A. Bumblauskas: nuo to, kaip mokykloje dėstoma istorija, vaikams bloga

– Sakote, užtenka tiek žinoti?

– Net nežinau, ar reikia Kolumbo metus žinoti. Reikia žinoti Kolumbo atradimo prasmę.

– Bet dabar tikrai yra nemažai žmonių, kurie sako, jog Vytautas gyveno sovietmečiu, Antanas Smetona pasirašė Kovo 11-osios aktą. Tai vis tiek kažkokias datas žinoti reikia?

– Kažkiek gal ir reikia. Aš paprastai sakau – Lietuvos istorijai užtenka dešimties datų. Gal dar pridursime, kad kiekviena data, pavyzdžiui, Kovo 11-oji aplink turi Baltijos kelią, Sausio 13-ąją. Šiuo atveju bent kažkokią įvykių seką būtų neblogai žinoti. Gal dėl to reikalinga tikslesnė data, bet tik tiek.

Lietuva turi daug stebuklų ir dėlto mums reikia kažkaip susikaupti ir pasakyti – gyvename sėkmės istorijoje. Duok, Dieve, kad kitas šimtmetis būtų dar sėkmingesnis.

Vienas mokytojas kažkada paklausė – o jeigu vaikas susodins prie vieno stalo Karolį Didįjį ir mūsiškį Vytautą Didįjį? Sakau, kas čia blogai? Menininkai ne tokių cirkų prikrečia, susodindami istorinius personažus. Kokia čia ypatinga istorinė klaida? Tai imperatoriai. Vytautą sodinčiau su Aleksandru Makedoniečiu, nes jie – imperatoriai. Per tą imperatoriškumą gali suvokti jo ir didybę, ir net tironiškumą. Nieko čia baisaus. Jeigu juos kartu sodins dvyliktokas, tai jau negerai, bet kalbame apie vaikus – penktokus, šeštokus, septintokus.

– LRT RADIJO klausytojas, prisistatęs mokytoju, sutinka su jūsų mintimis, kad mokykloje dėstoma supaprastinta akademinė istorija, kurią sunku išdėstyti, pavyzdžiui, penktokams. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad tai yra programos reikalavimai ir vaikai turi būti ruošiami laikyti istorijos egzaminą. Kaip tai vertinate?

– Visiškai pritariu mokytojui. Žiūrėkite, vis tiek tas akmuo – programa. Tai naikiname tas programas.

– Bet egzaminą juk reikės laikyti būtent iš tos programos.

– Čia dar kas kita. Programos yra nuo 5 iki 12 klasės. Pasakyčiau taip – jeigu kol kas negalime pakeisti nacionalinės egzaminų tvarkos, tai programoje skirkime vienus metus, dvyliktokus. Užtektų vienų metų. Tie, kurie nori stoti į aukštąsias mokyklas, tegu specialiai ruošiasi tam egzaminui, kad ir koks jis blogas būtų.

Kiti, kurie nenori laikyti egzamino, gal kažką kitą eitų. To dar nesu pagalvojęs. Pritariu mokytojui – kariaukite, kad programos būtų laisvos, jos turi nesakyti jokių siužetų. Visų pirma, kas pasakė, kad istorija būtinai turi būti nuo mamutų iki perestroikos? Kodėl taip yra? Kodėl nesakome, kad istorijų yra kažkokių įgūdžių mokymas, kai reikia mokėti skaityti skirtingus šaltinius? Viduramžių, naujųjų amžių ir interneto laikų šaltiniai bus skirtingi. Vaizdai bus skirtingi. Reikia mokėti perskaityti vaizdus. Tekstuose būtina mokėti atrasti melą, tendenciją ir nutylėjimą.

Manau, kad to reikėtų mokyti ir tai reikėtų išdėstyti nuo 5 iki 10 klasės. Penktokams ir šeštokams visą istoriją jungčiau su geografija ir dėstyčiau tėvynės pažinimo kursą – pažink Lietuvą, nes po to paaiškėja, kad žmonės nežino, kokioje valstybėje Šešupė į Nemuną įteka.

– Kaip technologijos keičia požiūrį į istoriją? Ar tai padeda? Ar kaip tik trukdo? Vaikai iš tikrųjų dabar visada gali pasakyti – kam man tai žinoti, jei visada galiu pasigooglinti.

– Pasigooglinsi, jei žinosi, ko ieškai. Vadinasi klausimas „ko ieškoti“ vis tiek lieka. Googlas yra tik priemonė. Štai labai paprastas atsakymas. Visos šiuolaikinės technologijos yra priemonės geriau pažinti. Iš tikrųjų dabar bet ko neįsivaizduoju be multimedijos, nes, jei ką nors šneki, kažkas ekrane turi šviesti – ar tezė, ar vaizdas. Jau nekalbu apie tuos, kurie turi kompiuterines klases, bet su tuo nėra ko persižaisti, nes labai greitai paaiškėja, kad visko yra labai daug ir pagrindas vėl prapuola. Manau, pagrindinis dalykas turėtų būti suaugusiojo dialogas su vaiku, badymas suprasti prasmes, kurias istorija atneša.

– Apklausos rodo, kad žmonės dėl šimtmečio labiau didžiuojasi, kad yra lietuviai, labiau didžiuojasi savo šalimi, nuotaikos yra geresnės. Tai galbūt ir į istoriją reikėtų pasižiūrėti kitaip – ką mes gero padarėme? Ką nuveikėme? Kuo galime pasididžiuoti?

– Paprastai sakau – vis tiek yra daug isterijos. Ypač tokie nelabai istorikai pradeda istorikuoti ir nueina iki isterikavimo. Pilna tokių.

Iš tikrųjų, jeigu (padėtume senąją Lietuvą į šoną, bet) paimtume Basanavičiaus tašką, jis dėliojo savo šachmatų partiją. Ar galite įsivaizduoti, kad jis įsivaizduos, jog Vytis, kuris ateina iš senosios Lietuvos, ir Afrikoje bus Vytis? Klausimas labai paprastas. Juk jis yra ant euro Ispanijos Kanaruose, Afrikoje, iš principo ten, kur Europai priklauso. Vytis ir Afrikoje Vytis.

Ar galėjo Basanavičius tai numatyti, kad Rūta Meilutytė iškels Lietuvos trispalvę Barselonoje 2013 m.? Kad ji laimėjo kitur, visi žino, bet Lietuvos trispalvė kilo virš Rusijos ir virš Amerikos vėliavų. Įsivaizduokite Basanavičiaus laikus – kažkoks stebuklas įvykęs.

Žinoma, prie to stebuklo ir Kovo 11-oji prisidėjo. Manau, kad yra tokių stebuklų istorijoje įvykusių. Įsivaizduokite, lietuviai kariai Afganistane dar 1978 m. buvo. Ar galėtume pasakyti, kad po 40 metų čia kabos Lietuvos trispalvė ir Lietuva administruos Afganistaną? Lietuva turi daug stebuklų ir dėlto mums reikia kažkaip susikaupti ir pasakyti – gyvename sėkmės istorijoje. Duok, Dieve, kad kitas šimtmetis būtų dar sėkmingesnis.