„Ką aš galėjau galvoti? Gyvi ar negyvi... Tai man buvo labai baisu“, – įspūdžiais dalijasi aktorius Stanislavas Alokinas.
Kaip praneša LNK, apie motiną ir sesutę aktorius neturėjo žinių beveik mėnesį.
„Mus visus prikaustė dėl to, kad jis vienintelis iš Mariupolio, o mes matome, kaip jį bombarduoja, kas ten vyksta. Beveik 20 dienų – nežinioje“, – sako Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis.
Aktoriaus motina pasakoja, kaip išgyveno be dujų, elektros, maisto.
„Buvo pažįstamų, kurie medžiojo balandžius, kad išgyventų ir kažko pavalgytų, vaikus pamaitintų“, – išgyvenimais dalijasi pabėgėlė iš Mariupolio Tatjana Alokina.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
Kadangi Mariupolyje buvo vandens deficitas, jo vyrai iš upelio atnešdavo tik maistui ir gerti. Apie būtinybę praustis ar skalbtis reikėjo pamiršti. Nuolatos reikėjo slėptis rūsyje, rizikuojama einant į tualetą.
„Mes greitai nubėgdavome į butą, labai pavojinga. Skaičiuodavome minutes, sakydavome: kol iš naujo užtaiso ginklus, reikia greitai nubėgti į tualetą“, – apie patirtus baisumus kalba T.Alokina.
Pasak ukrainietės, teko labai šalti, maistą gamintis lauže, kūrenant baltus.
„Žmonės dar stengėsi savo kieme medžių nepjauti, nes vis tiek mums teks ten toliau gyventi“, – sako moteris.
Buvo pažįstamų, kurie medžiojo balandžius, kad išgyventų ir kažko pavalgytų, vaikus pamaitintų.
Moterys su dukra nusprendė sėsti į vieną iš rusų atsiųstų autobusų taikiems gyventojams evakuoti. Kito pasirinkimo esą neturėjo. Prievartos važiuoti į Rusiją iš agresorių esą nepatyrė.
„Mes važiavome per Volodarską. Ten mus apgyvendino mokykloje, maitino – vaikus du kartus per dieną, suaugusiuosius – kartą. Paskui žmones vežė kryptimis kur kas norėjo“, – prisimena T.Alokina.
Pasak moters, yra norinčiųjų išvažiuoti į Rusiją. Mariupolietę su dukra nuo iš autobuso paėmė draugai iš Rusijos, kirsti sieną kliūčių nebuvo.
„Mums išdavė migracijos korteles, uždėjo antspaudą ir praleido, jokių dokumentų neatėmė. Tada mums paėmė draugai. Sūnus nupirko autobuso bilietus Maskva–Ryga“, – sako moteris.
Moteris Panevėžyje ruošiasi dirbti, trylikametė dukra – eiti į lietuvišką mokyklą, nors emocijos sunkiai valdomos.
„Močiutė dažnai kalbėdavo, kad visi mirsime, mus susprogdins ir tai dar labiau gniuždė“, – sunkiai emocijas valdė dukra.
Brangiausi daiktai, kuriuos motina su dukra pasiėmė iš namų Mariupolyje, – dokumentai ir vaikystės nuotraukos.
