FESTIVALI PREMJERA
Bravo „Rigoletui“!
Neregėta ovacijų audra sekmadienį užgriuvo Klaipėdos muzikinį teatrą. Taip entuziastingai festivali “Muzikinis rugpjūtis pajūryje” publika sveikino Dž.Verdžio „Rigoleto“ premjerą. Šiuolaikiškas, labai demokratiškas šios operos pastatymas „išmušė iš vėžių“ ir pakerėjo net pačius konservatyviausius skeptikus. Tokios sielos pilnatvės, kokią suteikė „Rigoleto“ spektaklis, daugelis klaipėdiečių tvirtino jau seniai teatre nepatyrę. Santūrieji teatro kritikai – ir tie aikčiojo, skėsčiojo rankomis, sakydami, jog šiuokart jiems kaip ir nėra ką kritikuoti – kūrinys išbaigtas, išmąstytas ir išjaustas su nepaprasta jėga bei išmone. Vis dėlto pridūrė, jog tobulumui nėra ribų...
Likimo ženklas
Bet tai – ne naujiena. Tai žino ir Maestro Stasys Domarkas, Dž.Verdžio “Rigoletą“ diriguojantis jau ketvirtąsyk. Pasak dirigento, tai kaip likimo ženklas, lydintis jį nuo pat kūrybinės biografijos pradžios.
Turint tokią patirtį, anot S.Do-marko, būtų gėda „nesuvaldyti“ orkestro, net diriguojant tokį dramaturgiškai gilų, dramatišką ir sudėtingą muzikos kūrinį.
Turbūt pats likimas į Klaipėdos muzikinį teatrą atvedė ir režisierių Raimundą Banionį. Tai jo debiutas operos scenoje. Nuostabus tikro režisūros meistro kūrinys, kurį debiutu vadinti net nepatogu. Galima nujausti, kad jis, kaip sakoma, dirbo ranka rankon su žinomu teatro dailininku Sergejumi Bocullo, kuris klaipėdietiškam „Rigoletui“ sukūrė dekoracijas ir kostiumus. Jiedu XIX amžiaus vidurio romantinės muzikos kostiuminę dramą priartino prie mūsų eklektiško laikmečio, paversdami ją jaudinančia šiuolaikinių rūmų juokdario istorija - nebanalia ir asociatyvia, kurioje neliko vietos didaktiškam moralizavimui, falšui ir nuoboduliui. Ir ne jų kaltė, kad publika neturi su kuo palyginti – Klaipėdoje „Rigoletas“ pastatytas pirmąkart. Bet tie, kurie jau yra matę įvairiausių šios operos pastatymų – klasikinių ir modernių, – tvirtina, jog geriau ir būti negali.
Visi išvien
Svarbiausia, kad šiame „Rigoleto“ sprendime eina išvien ir susilydo visi svarbiausi jo komponentai – stipri muzikinė ir siužetinė dramaturgija, grakšti ir dinamiška režisūra, puikūs solistai ir artistai, minimalistinis, bet giliaprasmis scenovaizdis, kuriame visi jaučiasi kaip namie.
Stebėtina – ir Verdis su V.Hugo (F.M.Piavė libretas pagal V.Hugo dramą „Karalius linksminasi“) tokioje aplinkoje neatrodo beviltiškai „pasenę“. Žinoma, akį glosto išradingai apšviečiamas scenovaizdis, kuriame apstu klaipėdietiškų ženklų – prieplauka, jachtų burės, knechtai... Diskutuoti maga nebent dėl kostiumų, kurie iš pradžių atrodo per toli nuo teatro, lyg iš gatvės... Bet ir tai galų gale sueina į vientisą visumą. Na, ne šiandien, o prieš kokį dešimtmetį taip rengėsi ir naujieji lietuviai. Tuomet ir susiformavo tas įžymusis „naujojo stiliaus“ įvaizdis: vienoj rankoj – alaus skardinė, kitoj – mobilusis telefonas, o ant kaklo – aukso grandinė...
Tačiau klasikinę operą demokratišku, artimu protui ir širdžiai kūriniu paverčia ne tik jos daug ką sakanti, gana šiuolaikiška išvaizda. „Rigoletas“ labai subtiliai, suprantamai ir natūraliai atliepia visais laikais aktualias žmogui temas – aistrą, meilę, neapykantą, kerštą, nusikaltimą ir bausmę... Juolab kad operos statytojai ir atlikėjai tai daro smagiai, su azartu, kupini vidinio degimo. Tai labai natūraliai persiduoda publikai, kuri tiesiog negali likti abejinga.
Invalido vežimėlyje
Anot muzikologės prof. Daivos Kšanienės, tokio nuostabaus Rigoleto, koks yra Vytautas Juozapaitis, ji dar niekad nėra mačiusi ir girdėjusi, nors šios operos pastatymų regėjo daug. Tai didelė spektaklio sėkmė. Visi įsitikinome, kad V.Juozapaitis tiesiog gimęs šiam vaidmeniui – puikus solistas ir labai įtaigus aktorius. Be to, jis kone visą operą dainuoja sėdėdamas invalido vežimėlyje. (Rizikingas režisūrinis sprendimas, bet šūvis – tiesiai į taikinį.) Ir kaip dainuoja!.. Kaip nervingai tas vežimėlis nuolat juda po sceną!.. Stebina ir žavi artisto ištvermė, didžiulė emocinė įtampa ir įtaiga, sugebėjimas „užauginti“ vaidmenį, atskleisti visą Rigoleto tragizmą. Tuo buvo sužavėtas Klaipėdos dramos teatro aktorius Vytautas Paukštė, visą operą žiūrėjęs vienu įkvėpimu (tik pertraukos trukdė), nors iš pradžių sakė nesąs nusiteikęs alsinti savo širdies tokioje tvankumoje. „Aš galvojau, kad tik vienas taip galiu. Bet Juozapaitis geresnis už mane“, - pripažino V.Paukštė, džiugiai šypsodamasis į barzdą.
Cituoja gyvenimą
Trijų veiksmų operoje personažų – daug, ir visi jie šiuosyk įdomūs. Net choro vyrų – dvariškių ir tarnų vienoda apranga nesuniveliuoja jų mažyčių, bet reikšmingų vaidmenų. Be abejo, pirmasis planas ir tie, kurie atsiduria jame, vis tiek labiau išryškėja. Čia vėlgi nepaliauja stebinti Algirdas Janutas. Jo Mantujos hercogo personažas – širdžių ėdikas ir niekšas, kokių... daug. Artistas sugeba savo vaidmenį paversti ironiška citata ne tik dainuodamas garsiąją ariją „Širdys mergelių...“. Jame nuolat pulsuoja emocija, gyvas nervas, jo balsui ir personažui suteikiantis jaudinančio tikroviškumo efektą. A.Janutas, anot prof. D.Kšanienės, „Rigolete“ buvo dar įspūdingesnis nei „Traviatoje“, kur tenoras dainavo Alfredo partiją. Bet čia ir vaidmuo jam teko sodresnis.
Gražinos Miliauskaitės Džilda „Rigolete“ pasirodo kaip naivi mergaičiukė skaidriu lyg varpelis balsu. Šiuolaikiniam Džildos įvaizdžiui stebėtinai tinka trumputė gėlėta suknelė ir į dvi kasytes surišti artistės plaukai. O dar tas nepaprastai gražus, išlavintas balsas, kurio skambesys, atrodė, gali suminkštinti pačią kiečiausią širdį... Gal tik naivumo mūsų laikams kiek per daug, bet čia vertėtų prisiminti, kad opera parašyta daugiau nei prieš pusantro šimto metų. O ir spektaklio kūrėjams juk reikėjo kažkokios atsvaros, šviesos spindulėlio tamsos karalystėje... Bet ir jos personažai „Rigolete“ išnyra, kad įsimintų, kažką primintų... Tokie – Egidijaus Dauskurdžio Sparafučilė (koks geras naujas bosas sužibo Lietuvoj!), Dalios Kužmarskytės Madalena, Artūro Kozlovskio grafas Monteronė, Viačeslavo Tarasovo Borsa, Šarūno Juškevičiaus Marulas, Jadvygos Grikšienės Džiovana...
Dž.Verdžio „Rigoleto“ triumfas – pats naujausias pavyzdys, kam mums reikalingas teatras.
Naujausi komentarai