– Kaip kolegos jus pasveikino?

– Užeidavo, paspausdavo ranką, padiskutuodavome, padėkodavo už tą mūsų bendrystę, už mūsų bendrus darbus Lietuvai. Man atrodo, kad buvo smagi, intensyvi diena.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar atsimenate savo pirmąsias dienas politikoje?

– Iš tikrųjų taip, bet jos dar buvo Sąjūdžio metais. Man atrodo, viena tokia įsimintiniausių, kai nuo operacinio stalo pakilau ir nuėjau į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimą. Ten pradėjome kalbėti apie situaciją – mūsų vaikinus sovietinėje kariuomenėje. Ir tada amžiną atilsį Romualdas Ozolas sako: „Ar tu gali užsiimti?“ Ten buvo tokia istorija su Artūro Sakalausko sulaikymu. Tuomet prasidėjo kelias jau į tikrąją politiką.

– Per tą ilgą politinį kelią buvo daug įvairių įvykių. Kuris įvykis jums paliko ryškiausią įspūdį?

– Ir sveikatos apsaugos, ir krašto apsaugos srityje buvo daug darbų. Bet labiausiai įsimintina, iš tikrųjų, buvo Sausio 13-osios įvykiai, kai teko organizuoti pagalbą nukentėjusiems. Buvo labai širdžiai miela po maždaug septynių mėnesių antrą kartą užkopti į televizijos bokštą ir nuplėšti septynis mėnesius kabojusią okupantų vėliavą. Buvo toks jausmas, kad štai – iš tikrųjų išsivaduojame.

D. Labučio/ELTOS nuotr.

– Dabar, kai jums 70 metų ir tiek ilgai esate politikoje, nekilo minčių, kad gal jau gana? Gal reikėtų mėgautis ramiu gyvenimu?

– Mėgautis gyvenimu rekomenduoju visiems ir visada. Iš tikrųjų reikia suderinti intensyvų darbo laiką su laisvalaikiu – su slidinėjimu, kelionėmis, bendravimu su bičiuliais ir šeima.

– Jūs visada esate pasipuošęs peteliške – tai jau tapo tarsi jūsų prekinis ženklas. Kiek jų turite? Bandėte suskaičiuoti? Ir kodėl ne kaklaraištį?

– Turiu turbūt kelias dešimtis, gal net šimtą. Jos po kiek laiko šiek tiek susidėvi. O čia buvo toks ženklas. Iš tikrųjų su Kęstučiu Vitkumi pasekėme kažkada savo kolegų iš Jungtinės Karalystės pavyzdžiu – jie atvyko pas mus, ir mums tai tapo kaip mikrochirurgų simboliu.

– Ir tas simbolis keliauja iki dabar. Kitas dalykas – jūs niekada negerdavote kavos, ir gal ir dabar jubiliejus be kavos. Kas blogai su šiuo gėrimu?

– Iš tikrųjų kavą gerdavau. Labai prisimenu savo močiutės kavą – tokią seną, su pienu, saldžią. Bet ją nustojau gerti dirbdamas mikrochirurgu – apie 1980-uosius, kai pasirodė daug straipsnių, teigusių, kad kava sukelia tam tikrą įtampą raumenims ir mikrotremorą – kai žiūri per mikroskopą, negali atlikti tikslių judesių. Tuo metu mečiau, pradėjau gerti skanią arbatą ir, man atrodo, visai neblogai. O šiandien jau kartais ir daktarai pataria – jeigu koks spaudimas, gal reikia mažinti. Be kavos yra daug skanių gėrimų, kuriais galima pasivaišinti susitikus.