Šleiva koalicija ar mažumos Vyriausybė?

Lemia suinteresuotumas

Patys socialdemokratai vis dažniau kelia klausimą, kur kantrybės riba, tačiau toliau broliaujasi su „aušriečiais“. O šie vis dirgina visuomenę teisėsaugos akiratin patenkančiais jau ne tik verbaliniais, bet ir fiziniais išsišokimais, draugystėmis su nusikalstamo pasaulio šulais, imasi kritikuoti koalicijos partnerių net strateginius projektus.

„Pirmaisiais koalicijos (tada dar kiek kitokios sudėties) mėnesiais „Nemuno aušros“ ultimatumai ir išsišokimai buvo kažkas netikėto, bet dabar tai tapo labai įprastu dalyku, net būtų keista, jei tie santykiai staiga taptų idiliški. Tačiau koalicijos išlikimą lemia partijų suinteresuotumas“, – mano Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Pasak jo, vargu ar „aušriečiai“ suinteresuoti dirbti koalicijoje iki pat 2028 m. Seimo rinkimų, nes eiti į rinkimus iš valdančiųjų pozicijos visada sudėtinga, o tokiai partijai kaip „Nemuno aušra“ dvigubai ir trigubai sudėtingiau, nes visa jų retorika skamba labiau kaip opozicinės partijos. Tad jai prisiimti atsakomybę už tai, kas Lietuvoje vyko visą ketverių metų kadenciją, sudėtingiau vien dėl jos prigimties. Tačiau šiemet jai trauktis dar nėra labai didelio suinteresuotumo.

Tarp socialdemokratų yra nelabai patenkintų esama situacija, vis dėlto, politologo prognozėmis, jei nebus kokių nors naujų megaproblemų, sunku tikėtis, kad tai galėtų išsivystyti iki tokio lygio, kad nepatenkintieji pradėtų imti labai aiškų viršų.

„Netikiu, kad yra socialdemokratų, kurie nemato, kad partneris yra problemiškas. Tačiau jie svarsto, kokios gali būti alternatyvos. Tarkime, jie nutraukia dabartinę koaliciją. Kas toliau? Nelabai yra už ko užsikabinti. Turėdami per 50 frakcijos narių tapti parlamentine mažuma jie nelabai nori. Juolab turi patirties, kai dvejus metus veikė jų mažumos Vyriausybė, ir tai nelaikoma Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) sėkmės istorija. Tad nutraukti koaliciją su „Nemuno aušra“ galbūt būtų valstybiška, tačiau žiūrint iš socialdemokratų pusės nelabai racionalu“, – mano M. Baltrukevičius.

Tad nė vienas iš trijų dabartinės koalicijos partnerių nėra iki galo patenkintas šia sąjunga ir tai koalicijose natūralu, tačiau nėra suinteresuotumo keisti situaciją, nors įtampos joje daugiau, nei įprastai būdavo ligšiolinėse.

Skilimo kaina

Pasigirdo prognozių, kad LSDP dėl požiūrio į draugystę su „Nemuno aušra“ net gali skilti. M. Baltrukevičius linkęs tuo abejoti.

Daug ką, pasak jo, lems LSDP vidiniai pokyčiai. Gegužę vyksiančiuose partijos pirmininko rinkimuose Mindaugas Sinkevičius yra akivaizdus favoritas, tačiau neatmestina prielaida, kad rinkimai gali būti ir su intriga, jei rimtai mobilizuosis nepatenkintųjų grupė, gal iškels ir savo kandidatą, pavyzdžiui, Vilniaus rajono merą Robertą Duchnevičių.

Tačiau, politologo nuomone, nepatenkintieji pirmiausia siektų ne atskilti, o išbandyti kitus būdus, sukelti kuo didesnę intrigą, ypač prieš socialdemokratų apklausą dėl koalicijos ateities, tiesa, kol kas neaišku, kokiu formatu ji vyks. Jei apklaus visus LSDP skyrius, rezultatą sunkiau prognozuoti, tačiau, jei tik frakciją ar partijos valdymo organus, greičiausiai būtų žiūrima iš pragmatinės pusės.

„Tarp nepatenkintųjų daugiau jaunesnės kartos politikų, kurie partiją mato ne kaip vienų ar dvejų metų projektą. Tad jiems geriau ramiai išlaukti, kol partija greičiausiai prastokai pasirodys 2028 m. Seimo rinkimuose ir tada gal bus jų žvaigždžių valanda, jie galės priminti: ką mes jums sakėme, jūs neklausėte, tad leiskite mums prisiimti atsakomybę, iškuopti šią situaciją ir atgaivinti partiją“, – prognozuoja M. Baltrukevičius.

Juo labiau kad socialdemokratai jau turi liūdnos partijos skilimo patirties ir būtent dėl požiūrio į buvimą valdančiojoje koalicijoje. Tiesa, 2016-aisiais jie tapo rinkimuose triumfavusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos mažaisiais broliais, o koaliciją sugriovė ne santykiai joje, o vidinės socialdemokratų užgautų ambicijų, pasirinkimo dėl partijos linijos batalijos po smarkiai pralaimėtų Seimo rinkimų.

2017 m. rugsėjį LSDP priėmė sprendimą trauktis iš koalicijos, o anuometis jos lyderis Gintautas Paluckas ragino partiją grįžti prie socialdemokratinių vertybių. Tačiau tam pritarė ne visi, juolab tai reiškė, kad turintys postus valdžioje turi jų atsisakyti. Nepaklususius nutarta šalinti iš partijos, to nelaukdami ją paliko keli įtakingi socialdemokratai, tarp jų net buvę jos lyderiai ir premjerai Gediminas Kirkilas ir Algirdas Butkevičius.

Atskilėliai netrukus įsteigė Socialdemokratų darbo frakciją, ši tapo naujos valdančiosios koalicijos nare, vėliau įsteigta ir tokio pat pavadinimo partija. „Nemažai tikrai įtakingų, ryškių socialdemokratų nuėjo su nauja partija, tačiau realiai ir socialdemokratų skyriai gana vangiai reagavo į jos kūrimąsi, ir tai galiausiai virto niekuo“, – M. Baltrukevičius abejoja, kad dabar kas nors bandytų kartoti panašų scenarijų.

Aplinkybės: 2008–2012 m. konservatoriai taikstėsi su partnerės Tautos prisikėlimo partijos nemokšiškumu, išsišokimais ir net nepotizmu, nes dirbant ekonomikos krizės sąlygomis baiminosi dar ir nestabilumo politikoje. / A. Ufarto / BNS nuotr.

Partneriai neutralizuoti

LSDP ne pirmą kartą koalicijoje tenka, švelniai tariant, problemiškas partneris, tačiau ankstesniais kartais tokius suvaldyti jiems sekėsi geriau. 

M. Baltrukevičiui dabartinės koalicijos formavimas labiausiai priminė 2012-uosius: socialdemokratai renkasi ne pačios geriausios reputacijos partnerius, tačiau tikisi, kad kaip didelė patyrusi partija sugebės išvairuoti tą laivą per sudėtingus vandenis.

Dėl „Tvarkos ir teisingumo“ ir Darbo partijos kildavę pačių įvairiausių skandalų ir skandalėlių, jos turėjo problemų su teisėsauga, tačiau socialdemokratai sugebėjo išlaikyti koaliciją iki kadencijos pabaigos (tiesa, Lietuvos lenkų rinkimų akcija iš jos pasitraukė, tačiau tai buvo labiau taktinis sprendimas artėjant Seimo rinkimams).

„Nors „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ kėlė problemų, vis dėlto neveikė kaip kad dabar „Nemuno aušra“, kuri stengiasi išsišokti, kelti ultimatumų“, – vertina M. Baltrukevičius.

2024-aisiais socialdemokratams sukirtus rankas su „Nemuno aušra“, kai kas tikėjosi, kad gal jiems pavyks pakartoti 2004-ųjų istoriją, kai jie neutralizavo probleminį partnerį. Anuomet rinkimuose triumfavo debiutantė Darbo partija, o realią valdžią į savo rankas perėmė Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko koalicija. Patyrę politikos lapinai socialdemokratai sugebėjo sau pasiimti daugiau svarbių postų, nei priklausė pagal mandatų proporcijas, gauti premjero portfelį A. Brazauskui, o Seimo pirmininku tapo A. Paulauskas.

„Lietuvos politinėje istorijoje tai unikalus atvejis, kai sugebėta susitarti dėl koalicijos su daugiau mandatų laimėjusia partija ir palikti ją be premjero posto“, – primena M. Baltrukevičius.

Beje, užsienio šalyse tokių situacijų pasitaiko dažniau. Per pastaruosius dešimt–penkiolika metų buvo keletas tokių pavyzdžių, kai radikalesnės ne pačios geriausios reputacijos partijos labai gerai pasirodo rinkimuose, koalicijoje turi daugiausia mandatų, tačiau kad jos neatvestų į politinę aklavietę, kitos partijos bando bent šiek tiek jas neutralizuoti kartu formuojant Vyriausybę, joms neatiduodant premjero posto.

Vis dėlto, pasak politologo, nuo to laikotarpio prieš porą dešimtmečių, kai socialdemokratams pavyko neutralizuoti „darbiečius“, situacija pasikeitusi: „Anais laikais Darbo partijai labai kenkė jos atžvilgiu daryti teisėsaugos tyrimai, tokie dalykai politikoje turėjo gerokai didesnę kainą. Nors aritmetinius raumenis „darbiečiai“ turėjo, tačiau jų įtaka su kiekviena nemalonia istorija vis menko, todėl socialdemokratai gana nesudėtingai tvarkėsi, kaip norėjo, nes „darbiečiai“ buvo tarsi milžinas, tačiau parklupdytas.“ Galiausiai „darbiečiai“ skilo, net atsidūrė opozicijoje.

Dabar, pasak M. Baltrukevičiaus, situacija truputį kitokia: anksčiau žmonės dažniau objektyviai žiūrėdavo į politiką, mažiau per emocijų prizmę, o dabar gyvename tokiais laikais, kai po kiekvienos naujos nemalonios istorijos, susijusios su „Nemuno aušra“, negali žinoti, kokia bus reakcija, gal kaip tik tai konsoliduos paramą jai, nes bus aiškinama, neva tai politinis persekiojimas.

Be to, Remigijui Žemaitaičiui nelabai yra koks nors rimtesnis pakaitalas, kuris orientuotųsi į panašią auditoriją. Tad „aušriečių“ reitingai buvo nukritę, bet dabar gana stabilūs, nors ir prastesni nei iš karto po Seimo rinkimų.

Lietuvos politinėje istorijoje 2000-ųjų atvejis unikalus, nes daugiausia mandatų laimėjusi partija koalicijoje negavo nei premjero, nei Seimo pirmininko postų.

Nejuokingi juokai

Dabartinės koalicijos šiokių tokių panašumų galima įžvelgti ir su 2008–2012 m. valdančiaisiais. Anuomet rinkimus laimėjusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), be savo įprastinių partnerių Liberalų sąjūdžio, taip pat Liberalų ir centro sąjungos, į koaliciją pasikvietė politikos naujokus – į Tautos prisikėlimo partiją susibūrusius pramogų pasaulio žmones. Šie žadėjo, kad nuobodu nebus, ir nebuvo, nes naujokai kėlė juoką, ypač kai bandė vaizduoti rimtus politikus. Tačiau laikas nebuvo labai tinkamas juokams – prasidėjo pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė. Konservatoriai taikstėsi su koalicijos partnerių nemokšiškumu, išsišokimais ir net nepotizmu.

„Matyt, anuomet konservatoriai svarstė, kad daug nestabilumo ekonomikoje, o jei prie to prisidės nestabilumas ir politikoje, Vyriausybės raumenys dar labiau nusilps. Be to, kas tokiomis aplinkybėmis labai veršis į koaliciją. Tad gal geriau šiek tiek pakentėti ir prieš kai kuriuos dalykus užsimerkti, juo labiau turbūt suvokiant, kad TS-LKD rezultatas kituose Seimo rinkimuose vis tiek bus prastas“, – svarsto M. Baltrukevičius.

Prie koalicijos stabilumo neprisidėjo ir Tautos prisikėlimo partijos skilimas, kai dalis liko koalicijoje, kita pasuko kitu keliu. Pasak politologo, buvo daug įtampos, užprogramuotos ir sudėtingos ekonomikos situacijos, ir koalicijos partnerių politinio nepatyrimo.

Alternatyvos: pasak M. Baltrukevičiaus, žvelgiant iš valstybinių pozicijų valstybei būtų geresnis scenarijus, kad LSDP pasirinktų geriau ne tokią gausią, bet ramesnę koaliciją, o gal net mažumos Vyriausybę. / V. Balkūno / BNS nuotr.

Aritmetika ir įtaka

Puikiais nepavadinsi ir praėjusios kadencijos valdančiųjų santykių, nors konservatoriai ir liberalai jau ne kartą buvo išbandę sugyvenimą koalicijoje, o naujokė Laisvės partija iš dalies buvo atskilėliai nuo liberalų.

Vis dėlto, pasak M. Baltrukevičiaus, visiška klasika, kad santykiai koalicijoje nebūna idiliški: net jei nuomonės ir daug kur sutampa, vis tiek ne visur. Laisvės partijai buvo gana sudėtinga dirbti, nes konservatorių gretose nemažai vertybiškai konservatyvių asmenų, o liberalams, kurių turbūt pagrindinė įvaizdžio dalis, kad jie yra verslui palanki politinė jėga, – tai, jog ne visi sprendimai buvo išskirtinai orientuoti į verslo interesus. Tad natūralu, kad atsirasdavo įtampos, tik klausimas, kaip ji suvaldoma.

Vis dėlto rinkimuose gautų mandatų aritmetika dažniausiai yra lemiamas faktorius, lemiantis įtaką koalicijoje. „Praėjusią Seimo kadenciją buvo labai klasikinė situacija, kai tiek Liberalų sąjūdis, tiek Laisvės partija kentėjo todėl, kad buvo mažieji koalicijos partneriai. Kažkiek įtakos jie turėjo, tačiau vis tiek TS-LKD buvo pagrindiniai darbotvarkės formuotojai“, – konstatuoja M. Baltrukevičius.

Vis dėlto negali sakyti, kad mažieji koalicijos broliai – be balso. Pavyzdžiui, kai Ingrida  Šimonytė užsidegė surengti pirmalaikius Seimo rinkimus, tiek „laisviečiai“, tiek liberalai buvo proto ir racionalumo balsas, kategoriškai nepalaikė šios idėjos ir nuosekliai apgynė savo poziciją.

Šią kadenciją, pasak politologo, jei atsiribotume nuo emocinio fono, vertinant teisėkūrą negali pasakyti, kad socialdemokratai kam nors yra užleidę pirmą vietą: mokesčių, pensijų antrosios pakopos reformos – pagal jų sumanymus. „Darbotvarkę diktuoja jie, tačiau, kaip pripažįsta ir M. Sinkevičius, viešojoje erdvėje jie nesugeba dominuoti, nes visi kalba apie tuos, kurie moka kurti naujienas, antraštes. Socialdemokratai tiesiog laksto iš paskos ir reaguoja arba pasirenka nereaguoti į vienus ar kitus dalykus“, – vertina M. Baltrukevičius.

Anksčiau teisėsaugos tyrimai, skandalai politikoje turėjo gerokai didesnę kainą. Prieš 20 metų Darbo partijos įtaka su kiekviena nemalonia jai istorija menko, o dabar po tokių, susijusių su „Nemuno aušra“, negali žinoti, kokia bus reakcija.

Mažesnę, bet ramesnę

Kad koalicijų istorijoje nebuvo nė vienos tikros meilės istorijos, politologas nesistebi – to ir negali būti, nes, jei nuomonės sutaptų visur, kam būtų reikalingos kelios skirtingos partijos. Sugyvenimo, tiksliau, nesugyvenimo, paralelių su ankstesnėmis ir tai lemiančių priežasčių galima surasti, tačiau dabartinė koalicija vis dėlto unikali.

„Ultimatumų kalba, bandymas nuolat formuoti kokią nors atskirąją politinę darbotvarkę – tikslių tokio veikimo analogų surasti iš tikrųjų sunku“, – mano M. Baltrukevičius.

Vis dėlto, kaip rodo istorija, partijos geriau renkasi kreivą šleivą koaliciją nei mažumos Vyriausybę – tokią turėjome tik vieną, G. Kirkilo vadovautą 2006–2008 m., kai viduryje kadencijos atsistatydino A. Brazausko ministrų kabinetas. Po 2004 m. Seimo rinkimų iš „darbiečių“, socialdemokratų, Naujosios sąjungos (socialliberalų) ir „valstiečių“ suburtos koalicijos darbą trikdė nuolatiniai skandalai dėl Viktoro Uspaskicho interesų konfliktų, „darbiečių“ ministrų veiklos, įtarimų dėl politinės korupcijos partijoje. Anuometis prezidentas Valdas Adamkus paragino Seimą iškelti pasitikėjimo Vyriausybe klausimą. Iš pradžių premjeras piktinosi neva nepagrįstomis abejonėmis jo Vyriausybe, tačiau netrukus atsistatydino.

Tuo metu skilo ir Darbo partija, dalis buvusių „darbiečių“ prisijungė prie opozicijos. Tuomet jau daugiausia mandatų Seime turėjusi LSDP subūrė koaliciją iš „valstiečių“, nuo „darbiečių“ atskilusios Pilietinės demokratijos partijos, Liberalų ir centro sąjungos, bet susidarė tik apie 60 mandatų, tad teko formuoti mažumos Vyriausybę – gimė vadinamasis 2K projektas, pavadintas pagal socialdemokratų ir pažadėjusių svarbiais klausimais juos paremti opozicinių konservatorių anuomečių lyderių G. Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus pavardžių pirmąsias raides. Tačiau neturint daugumos Vyriausybės darbas buvo komplikuotas.

Dabar situacija stabilesnė  nei anuo laikotarpiu, kai partijos išgyveno skilimus ir jungimusis, Seime vyko aktyvus partinis turizmas – parlamentarai lakstė iš frakcijos į frakciją. Tad, M. Baltrukevičiaus manymu, dabartinėmis aplinkybėmis mažumos Vyriausybės baubo galbūt per daug bijoma. Yra ir ne viena sritis, kur būtų galima rasti bendrų sąlyčio taškų. Jei dabar būtų mažumos Vyriausybė, kurią palaikytų kuri nors iš dabartinių opozicijos partijų ar kelios jų, tokia koalicija tikrai nesunkiai rastų bendrą kalbą gynybos klausimais. Netgi ir dabar, jei koalicija nebūtų sutarusi dėl poligonų, opozicija vis tiek būtų išgelbėjusi balsavimą.

„Būtų galima orientuotis į svarbiausius klausimus, nevirpinti oro nereikalingomis diskusijomis ten, kur susitarti neįmanoma. Nemanau, kad žiūrint iš efektyvumo, pagrindinių nacionalinių interesų užtikrinimo prizmės mažumos Vyriausybė būtų blogas sprendimas Lietuvai“, – mano M. Baltrukevičius.

Pavyzdžiui, Portugalijoje retai būna ne mažumos vyriausybės, žinoma, politinio stabilumo portugalams tikrai norėtųsi daugiau. Skandinavijos šalyse taip pat pasitaiko mažumos vyriausybių ir tikrai negali sakyti, kad tai yra politiškai nesėkmingos šalys. Partijos tokiose situacijose dažniau turi eiti į kompromisus, bet tai kartais veda ir į didesnį politinį konsensusą.

Trūkumas, kad tai gali atverti kelius radikalesnėms partijoms, mat jos sakys, kad neliko tikrosios dešinės ar tikrosios kairės, jos dirba kartu, supanašėja.

Vis dėlto, pasak M. Baltrukevičiaus, politikoje niekada nesukontroliuosi visų kintamųjų ir visų galimų ateities faktorių, tiesiog reikia su tuo susitaikyti ir pasirinkti. Tačiau Lietuvoje valdantieji renkasi likti net ir odiozinėse koalicijose, nes valdančiosios partijos dažniausiai pralaimi kitus Seimo rinkimus – toks mūsų politikos dėsnis, tad per savo valdymo laikotarpį bent jau nori įgyvendinti kuo daugiau savo programinių dalykų, palikti kokį nors ryškesnį savo pėdsaką.

„Žvelgiant iš valstybinių pozicijų, valstybei būtų geresnis scenarijus, kad socialdemokratai pasirinktų geriau ne tokią gausią, bet ramesnę koaliciją. Ne baubas gal ir mažumos Vyriausybė. Galbūt su mažesnėmis ambicijomis viską Lietuvoje pertvarkyti, bet būtų galima dirbti kryptingai orientuojantis į tuos klausimus, kurie iš esmės telkia didžiąją dalį parlamentinių partijų“, – mano M. Baltrukevičius.