Muzikavimas ar muzikos klausymas drauge, o ypač tokioje didžiulėje, kokia buvo šimtmečio Dainų ir ir šokių šventė, bendrijoje, gerina mūsų savijautą, didina savivertę, mažina vienišumo jausmą, skatina bendrystę. Prie tokių išvadų prieita tarptautiniame tyrime „Dainų šventės poveikis kolektyviniam savivertės ir gerovės suvokimui“. Šį ketvirtadienį Vilniaus universitete pirmines išvadas pristatė mokslininkės iš keturių šalių: Vilniaus universiteto docentė dr. Ramunė Dirvanskienė, San Francisko universiteto (JAV) profesorė dr. Indrė Viskontas, Danijos technikos universiteto docentė dr. Ivana Konvalinka ir Tel Avivo universiteto tyrėja Neta Maimon.

Apie tyrimą ir ne tik „Kauno diena“ pašnekino neuromokslininkę, San Francisko universiteto prof. I. Viskontas. Kanadoje lietuvių išeivių šeimoje gimusi ir augusi Indrė yra ir profesionali operos dainininkė, režisierė, ji veda laidas televizijoje, radijuje, rengia tinklalaides, yra bestselerio „How Music Can Make You Better“ („Kaip muzika gali padaryti jus geresnius“) autorė.

Pajuto šiurpuliukus

– Tad ką išgyvena žmogus, kartu dainuodamas su tūkstančiais kitų ar klausydamas tokio milžiniško choro, koks buvo Dainų šventėje? Kaip tai veikia mūsų kūną ir mintis?

– Muzika gali sukelti fiziologinį efektą – šiurpuliukus, kai iš susijaudinimo net pašiurpsta oda. Dainų šventės finalinio koncerto dainą „Kur giria žaliuoja“ nutarėme naudoti kaip reprezentuojančią visą šventę, nes ši daina turi visas savybes, galinčias sužadinti emocinį pakilumą. Mūsų tyrimas parodė, kad, dainuojant šią dainą, net 95 proc. respondentų pajuto kūnu bėgant šiurpuliukus, nemaža dalis sakė, kad net labai stiprius.

Tų šiurpuliukų pajutimas – pozityvi emocija, kai jautiesi didesnio pasaulio, didesnės bendruomenės dalis, arčiau vienas kito, jauti stiprų ryšį, bendrystę su kitais. Vadinasi, dainavimas kartu ir net klausymasis turi didelę jėgą, poveikį, sukeliančius tokias emocijas, kurios žmones sujungia, padidina kolektyvinės savivertės jausmą, nes žmogus jaučiasi svarbia bendruomenės dalimi. Tai šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu, nes gyvename laikais, kai vienišumas yra kaip epidemija ir tai turi dideles pasekmes. Daug kur, ypač Amerikoje, žmonės jaučiasi labai vieniši, izoliuoti, o tokia šventė sujungia, suvienija, skatina didžiuotis vieni kitais.

Tai svarbus tyrimo atradimas, kuriuo įrodėme, kad tokia šventė turi tikrą emocinį poveikį, emocinę galią. Beje, tai būtų labai sunku nustatyti laboratorijoje, nes joje būtų sunku sukelti šiurpuliukus, kokius pajuto Dainų šventės atlikėjai ir žiūrovai kartu dainuodami. Tad tai buvo unikali galimybė.

Bet tyrimais nustatyta, kad šiurpuliukus pajunta ne visi. Tų, kurie tai pajunta, smegenų centrai veikia kiek kitaip. Yra įrodyta, kad mokydamiesi muzikos ir muzikuodami keičiame savo smegenų anatomiją.

Išvados: tarptautinė tyrėjų komanda įrodė, kad dainavimas kartu sujungia žmones. Tai šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu, nes daug kur žmonės jaučiasi vieniši, o iš to visuomenėje kyla daug problemų. / VU nuotr.

– Ar skiriasi emocijų lygis priklausomai nuo to, pats dainuoji ar tik klausai?

– Tai dar vienas mūsų tyrimo atradimas: tiems, kurie šventės metu patys dainavo, grojo arba šoko, tai turėjo dar didesnį poveikį ir jie labiau jautėsi didesnės bendruomenės dalimi. Įdomu, kad jei scenoje dainuoja vyrai, o moterys, nors taip pat stovi scenoje, bet tuo momentu nedainuoja, patiria mažesnį efektą. Mažesnis ir poveikis publikai, bet jis tikrai yra nemažas.

– Ar tas poveikis ilgalaikis? Ar jis trunka tik kol skamba daina, ar gali turėti įtakos žmogaus psichikos ir fizinei sveikatai ilgesnį laiką?

– Tai dar vienas mūsų tyrimo atradimas – taip, poveikis išlieka. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos penkių indikatorių klausimyną, kuriuo matuojama žmogaus bendra gerovė (klausiant apie jo savijautą, nuotaiką, energingumą, atsipalaidavimą, ar kasdieniame gyvenime buvo daug jį dominančių dalykų), tyrėme ir šventės atlikėjus, ir publiką.

Pasibaigus šventei maždaug po savaitės, o iš kai kurių respondentų net po dviejų gavome antrą jų užpildytą anketą ir iš atsakymų galime spręsti, kad poveikis nėra tik momentinis, bet išlieka ilgesnį laiką, ir tai labai svarbu. Tiesa, dar ilgesnio laikotarpio netyrėme, tad negaliu tiksliai pasakyti, kiek tas efektas išlieka.

Beje, prieš šventę tarp atlikėjų ir publikos atsakymų apie jų savijautą didelio skirtumo nebuvo. Tačiau po šventės anketose atradome, kad atlikėjų gerovė pakilo dar labiau, nei buvo iki jos. Ypač tuo pasižymėjo choristai, vadinasi, ta šventė jų bendrai gerovei buvo labai į naudą.

Kad dainavimas kartu padidina mūsų gyvenimo kokybę, žinojome, bet tai įrodančių tyrimų nebuvo. Tad labai džiaugiuosi, kad pavyko tai pagrįsti konkrečiu tyrimu.

– Minėjote, kad ypač stipriai efektas pasireiškė choristams. Kodėl jis mažesnis, pavyzdžiui, grojant kokiu nors instrumentu?

– Kol kas nelabai aišku, kodėl, bet taip, instrumentalistams, grojusiems per paskutinį Dainų šventės koncertą, muzikavimo kartu efektas nebuvo toks didelis kaip kad dainavusiems. Dar reikia paanalizuoti, kas su jais vyksta, – gal didesnis stresas grojant ar nėra to džiaugsmo, kurį gauni dainuodamas chore. Bet reikia pripažinti, kad instrumentalistų anketų turėjome mažiau, tad nesame tikri, kiek stipriai juos veikia muzikavimas Dainų šventėje, tačiau dėl choristų esame visiškai tikri.

– Ar poveikis tiek atlikėjams, tiek publikai toks didžiulis dėl šventės masiškumo? Ar jis daug mažesnis, jei koncerte dainuoja solistas ar duetas?

– Poveikis yra ir kituose koncertuose, muzikos šventėse, bet Dainų šventėje tą tikrai matome. Kai einame į solisto ar dueto koncertą, ne tokia didelė dalis publikos patirs tokius jausmus kaip Dainų šventėje, kur yra tiek daug žmonių. Man buvo ypač įdomu, kad tas jausmas buvo toks universalus.

Efektą dar sustiprino, kad tai buvo neeilinė, o jubiliejinė, šimtmečio, Dainų šventė, kokia būna tik kartą per šimtą metų.

Pojūtis: „Nors gimiau Kanadoje, gyvenu JAV, bet Lietuva man arčiausiai širdies, arčiausiai mano identiteto, kaip save suvokiu“, – sako I. Viskontas. / U. Bagdonavičiaus / VU nuotr.

– Jei muzika daro tokį stiprų poveikį, ar ji negali būti panaudota ir sukeliant neigiamus dalykus, kad ir agresiją ar priešiškumą kam?

– Jei toks masinis dainavimas jungia žmones, vadinasi, gali jungti ir į nelabai gerą veiklą. Emocijos yra emocijos, priklauso nuo žmonių, kam jie tą fiziologinį efektą naudoja.

Bet žmonės turi norėti vienokios ar kitokios muzikos klausytis. Į dainų šventę jie norėjo ateiti, niekas jų varu ten nevarė. Jiems buvo svarbu jausti, kad gyvenimas turi prasmę, kad jie nėra vieniši, kad dainos sukelia jaudulį, net šiurpuliukus. Man atrodo, jei būtų norima muziką panaudoti piktam, tiek daug žmonių nesusirinktų.

Plaka šventės širdis

– Kaip pamatuoti tokius neapčiuopiamus dalykus, kaip kad muzikos poveikis mūsų smegenims?

– Kaip minėjau, tiek atlikėjų, tiek žiūrovų prieš ir po koncertų prašėme atsakyti į anketos klausimus. Taip pat su kolege iš Danijos I. Konvalinka atlikome širdies ritmo matavimus. Tiriamiems tiek atlikėjams, tiek žiūrovams ant krūtinės buvo priklijuoti širdies ritmo matuokliai.

Tyrimas parodė gana gerą sinchronizaciją tarp dalyvių ir publikos, o tai rodo, kad žmonės, dainuodami kartu ar klausydamiesi to dainavimo, jaučiasi artimesni vieni kitiems. Kai širdys plaka tuo pačiu ritmu, patiriame bendrumo jausmą, o tada būname labiau empatiški. Tai labai svarbu mūsų bendrystei.

Buvo dainų, kurias dainuojant itin didelės sinchronizacijos nematėme, bet buvo ir ypatingų. Didžiausią sinchronizaciją fiksavome per Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“. Mano kolegė sakė jokiuose kituose savo tyrimuose nėra mačiusi tokios sinchronizacijos. Tiek choristai, tiek žiūrovai ne tik kartu dainavo, bet ir sutartinai lingavo. Daugeliui ši daina buvo ypatinga, visus labai jungianti.

Dar viena tyrimo dalis – elektroencefalografijos tyrimai. Tikrinti Alzheimerio ligos žymenys, ir asmenys, kurie daugiau muzikuoja, jų turėjo mažiau. Vadinasi, muzikuojančių žmonių, kurie daugiau laiko praleidę su muzika, dainuoja choruose ar groja kokiu nors instrumentu, protas sveikesnis. Muzikinis lavinimas gali turėti apsauginį poveikį smegenims ar nuo tokio pobūdžio ligų.

– Kaip Dainų šventės tyrimų rezultatai galėtų būti taikomi praktikoje, pavyzdžiui, sveikatos ar švietimo srityse?

– Turiu daug minčių šiomis temomis. Bet iš pradžių buvo svarbu tyrimais pagrįsti, kad tokios šventės, tokie dideli koncertai tikrai žmones paveikia, gerina savijautą ir sveikatą. Kai dabar įrodėme tai tyrimais, galime ieškoti, kur tai pritaikyti – skatinti kultūros, meno žmones rengti tokias šventes, o jei jaučiamės vieniši, galime rasti chorą, pradėti dainuoti su kitais ir matysime, kad mūsų gerovė, mūsų sveikata gerėja.

Europoje ir Šiaurės Amerikoje plečiasi judėjimas, vadinamas socialiniu receptu, tai vyksta ir Lietuvoje. Įrodėme, kad tokios šventės, dainavimas chore, dalyvavimas koncertuose yra dalis mūsų gerovės. O įvairiais tyrimais jau buvo įrodyta, kad vienišumas mūsų gerovę ir sveikatą veikia neigiamai, tarp vienišų žmonių yra daugiau vėžio atvejų, jie turi daugiau problemų dėl širdies ligų, kitokių fiziologinių negalavimų. Tad muzikavimas turėtų būti dalis mūsų sveikatos priežiūros.

Jei jaučiamės vieniši, galime rasti chorą, pradėti dainuoti su kitais ir matysime, kad mūsų gerovė, mūsų sveikata gerėja.

Neuromokslai ir muzika

– Baigėte psichologijos ir neuromokslų, paskui – ir operinio dainavimo studijas. Kaip kilo mintis sujungti šias dvi sritis į trečią – mokslinius muzikos poveikio mūsų smegenims tyrimus? Ar pati operos scenoje jautėte dainavimo poveikį smegenims?

– Nelabai jaučiau. Bet labai mėgau dainuoti ir, jei kiek daugiau laiko neturėdavau tokios galimybės, jaučiausi negerai, kažkas man buvo blogai, kažko trūko.

Daug laiko savo – kaip operos dainininkės ir kaip psichologijos bei neurologijos mokslininkės – karjeras suvokiau kaip atskiras, nes nemačiau ryšio, tie pasauliai man buvo visai skirtingi. Tačiau maždaug prieš penkerius metus, prieš COVID-19 pandemiją, o ypač jos metu, visi pamatė, kad muzika, kūrybingumas turi ypač teigiamą poveikį mūsų sveikatai. Pradėjau daugiau domėtis šiomis temomis, jungti abi savo profesijas.

Ši mokslo sritis per pastaruosius penkerius metus labai smarkiai ūgtelėjo, net valstybių valdžios pradėjo domėtis šia tema.

– Kaip operos režisierė taip pat panaudojate neurologijos mokslo žinias. Savo režisuotą Michaelo Nymano operą „The Man Who Mistook His Wife For A Hat“ („Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“) esate pavadinusi neurologine. Kodėl ji tokia?

– Ši opera buvo parašyta pagal neurologo Oliverio Sackso knygą. Yra trys veikėjai – gydytojas, pacientas ir jo žmona, kuri yra smuikininkė. Ji mato, kad jos vyrui sunku prisiminti net kaip ryte apsirengti, nuo ko pradėti. Ji nutarė jį išmokyti dainuoti apie tai, ką daro, ir taip jis nesusipainiodavo. Dainavimas padėjo jam gyventi.

Tai buvo pirma opera, kurią režisavau. Įdomus siužetas, graži muzika, bet norėjau tai padaryti ir todėl, kad pažinojau profesorių O. Sacksą, buvau su juo kartu dirbusi ir norėjau scenoje parodyti, koks jis buvo žmogus, kad labai daug išmanė apie Alzheimerio ligą. Norėjau ir žmonėms, kurie mažiau išmano apie šią ligą, parodyti, kad yra ir tokios jos formos, o jei geriau suprantame, kas vyksta ja sergančio žmogaus prote, su juo lengviau bendrauti ir ilgesnį laiką jį išlaikyti šalia.

VU nuotr.

– Vadovaujate Tarptautinei kūrybingumo neuromokslų asociacijai (The Society for the Neuroscience of Creativity). Paminėkite, kokius tyrimus daro jūsų kolegos mokslininkai kitose šalyse, kokiomis kryptimis juda šis mokslas?

– Į Vilnių atskridau tiesiai iš mūsų metinės konferencijos Paryžiuje, kur paminėjome mūsų asociacijos dešimties metų sukaktį. Kai prieš dešimt metų įsikūrėme, mūsų buvo nedaug, o dabar Paryžiuje susirinko jau keli šimtai.

Vieni tyrinėja, kaip miegas gali padėti kūrybingumui, kiti – kaip žmonės bendrauja su dirbtiniu intelektu ir kada tai padeda kūrybingumui, o kada daro blogą poveikį, padaro juos ne tokius originalius. Paryžiaus konferencijoje pristatyti labai įdomūs atradimai skirtingose srityse. Aš pristačiau mūsų Dainų šventės tyrimo rezultatus, beje, juos pristatau ir kitur pasaulyje. Buvo pranešimų, kaip galima naudoti meninę terapiją vaikams, kaip šokis gali padėti didinti kūrybingumą, ir kitų.

Vienas įdomiausių atradimų, kad kai kurie žmonės, kuriems nustatoma demencija, atranda meninių hobių, o, ligai progresuojant, jų kūrybingumas net kyla. Jei žinome, kad meninė veikla šiems pacientams padeda, galime pagerinti jų gyvenimą, padėti jaustis geriau ne tik jiems, bet ir jų artimiesiems, o jiems labai sunku matyti, kaip artimo žmogaus liga progresuoja.

Subūrė lietuvišką chorą

– Negaliu atsistebėti, kad, gimusi ir augusi Kanadoje, dabar gyvendama JAV, taip gražiai kalbate lietuviškai. Skaičiau, kad augote lietuviškoje šeimoje, o jūsų mama Dalia Skrinskaitė-Viskontienė – garsi užjūrio lietuviškų chorų vadovė. Ar jautėtės kitokia, kad augote lietuviškoje šeimoje?

– Iki septynerių metų net nekalbėjau angliškai – viskas mano gyvenime buvo lietuviška: ir tautiniai šokiai, ir skautai, ir sekmadieninė mokykla, ir choras, ir bažnyčia, ir lietuviškos stovyklos visą vasarą. Gimiau Kanadoje, tačiau nesijaučiau kanadietė.

Ir šiandien galiu pasakyti: nors gimiau Kanadoje, gyvenu JAV, bet Lietuva man arčiausiai širdies, arčiausiai mano identiteto, kaip save suvokiu.

– Kiek jums buvo metų, kai pirmąkart atvykote į Lietuvą?

– Gal devyneri. Dar sovietinės okupacijos metais. Ėjome į Roko maršą, klausėmės „Anties“. Po Nepriklausomybės atkūrimo vėl atvažiavau į Lietuvą, ir čia jau buvo visai kita šalis.

Paskui ilgą laiką gyvenau savo gyvenimą, nelabai žinojau, kokią vietą galėčiau turėti Lietuvoje. Bet kai R. Dirvanskienė pernai parašė ir pakvietė prisidėti prie Dainų šventės tyrimo, labai nudžiugau. Tai buvo pirmas projektas, kuris mane traukė atgal į Lietuvą dirbti, ne tik atostogauti. Dabar tai ir dalis mano įsipareigojimų.

– Kaip, gyvendama svetur, puoselėjate lietuvybę? Ar turite su kuo pasikalbėti lietuviškai?

– Turiu du vaikus – dukrai šešeri, sūnui vienuolika, jie lietuviškai supranta, bet nelabai kalba. Manau, reikės atvažiuoti kokiems metams į Lietuvą, kad jie gerai išmoktų lietuviškai. Pernai turėjome „au pair“ iš Lietuvos, su kuria ir dabar palaikome ryšius. Ji kiekvieną savaitgalį per „Zoom“ mano vaikus moko lietuvių kalbos.

San Franciske subūriau lietuvišką chorą „Ūkanos“, dabar rengiamės Šiaurės Amerikos dainų šventei Klivlande. Manau, tokie darbai ir įsipareigojimai – geriausias būdas išlaikyti kultūrą ir kalbą. Jei neturime jokių įsipareigojimų, labai greitai tai gali prarasti. Man svarbi Lietuvos kultūra, ji labai arti mano širdies ir noriu ją išlaikyti.

Pokyčiai dainuojant

– Grįžtant prie jūsų, kaip neuromokslininkės, tyrimų – apie juos esate parašiusi bestseleriu tapusią knygą „Kaip muzika gali padaryti jus geresnius“. Ar manote, kad jei visi ar nors dauguma mūsų muzikuotų ar bent jau nuolat lankytume koncertus, būtume geresni?

– Man taip atrodo. Jei turime tokį būdą ir žinome, kaip juo naudotis, galime matyti poveikį mūsų gyvenimui. Tačiau vis mažiau ir mažiau vaikų, ypač Šiaurės Amerikoje, muzikuoja, ir tai yra tragedija. Jei daugiau mokytume muzikos mokykloje, tai galėtų padėti spręsti daugybę mūsų problemų.

Tiesa, mokant muzikos yra ir vienas negeras dalykas. Vaiko ar asmens psichologinei gerovei nėra gerai, jei tai per daug sureikšminama, reikalaujama tobulumo. Vienas mano kolega duoda tokį pavyzdį: turime mokyti vaikus muzikuoti, kaip kad juos mokome kalbėti. Jei su vaiku kalbėtume tik tada, kai jis išmoks tai daryti tobulai, jis visai neišmoktų kalbėti. Taip ir su muzika: tai taip pat kalba ir turime leisti vaikams mokytis ja kalbėti nuo pat mažens, nereikalaudami, kad tai jie iš karto darytų labai gerai. Jei turėtume daugiau muzikantų mėgėjų, daugiau žmonių patirtų tuos pozityvius jausmus, kuriuos sukelia muzika, būtume sveikesni, laimingesni, vieningesni.

– Vadinasi, muzika išgelbės pasaulį? Beje, Lietuvos nepriklausomybę pasiekėme vadinamąja dainuojančia revoliucija, kai protesto mitinguose minios dainavo lietuviškas dainas. Dabar ir jūsų su kolegomis atliktas Dainų šventės mokslinis tyrimas įrodė, kad dainos tikrai daro poveikį žmogaus smegenų veiklai, vienija juos bendram tikslui.

– Lietuvos istorijos pavyzdys rodo, kad muzika gali keisti pasaulį. Per dainų šventes taip pat tai labai akivaizdžiai matome, o mūsų tyrimas tai įrodė ir moksliškai.