama apie demografiją, tačiau nacionaliniu mastu, o reikia žiūrėti į atskirus regionus, nes juose skirtingas gyventojų skaičiaus mažėjimas, amžiaus struktūra, vienur daugėja jaunesnių žmonių, kitur – vyresnio amžiaus, skirtingas ir gimstamumas, ir emigracijos mastai.
Kretinga lenkia Skuodą
Žvelgdamas per demografinę prizmę V. Andrejevas lygino du Klaipėdos regiono rajonus: arti Klaipėdos esantį Kretingos rajoną, kuris, nors ir traktuojamas kaip tradicinis agrarinis, mažai industrinis, jam Klaipėda daro didelę įtaką, ir Skuodo, kuris labiau nutolęs nuo Klaipėdos, patiria pasienio, periferijos įtakas.
Mokslininkas konstatuoja: skirtumai tarp jų didžiuliai. Pavyzdžiui, VDA duomenimis, Kretingos rajone gyventojų skaičius iš pastarųjų dešimt metų per pirmus penkerius truputį mažėjo, o maždaug nuo 2020-ųjų ši kreivė peršoko į teigiamą pusę ir gyventojų skaičius pradeda po truputį didėti. Tačiau Skuodo rajonas visą pastarąjį dešimtmetį buvo neigiamoje zonoje, kiekvienais metais čia gyvena vis mažiau žmonių.
„Nors, atrodytų, rajonai vienas šalia kito, sociologiškai jų struktūra panaši, istoriškai ir kultūriškai jie taip pat panašūs, tačiau demografiškai turi skirtingą trajektoriją. Nuolatinių gyventojų skaičius Kretingos rajone per dešimt metų sumažėjo 7 proc., tai reiškia nuosaikų mažėjimą, o Skuode – net 20 proc., t. y. penktadaliu“, – lygina V. Andrejevas.
Atotrūkį tarp rajonų rodo ir kiti demografiniai rodikliai. Pavyzdžiui, per pastarąjį dešimtmetį gimusiųjų skaičius Kretingos rajone mažėjo – šis rodiklis yra –37 proc., tačiau Skuodo rajone net –53 proc.
Natūralios gyventojų kaitos (skirtumas tarp gimusiųjų ir mirusiųjų, neskaičiuojant emigracijos) koeficientas Kretingos rajone yra –7 1 tūkst. gyventojų, o Skuodo rajone net –14. Mažėjimo tendencija – abiejuose rajonuose, tačiau intensyvumas skirtingas.
Jei žmonės galėtų lengvai pasiekti centrus iš kiek tolesnių vietovių, ir dideliems miestams būtų nauda, nes populiacija juose ir prie pat jų būtų nuosaikesnė.
Skiriasi ir migracijos (tiek tarptautinės, tiek ir vidaus) rodikliai. Kretingos rajone jau nuo 2019 m. tarptautinė migracija yra teigiama, kasmet žmonių grįžta daugiau, nei išvyksta: 2020 m. buvo +220, 2022 m. net +350. Tačiau Skuodo rajone iki pat 2022 m. buvo neigiama tendencija, paskui – nedidelis pliusas (2022 m. buvo +100), (2023 m. +44). Tendencija gerėjanti, tačiau, pasak tyrėjo, tai labai minimalu ir bet kada gali persiversti į neigiamą pusę.
Vidaus migracijos skalė Kretingos rajone nuo 2020 m. teigiama, o Skuodo visą dešimtmetį buvo neigiama tendencija – nėra grįžtančių iš didesnių miestų ar kitų vietovių, kasmet minusas net po kelis šimtus (2022 m. buvo –239, 2023-iaisiais –180). Pasak
V. Andrejevo, Kretingos rajono patrauklumas vidaus migracijai didesnis dėl Klaipėdos miesto įtakos.
Kauno rajonas gausėja
Didžiuliai skirtumai ir lyginant arti didmiesčio esantį Kauno rajoną ir tolėliau nuo jo – Prienų. Nuolatinių gyventojų skaičius Kauno rajone, VDA duomenimis, per dešimtmetį padidėjo 23 proc., o Prienų rajone – beveik 14 proc. sumažėjo. Keičiasi ir amžiaus struktūra: Kauno rajonas jaunėja, Prienų – senėja. Jaunimo (iki 14 metų) Kauno rajone padaugėjo 4 proc., Prienų rajone sumažėjo 5 proc., vyresnių (per 65 metus) Kauno rajone padaugėjo minimaliai (1 proc.), o Prienų rajone – daugiau nei 6 proc. Tad tiek gyventojų skaičius, tiek jų struktūra keičiasi, bet skirtinguose rajonuose – skirtingai.
Per dešimtmetį gimusiųjų Kauno rajone padaugėjo 15 proc., o Prienų rajone 44 proc. sumažėjo. Natūralios kaitos rodiklis Kauno rajone nuo
2018 m. teigiamas (daugiau žmonių gimsta, nei miršta), o Prienų – visą dešimtmetį stabiliai neigiama tendencija (po –200–300 kasmet).
Bendroji migracija Kauno rajone nuo 2020 m. teigiama, net po +3–4 tūkst. kasmet. Prienų rajone 2020 m. šis rodiklis persivertė į teigiamą pusę, tačiau labai minimaliai (+80–100 žmonių). Į Kauno rajoną grįžta ir iš užsienio, ir persikelia iš kitų Lietuvos vietų.
„Rajonai greta, tiek istoriškai, tiek kultūriškai panašūs, tačiau buvimas arčiau centro formuoja skirtingas tendencijas“, – sako V. Andrejevas.
60 km iki centro
Pasak jo, mokslininkai yra tyrę regionus ir Lietuvoje, ir Europoje, o išvados vienareikšmės: didžiųjų miestų įtaka aplinkiniams rajonams yra vienas didžiausių faktorių. Darbo vietos, kapitalas, investicijos, gerai apmokamos vietos koncentruojasi didžiuosiuose centruose, viešosios paslaugos, jų prieinamumas ir kokybė taip pat geresnės didesniuose miestuose. „Todėl rajono patrauklumas priklauso nuo atstumo iki didelio miesto“, – konstatuoja V. Andrejevas.
Tačiau ar tai reiškia, kad pačių savivaldybių pastangos didinti savo patrauklumą nelabai ką reiškia? Mokslininkas pripažįsta, kad taip, kiekviena savivaldybė, įvertinusi savo ekonomines galimybes, socialinę struktūrą, stengiasi gerinti sąlygas, yra įvairių iniciatyvų pritraukti specialistų – rajonai pareigūnams, gydytojams, kai kuriems kitiems specialistams skiria išmokas ar stipendijas, kai kur tikrai dideles, kad jie atvyktų ten dirbti, kompensuoja įsikūrimo išlaidas.
„Taip bandoma spręsti specialistų trūkumo problemą, stengiamasi, kad gyventojams paslaugos būtų prieinamos ir kokybiškos. Tačiau bendros tendencijos rodo, kad pastangos kartu su artumu nuo centro duoda geresnių rezultatų nei ten, kur rajonai labiau nutolę nuo centro. Skuodo ir Kretingos rajonų palyginimas demografiniu aspektu tai ir parodo“, – sako V. Andrejevas.
Kiekvienam savo
Vis dėlto dabar visų regionų žmonės prieš rinkimus maitinami standartiniais pažadais, kaip visko daugės ir gerės, o realybė tokia, kad daug kur neliko nei kokio nors maisto kioskelio, nei pašto, nei autobuso pasiekti parduotuvę, vaistinę, gydytoją. Paskui stebimės, kad žmonės pikti ir vėl balsuoja už kokius nors auksaburnius, žadančius maną iš dangaus.
„Nors matome nykstančius regionus, dar nereiškia, kad turime juos pamiršti. Kai neignoruosime, kad jie mažėja, tada ir sprendimus bus lengviau planuoti: ar geresnį susisiekimą, ar mobiliąsias sveikatos paslaugas, ar reguliariai atvežti maisto prekių. Jei nėra stacionarių paslaugų, valstybė, savivaldybė turi pasirūpinti jų atvežimu. Žinoma, tai kainuoja“, – sako V. Andrejevas.
Savivaldybės turėtų atsižvelgti į savo individualią situaciją. Vienose jų populiacija jaunėja, gyventojų skaičius didėja, gimimų daugėja ar jų mažėjimas nedidelis, vadinasi, ten reikia darželių, mokyklų, vaikų užimtumo paslaugų, susisiekimo su didesniu miestu. Tuose rajonuose, kur demografinė situacija prastesnė, populiacija senėjanti, reikėtų koncentruotis į sveikatos apsaugą, socialinę priežiūrą, namuose teikiamas paslaugas. Vienur reikia daugiau geltonųjų autobusiukų atsivežti vis daugiau vaikų į mokyklas iš vietovių, kur jos uždaromos, o kitur galbūt klasės yra perpildytos ir reikia visai kitų priemonių.
„Tačiau visų pirma savivaldybės turėtų planuoti mažėjimą. Politikai turi neignoruoti realybės, pradėti kalbėtis su gyventojais ir nebijoti pasakyti tiesos, kad būtų galima pradėti ieškoti sprendimų kuo anksčiau. Laikai, kai viską tik didinome, jau praėjo“, – pabrėžia V. Andrejevas. Deja, pasak jo, pas mus labai nepopuliaru planuoti, kad paslaugos mažės – bus uždarytos mokyklos ar sveikatos punktai. Tai ignoruojama, kol pasiekiame tašką, kai nebeturime kelio atgal, pavyzdžiui, kai klasėje nebelieka nė penkių ar aštuonių mokinių. Savivaldybės turėtų išsinagrinėti konkrečią savo situaciją ir paslaugas planuoti pagal konkrečias savo mažėjimo tendencijas.
Regionuose būtų galima kurti kokybiškų paslaugų infrastruktūrą vyresnio amžiaus žmonėms, ir tai būtų galima padaryti su mažesniais kaštais nei didmiestyje.
„Tačiau piešiami apokaliptiniai vaizdai, kad viskas žemyn ir blogyn, užuot paieškojus pranašumų. Pavyzdžiui, vyresnėjančiai mūsų visuomenei reikia kokybiškų paslaugų, socializacijos galimybių. Gal tokių paslaugų infrastruktūrą vyresnio amžiaus žmonėms būtų galima kurti regionuose, o tai būtų galima padaryti su mažesniais kaštais nei didmiestyje. Taip į tuos regionus gal pritrauktume ir žmonių iš miestų, kad jiems nereikėtų gyventi užsidarius perpildytame dideliame centre“, – siūlo V. Andrejevas.
Žinoma, reikia patenkinti ir mažumoje liekančių interesų grupių poreikius, pavyzdžiui, vaikų senėjančiuose rajonuose ar, atvirkščiai, senjorų jaunėjančiuose. Jei mažėja mokinių, reikia peržiūrėti savo mokyklų tinklą, bet gal net galima kooperuotis su kitais rajonais. „Taip, su tuo susijęs ir finansavimas. Kaštai vienam paslaugos vienetui mažose savivaldybėse natūraliai didesni, nes, kai didesnis kiekis, ir savikaina mažesnė. Į tai turi būti atsižvelgta savivaldybių biudžetuose, valstybės požiūris taip pat turėtų būti diferencijuotas – mokyti vaiką regione kainuoja brangiau dėl mokytojų, infrastruktūros išlaikymo mažesniam skaičiui vaikų“, – sako V. Andrejevas.
Pasak jo, visuomet reikia žiūrėti, kur biudžeto lėšos galėtų būti panaudotos efektyviausiai. Yra regionų, kur tos investicijos pagrįstos, nes trūksta tik šiek tiek, kad būtų efektas, tad verta investuoti. Tačiau yra regionų, kur nereikia turėti iliuzijų, kad ten kas nors ims statyti universitetus.
Gerinti susisiekimą
Atokesnių regionų problemas padėtų spręsti susisiekimo gerinimas. Tai, pasak V. Andrejevo, viena iš priemonių didinti miesto įtaką regionams. Moksliniai tyrimai rodo, kad iki
60 km atstumu nuo didelio miesto jaučiama didelė įtaka, nes žmonės gali važinėti į darbą, o kuo atstumas didesnis, tuo ta įtaka mažėja.
„Susisiekimas iki darbo vietos, iki paslaugų, kultūros, sporto įstaigų, kuris labai svarbus gyvenimo kokybei užtikrinti, turi būti gerinamas. Tai neturėtų būti palikta vien tik naudojimuisi asmeniniais automobiliais, kad ir kompensuojant dalį išlaidų už degalus, kaip kad dabar populiaru“, – sako tyrėjas.
Pagerinus susisiekimą tarp regionų ir didesnių centrų, nemažai žmonių vienareikšmiškai rinktųsi dideliuose miestuose dirbti, tačiau ne juose gyventi. Mokslininkas vardija gyvenimo regionuose pranašumus: geresnis būsto prieinamumas, mažiau triukšmo, užterštumo. Paslaugos gali būti kokybiškesnės, pavyzdžiui, ugdymas yra individualesnis nei perpildytose miestų klasėse.
Mokslininkas mini Klaipėdos priemiesčių, prie pat miesto esančių Klaipėdos rajono teritorijų atvejį. Čia gyventojų skaičius auga taip sparčiai, kad viešosios paslaugos su šiuo augimu nebespėja, vejasi iš paskos, tad žmonės įsikuria, tačiau nėra gatvių apšvietimo ar saugių šaligatvių. Jei žmonės galėtų lengvai pasiekti centrus iš kiek tolesnių vietovių, ir dideliems miestams būtų nauda, nes populiacija juose ir prie pat jų būtų nuosaikesnė, o žmonės nepatirtų diskomforto, kai laukia paslaugų penkerius ar dešimt metų, savivaldybės pajėgtų atliepti jų lūkesčius.
Be kita ko, V. Andrejevas pats neseniai sostinę iškeitė į Sauserių kaimą Kretingos rajone, tad, galima sakyti, gyvena savo tiriamajame lauke ir puikiai žino tiek pranašumus, tiek ir trūkumus. Sauseriai nutolę maždaug per valandą kelio nuo Klaipėdos ir pusvalandį nuo Kretingos. Viešasis transportas nemokamas, tačiau, pasak Sauserių naujakurio, grafikus reikėtų taikyti prie žmonių, o ne autobusų parko patogumo, pavyzdžiui, kad pirma grupė galėtų išvažiuoti į darbą, paskui kita – sveikatos, socialinių ir kitų paslaugų. Yra geležinkelio stotis su linija į Kretingą ir Klaipėdą, tačiau stotis uždaryta, neveikia, nors infrastruktūra tinkama naudoti, o traukiniai ten stoja tik kartą per dieną.
Yra darželis, mokykla (aštuonios klasės), tačiau užimtumo po pamokų, būrelių pasirinkimas mažesnis.
V. Andrejevas džiaugiasi, kad jo kaime atsirado paštomatas – tai labai pakeitė gyvenimo kokybę. Anksčiau reikėdavo iki artimiausio važiuoti 20 km, dabar – 5 km spinduliu visi gali naudotis paslauga.
„Jei savivaldybės planuotų gyventojų mažėjimą ir žiūrėtų, kokie sprendimai galėtų sumažinti nepatogumus, pranašumų gyventi ne didmiestyje dar padaugėtų“, – neabejoja V. Andrejevas.
Skirtumai tarp rajonų – didžiuliai
Bendrasis natūralios gyventojų kaitos rodiklis – tai gyventojų skaičiaus pokytis dėl gimstamumo ir mirtingumo per tam tikrą laikotarpį 1 tūkst. gyventojų. Teigiamas rodiklis reiškia natūralų prieaugį, neigiamas – natūralų mažėjimą.
Neto migracija – tai imigracijos ir emigracijos skirtumas per tam tikrą laikotarpį. Teigiamas rodiklis reiškia gyventojų prieaugį dėl imigracijos, neigiamas – jų mažėjimą dėl emigracijos.
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūros duomenys
(be temos)
(be temos)
(be temos)