„Žinių radijas“ pradeda laidų ciklą, kuriame nagrinės vaiko teisėms atstovaujančių tarnybų veiklą. Kalbėsis apie tai, kaip jaučiasi vaikai ir su jais gyvenantys asmenys, taip pat bandys atsakyti, ar tikrai konfliktinėse situacijose vaikų teisės yra laikomos prioritetu.
Laidoje „Atviras pokalbis“ dalyvauja mama Karina (toliau – Karina), teigianti patyrusi vaiko teisių apsaugos tarnybų neteisybę tiek savo, tiek vaiko atžvilgiu, gydytojas psichiatras Linas Slušnys (toliau – L. S.) ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė (toliau – I. S.).
– Istorijų, apie kurias vertėtų kalbėti, yra labai daug. Koks dažniausiai tų istorijų pagrindas?
– L. S: Tai yra skyrybos ir tėvų peštynės. Tai karas dėl vaiko. Vienas dalykų, kuris mane, kaip psichiatrą, visada trikdo, yra tai, kad mes leidžiame tėvams pešantis visiškai pastumti vaikus į šalį ir jiems peštis, pavyzdžiui, penkerius–aštuonerius metus, ir nėra jokios problemos. Kaip vaikas jaučiasi, tarsi mums nėra svarbu ir niekas negali to užkardyti. Man tenka matyti istorijas, kuriose iš esmės vyksta dažniausiai dviejų advokatų procesas. Man čia visada pritrūksta vaiko teisių sistemos įsikišimo. 50 proc. šeimų išsiskiria, vadinasi, dalis jų niekaip negali sutarti. Kai tėvai negali sutarti, iš esmės trikdoma vaikų psichikos sveikata. Sureguliavus sistemą ir labai aiškiai apibrėžus zoną, kurios jūs negalite peržengti, palikus vaiką ramybėje, mes galime išspręsti begalybę psichikos sveikatos problemų, susijusių su vaikais.
– Ką vaikai daro tėvų skyrybų metu?
– L. S: Vaikai pradeda sakyti, su kuo nori būti. Prasideda kaltinimai, kad kažkuris iš tėvų būtinai nuteikinėja vaiką. Tačiau yra istorijų, kur natūraliai vaikas sako: aš tiesiog noriu gyventi kažkur. Pritrūksta būtent atstovavimo vaikui, nes advokatai gina vieno iš suaugusiųjų interesą. Klientas yra arba mama, arba tėtis. Kartais jaučiasi, kad, kai du geri advokatai susėda, tarsi vaiko teisės išsigąsta jų.
– Kaip tai turėtų atrodyti idealiu atveju, kad vaikas nebūtų traumuojamas?
– L. S: Beveik visada šiuose procesuose dalyvauja kokie nors psichologai arba specialistai ir daugiau mažiau mato situaciją objektyviai. Jie gali pasakyti, kas geriausia vaikui.
– Karina, papasakokite savo istoriją.
– Karina: Mano istorija prasidėjo prieš septynerius metus, kai situacija namuose tapo tarsi nebevaldoma. Vaiko tėvo elgesys pradėjo kelti realią grėsmę man ir vaikui. Kadangi žmogų labai mylėjau, stengiausi suprasti, kas vyksta, ieškojau pagabos. Tačiau, pasitarusi su specialistais, priėmiau sprendimą pasitraukti ir grįžti su vaiku į Lietuvą iš Vokietijos. Kaip vėliau paaiškėjo, vaiko tėvas sirgo rimta smegenų liga ir šiandien jo jau nebėra.
– Kai visa tai prasidėjo, jis jau sirgo? Koks tas elgesys buvo?
– Karina: Aš nežinau. Vaiko tėvo elgesys buvo neprognozuojamas. Jis buvo agresyvus. Toks elgesys prasidėjo staiga. Tada pasikeitė mūsų santykiai. Anksčiau buvo meilė ir vaikas buvo laukiamas, mylimas. Staiga situacija namuose pasikeitė į blogąją pusę, reikėjo gelbėti ir save, ir vaiką. Institucijos Vokietijoje, kurios įsitraukė, pamatė grėsmę ir paskatino kuo greičiau priimti sprendimą. Nuėjau į vaiko teisių skyrių, susitikau su specialistu, kuris labai nuodugniai išanalizavo situaciją, iš karto pasiūlė realius sprendimus, saugų apgyvendinimą man su vaiku. Taip pat išanalizavo mano situaciją iš teisinės pusės. Davė galimybę rinktis, kas man bus geriausia.
– Kokie buvo variantai?
– Karina: Pirmas žingsnis buvo išeiti iš namų. Buvo pasiūlytas saugus apgyvendinimas. Kitas variantas, kadangi turėjau 100 proc. vaiko globos teisę, turėjau pati priimti sprendimą, ar lieku Vokietijoje, ar važiuoju į Lietuvą, kur turiu ir šeimą, ir palaikymą, ir darbą, ir namus. Priėmiau sprendimą grįžti į Lietuvą.
– Kai grįžote į Lietuvą, kas vyko toliau?
– Karina: Grįžusi į Lietuvą susidūriau su vaiko teisių sistema. Deja, mano patirtis buvo sudėtinga. Didžiausia problema buvo saugumo trūkumas. Net dalyvaujant tarnybos darbuotojams, susitikimai tarp vaiko ir tėvo ne visada buvo saugūs. Situacijos kartais tapdavo nekontroliuojamos, pasitaikydavo net smurto epizodų. Buvo labai sudėtingas etapas, kai dėl susiklosčiusios situacijos buvo net pradėta ir tarptautinė vaiko paieška. Tačiau realių sprendimų, kad tai nepasikartotų, dažnai nebuvo imamasi ir tai kartojosi. Dėl tokių patirčių vaikas išgyveno didelį stresą, baimę. Nepaisant to, buvau spaudžiama bet kokia kaina vykdyti teismo sprendimus ir tai buvo vienas sunkiausių dalykų – matyti, kad tavo vaikas kenčia, bet jo patirtis nėra girdima, o tu esi verčiama elgtis prieš jo interesus. Tuo metu man atrodė, kad sistema, kuri turėtų saugoti vaiką, ne visada tai daro.
Didžiausia problema buvo saugumo trūkumas.
– Jūs išsiskyrėte Vokietijoje ar Lietuvoje?
– Karina: Palikau namus jau Vokietijoje.
– Vokietijos sprendimas buvo globa jums?
– Karina: Gimus vaikui, aš gavau tokias teises.
– O Lietuvoje teisės ir motinai, ir tėvui lygios?
– Karina: Taip.
– Jūs turėjote vaiką vežti tėvui?
– Karina: Jau trečią dieną vaiko tėvas persikėlė į Lietuvą. Tada prasidėjo teismai. Pradžioje visi susitikimai vyko prižiūrint tarnybos darbuotojams, įvertinus, kad situacija kelia grėsmę.
– Ko, jūsų akimis, nepadarė tarnybos?
– Karina: Labai dažnai ignoruodavo svarbius įvykius. Vaikas bendravo su tėvu, prižiūrint tarnybos darbuotojams, ir vaiko tėvas nualpo. Tai nebuvo nei įforminta, nei įvertinta. Tas pats įvykis Vokietijoje turėjo didelę reikšmę. Kadangi ten irgi turėjau civilinę bylą, vaikui buvo paskirtas nepriklausomas teismo psichologas. Kol nepasibaigė byla, jis dalyvavo mūsų gyvenime ir visame procese. Išgirdęs apie tokį įvykį, jis netgi davė nuoširdžias rekomendacijas pasitikrinti tėvui sveikatą.
– Šioje istorijoje jūs matote problemų ar ne?
– I. S.: Norėčiau pasakyti ir turbūt pripažinti, kad vaiko teisių sistema, kai buvo kuriama, daugiau buvo orientuota į sunkumus išgyvenančias šeimas. Po karantino labai paaštrėjo situacijos, kuomet vyksta konfliktinės skyrybos. Tenka pripažinti, kad įrankių, galinčių išspręsti situaciją, tikrai nėra pakankamai. 90 proc. atvejų, kai mes matome, kad yra konfliktas, jis gilėja ir mes inicijuojame pagalbą. Tada kreipiamės į savo partnerius su prašymu teikti pagalbą šeimai. Toliau šeima keliauja į atvejo vadybos procesą. Dalyvauja ir advokatai. Teisme mes dalyvaujame kaip išvados teikėjai. Čia ir turime pokyčius, kurie atkeliauja jau šiais metais.
– Dėl ko vaikai jaučiasi blogiausiai?
– L. S.: Dažniausiai dėl neapibrėžtos situacijos. Kartais pats blogiausias variantas, bet stabilus, yra geriau, negu amžinai ore pakabinta neaiški situacija.
– Karina, kaip jūs norėtumėte, kad būtų elgtasi jūsų atveju?
– Karina: Kad iš karto būtų reaguota. Visos instutucijos turėjo ir vaiko tėvo medicininius dokumentus, ir informaciją apie pavojų keliančius incidentus. Tačiau jų reakcija neatitiko situacijos rimtumo. Vaiko tėvas buvo jau neadekvatus, nesiorientavo, diena ar naktis, o aš buvau įpareigota perduoti vaiką tėvui. Šioje situacijoje aš, siekdama apsaugoti savo vaiką, turėjau rinktis: arba laikytis sprendimų, kurie, mano manymu, kėlė didelę riziką vaikui, arba juos pažeisti ir priimti tas pasekmes. Aš pasirinkau ginti savo vaiką ir tas pasekmes tikrai patyriau.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
(be temos)