Knygos „Pasirengęs karui? Bundesveras vakar ir šiandien“ rankraštis buvo baigtas 2025 m. sausio pradžioje. Nuo to laiko pasaulyje daug įvyko. Donaldui Trumpui pradėjus antrąją prezidento kadenciją, labai greitai tapo juntamas esminis Jungtinių Valstijų saugumo politikos pokytis. Viceprezidento J. D. Vance’o pasirodymas Miunchene ir Volodymyro Zelenskio pažeminimas Ovaliajame kabinete parodė, kad ši administracija į pasaulį žvelgia kitaip nei jos pirmtakės. D. Trumpas atsitraukė nuo Ukrainos, sumažino jai teikiamą paramą ir kurį laiką atrodė, kad jis galėtų būti pasirengęs palikti ją Putino valiai. Ar tokiomis aplinkybėmis dar buvo įtikinama manyti, kad NATO kolektyvinės gynybos garantija pagal 5-ąjį straipsnį tebėra galiojanti? O gal NATO apskritai stovėjo ant žlugimo slenksčio?“ – savo knygos įžangoje svarsto profesorius S. Neitzelis.
Vokietijos ginkluotųjų pajėgų raidai skirtoje knygoje S. Neitzelis teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo Bundesveras prarado esminę funkciją – gebėjimą ir valią kariauti, todėl privalo keistis. Dabartinė Bundesvero reforma turi tiesioginę reikšmę NATO rytinio flango gynybai. Vokietija atsisakė ankstesnio santūrumo ir nusprendė mūsų šalyje nuolat dislokuoti visą 45-ąją šarvuotąją brigadą „Lietuva“.
Leidyklos „Briedis“ išleista knyga (į lietuvių kalbą išvertė Rimas Čuplinskas, vertimą parėmė Konrado Adenauerio fondas) Lietuvos visuomenei leis geriau pažinti savo sąjungininkus ir stiprinti tarpusavio pasitikėjimą.
– Vilniaus knygų mugėje sutiksime Jūsų knygą „Pasirengęs karui. Bundesveras vakar ir šiandien“. Knyga pasirodo dabar, kai karas Europoje grasina tapti kasdienybe. Kaip manote, ar Vakarų Europa jau atsisveikino su iliuzija, kad karas liks tik istorija?
– Dauguma Europos politinių lyderių, tikiu, suvokia, kad turime pripažinti Rusijos grėsmę. Jei mėginsime apžvelgti Europos šalis po vieną, vaizdas, žinoma, bus kur kas margesnis. Požiūrį lemia geografija, istorija, tapatybės niuansai, tai, kaip suvokiama karo kasdienė realybė. Egzistuoja didžiulių skirtumų, jei Lietuvą lyginsime, pavyzdžiui, su Ispanija.
– Savo knygoje gana kritiškai atsiliepiate apie tai, kokiu tempu Vokietijoje vyksta Bundesvero reforma. Kaip manote, jei šiandien kiltų karinė krizė NATO rytiniame flange, ar Bundesveras būtų jai pasirengęs? Ar jis tikrai prisidėtų prie Lietuvos gynybos?
– Bundesveras su savo 45-ąja tankų brigada, o gal netgi daugiau karių neabejotinai gintų Lietuvą. Esu visiškai tikras, kad Vokietijos kariai kovos, o kraštutiniu atveju netgi žus už jūsų šalį. Tačiau klausimas kitas: ar jie tikrai sugebės sėkmingai kovoti, ar sugebės atremti puolimą arba atsiimti jau okupuotą teritoriją? Visa tai labai priklauso nuo scenarijaus. Ar kalbame apie kelis tūkstančius žaliųjų žmogeliukų, ar apie puolimą, kuriame dalyvauja 100 tūkst. karių? Šiuo metu Vokietijos pajėgose esama daug trūkumų, ypač kalbant apie bepiločius orlaivius ar artileriją.
– Kaip Vokietijoje vertinamas Baltijos šalių saugumas?
– Kadangi Carlo Masala savo bestseleryje „Jei Rusija nugalės: scenarijus“ aprašė galimą Narvos užpuolimą, didžioji dauguma vokiečių suvokia realią Baltijos šalims kylančią grėsmę. Tačiau mūsų visuomenė nėra vienalytė, ypač Rytų Vokietijoje gyvena daug žmonių, kuriems atrodo, kad problema yra NATO, o ne Rusija.
– Kalbėdami apie gynybą, šiandien daug šnekame apie planus ir pinigus. Ar tai išties viskas, ko reikia?
– Jei vadovausimės Carlo von Clausewitzo išmintimi, mums reikia valios kovoti. Planai ir pinigai yra beverčiai, jei nebus ryžto ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą. Būtent į tai Putinas labiausiai nusitaikęs savo hibridiniame kare prieš Vokietiją.
– Lietuviams dažnai kyla klausimas: ar kritiniu momentu tikrai veiktų NATO 5-asis straipsnis? Kai taip greitai keičiasi JAV politiniai sprendimai, ar ir Jūs jaučiate tam tikrą skepsį?
– Spėju, kad 5-asis straipsnis, bent jau daugumai Europos šalių, galios. Nesu visai tikras, kaip reaguotų JAV, jei Rusija užpultų Lietuvą. Mano draugai amerikiečiai kaskart perspėja: JAV kariai Lietuvoje niekada nekovos prieš Rusiją, atsibuskite ir supraskite, kad kovoti reikės arba išvis be JAV paramos, arba su itin menka.
– Kaip manote, ar Europa apskritai pajėgi prisiimti atsakomybę už savo saugumą?
– Teoriškai Europa turėtų būti labiau nepriklausoma, o vieną dieną ir visiškai tokia tapti. Tačiau matau per daug kalbų ir per mažai realių veiksmų.
– Lietuvoje visuomenės parama gynybai – ir moralinė, ir fizinė – yra gana didelė. Ar Vokietijos visuomenės požiūris panašus?
– Bundesvero populiarumas pasiekė visų laikų viršūnę, dauguma vokiečių pasisako, kad būtų įvestas privalomasis šaukimas į kariuomenę, remiamos ir stipriai padidėjusios gynybos išlaidos. Žinoma, egzistuoja ir kritika, tačiau didžioji problema – ne žmonės, o politikai, nenorintys arba nesugebantys mąstyti plačiau ir įgyvendinti Bundesvero reformą, kuri šiandien būtina.
– Jūsų knygos epiloge skamba klausimas: kažin ar Putinas Europai apskritai paliks laiko pasirengti karui? Ar šiandien, 2026-aisiais, atsakydamas į šį klausimą, esate labiau optimistas?
– Optimizmo turiu šiek tiek daugiau nei praėjusių metų vasarį. Tačiau mes vis dar esame pažeidžiami, manau, kad per artimiausius trejus metus karo tarp Rusijos ir NATO šalių tikimybė vis dar yra didelė.
Naujausi komentarai