Lenkijos Senato pirmininkas: mūsų nesutarimais naudojasi priešai

„Deja, nėra įgyvendinti kai kurie sutarties punktai, kurie yra susiję su lenkų teisėmis Lietuvoje“, – Lietuvos Seime sakė S. Karczewskis.

„Lietuvos lenkai iki šiol negali rašyti savo pavardžių originaliais rašmenimis, negali naudoti originalių topografinių pavadinimų lenkų kalba, nors tomis teisėmis džiaugiasi lietuviai Lenkijoje“, – teigė jis.

Anot svečio, šis klausimas turėtų būti išspręstas, juoba, kad Lenkija šį sutarties punktą vykdo.

„Brangūs kaimynai, mes suprantame jūsų jautrumą, bet turbūt negalite mums priekaištauti dėl kantrybės stokos. Mes nenorime jums primesti sprendimų, kurių patys nesilaikome. Lietuviai – Lenkijos piliečiai gali rašyti savo pavardes pagal lietuvišką rašybą lenkiškuose dokumentuose. Jų gyvenamuose teritorijose gatvių pavadinimai parašyti dviem kalbomis“, – sakė Senato vadovas.

Kaip pavyzdį jis nurodė ir vokiečių tautinę mažumą Lenkijoje, kuri, anot politiko, nepaisant sudėtingos istorijos, naudojasi visomis tautinių mažumų teisėmis.

Kaip dar vieną probleminę sritį S. Karczewskis minėjo švietimą lenkų kalba Lietuvoje. Jis pabrėžė, kad šie nesutarimai nuodija dvišalius santykius, o tuo naudojasi Lietuvos ir Lenkijos priešai.

„Lenkijos ir Lietuvos priešai nuo šimtmečių stengiasi mus padalinti. Ir šiandien daro tą patį, metodai nėra nei originalūs, nei ypač išradingi. Taip, kaip lenkus po 1945 metų Maskva gąsdino teritorinėmis pretenzijomis (…) iš vokiečių pusės, tokiu vieninteliu ginklu yra tapusi tariama Lenkijos valia atgauti Vilnių. O Lietuvos lenkai gąsdinami tokiu vaiduokliu kaip priverstinis lituanizavimas. Prieš 25 metus šiai Maskvos propagandos vizijai kartu sudavėme milžinišką smūgį. Vilnius yra nepriklausomos Lietuvos sostinė, ir niekas Lenkijoje šito neneigia, ir neneigs“, – pabrėžė Senato pirmininkas.

Lenkijos ir Lietuvos priešai nuo šimtmečių stengiasi mus padalinti.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ketvirtadienį sakė, kad prieš 25 metus pasirašyta tarpvalstybinė sutartis atvertė naują puslapį abiejų šalių istorijoje.

„Šia sutartimi buvo užtikrinta pagarba abiejų valstybių suverenumui ir teritorijos vientisumui. Sutartis reiškė naujus bendradarbiavimo principus saugumo ir gynybos srityse. Bendri principai buvo aiškus veiksnys ir vystant ekonomiką, ir plėtojant kultūrinius bei švietimo ryšius“, – teigė jis.

Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė, kad prieš pasirašant minėtą sutartį tarp Lietuvos ir Lenkijos, lietuviams „taip pat teko perlipti per savo istorinių nuoskaudų ir pačių susisiaurintos istorinės savivokos barjerus“.

„Kartais užduodu sau paprastą klausimą – o jeigu reikėtų šiandien už tokią sutartį balsuoti – ar tikrai lengvai už ją būtų nubalsuota abiejose sostinėse? Nesu tuo įsitikinęs“, – tvirtino jis.

A. Kubilius taip pat teigė nesuprantantis, kodėl Lietuva neleidžia savo piliečiams pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis.

„Aš iki šiol nesuprantu, kodėl mes neleidžiame pasuose rašyti w, q ar x net ir tada, kai grynakraujė lietuvaitė išteka už jauno prancūzo ir įgyja pavardę Jaquet (J -a-q-u-e-t), o lietuviškame pase mes jai įrašome Ž-a-k-ė. Leiskite paklausti, ką tai bendro turi su lietuvių kalbos apsauga? Ar Jūs norėtumėte, kad jūsų dukros atsidurtų tokioje padėtyje? Gal jau ateina laikas, kai mes turime tiesiog pasirūpinti kiekvieno, pabrėžiu kiekvieno, žmogaus, ir ypač moters teise į savo pavardę?“ – kalbėjo Seimo narys.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė irgi priekaištavo, kad Lietuvos ir Lenkijos sutarties punktai dėl tautinių mažumų teisių Lietuvoje nėra vykdomi.

„(...) sutarties viduriukas kaip užburtas, 13–17 straipsnių įgyvendinimas nuolat „nukišamas“ į politinės darbotvarkės paraštes, iš saldžių pažadų dažnai lieka nevisai malonus poskonis“, – teigė ji.

Seimo narė minėjo, kad Lietuvoje nėra Tautinių mažumų įstatymo, lenkiškos pavardės dokumentuose rašomos lietuviškais rašmenimis, vykdant švietimo reformas „pritrūksta dialogo su tautinių mažumų bendruomenėmis, kas pablogina arba apsunkina tautinių mažumų mokyklų bendruomenių gyvenimą tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje“.

„Neliko valstybinių egzaminų sąraše lenkų gimtosios kalbos egzamino, tik galimybė rinktis mokyklinį egzaminą. Ir čia reikia pabrėžti – visi lenkų mokyklų abiturientai pasirenka laikyti mokyklinį gimtosios kalbos egzaminą ir tuo būdu įprasmina dvylikos metų ugdymąsi gimtąja kalba, įsivertina savo gimtosios kalbos kalbines kompetencijas bei literatūros žinias. Deja, egzaminas niekaip nelemia abiturientų bendrojo konkursinio balo renkantis aukštojo mokslo studijas“, – sakė R. Tamašunienė.

Ji pabrėžė, kad sutarčių privalu laikytis, tik tuomet jos turi prasmę.

„Jei strateginiai partneriai, nepaisant daugelio konsultacijų, susitikimų įvairiais formatais per ketvirtį amžiaus neranda sutarimo dėl nesprendžiamų, bet aktualumo neprarandančių problemų, darytina išvada, kad abipusiuose santykiuose dar liko neišdiskutuotų baimių, nuogąstavimų, istorinių nuoskaudų ar trūksta bendros vizijos, ateities matymo bendradarbiavimo santykiuose“, – svarstė parlamentarė.

1994 metų balandžio 26 dieną Vilniuje Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas bei Lechas Walesa (Lechas Valensa) pasirašė Lietuvos ir Lenkijos valstybių draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį.

Pagal ją, Lietuva ir Lenkija įsipareigojo kurti tarpusavio santykius pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, neturėti viena kitai jokių teritorinių pretenzijų ir jų nereikšti ateityje.

Dokumente, be kita ko, nurodyta, kad lietuvių kilmės asmenys Lenkijoje ir lenkų kilmės gyventojai Lietuvoje „turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis“.

Šalys įsipareigojo leisti savo gyventojams „laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime“, „kad jiems būtų prieinama informacija ta kalba, galimybė ją platinti ir keistis ja bei turėti savo masinės informacijos priemones“, „mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos“, „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“.