„Kažkaip mums to permušti, padaryti save dominante Lietuvos politinio gyvenimo nepavyksta“, – interviu BNS sakė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas.
LSDP Seime turi 50 narių frakciją ir yra suformavusi valdančiąją koaliciją su „Nemuno aušra“ bei Lietuvos valstiečių bei žaliųjų sąjunga.
M. Sinkevičius sakė nežinantis, kur slypi tikrosios priežastys, kodėl socialdemokratams nepavyksta įtvirtinti savo darbotvarkės.
„Mūsų yra daugiausia, pasitikėjimas mumis, rinkėjų išreikštas rinkimuose, suteikia mums didžiausią mandatą ir didžiausią atsakomybę. Tai mes turime būti tie dominuojantys, (...) kuriantys darbotvarkę, o ne patys įkaitai darbotvarkės arba įkaitai tam tikrų politinių lyderių“, – teigė politikas.
M. Sinkevičius pridūrė, kad jo nedžiugina dabartiniai partijos ir jos lyderių reitingai bei dabartinė komunikacija.
– Eikime prie esmės: ar dalyvausite partijos pirmininko rinkimuose 2026 metų gegužę?
– Kol kas dar nesu apsisprendęs, išnaudosiu laiką pokalbiams su skyrių nariais, jau kelis aplankiau skyrius, darbotvarkėje savaitgaliai irgi suplanuoti apsilankymams. Tai tikrai pasikalbėsiu, pajausiu nuotaikas. (...) Galų gale, turėjau tam tikrą laikotarpį pavadovauti, dirbti šitoje rolėje, kažkokio grįžtamojo ryšio sulauksiu – ar sekėsi, ar kažko trūksta, kaip bendrai situaciją mato ir kokio lyderio partijai reikėtų. Tai jeigu matysiu, kad vis tiktai atitinku lūkesčius arba manim pasitiki, aš manau, kad sudalyvausiu. Bet jeigu matysiu, kad vis tiktai lūkesčiai yra kitokie arba konstruojama kitokia partijos vadyba ir lyderystė, tai, matyt, kad atrasime ir kitų gebančių lyderių.
– Pats neturite tiek stiprios vizijos, kad manytumėte, jog nepaisant visko reikia sudalyvauti, nes turite ką pasiūlyti partijai?
– Aš manau, kad turiu, ką pasiūlyti partijai. Aš ir buvau susikoncentravęs ir visą laiką sakiau – ne visi tą gal užfiksavo ir gal ne visi tą suprato – kad savo rolę, kaip vis dar laikinojo partijos pirmininko, matau kaip norinčio ir gebančio stiprinti organizaciją. Organizacijoje yra 14 tūkstančių narių, yra skyriai, yra valdyba, yra komunikacija, yra jungiamoji grandis tarp Vyriausybės, tarp Seimo, tarp frakcijos Seime. Ir mačiau rolę savo čia. Nebandžiau užgriebti ar perdengti Seimo ir Vyriausybės darbą, bet grynai vystyti organizaciją.
Nes vis tiktai ir kadrų kaita, ir nauji žmonės, ir komunikacijos nauji sprendimai, ir prisitaikymas prie šiuolaikinio pasaulio, atliepimas įvairių interesų grupių, visuomenės lūkesčių ir bandymas padaryti šiuolaikišką, modernią organizaciją, partinę organizaciją, kuri būtų patraukli, kuri pritrauktų žmones – tai buvo mano toks noras. Jis ir liko toks. Jeigu partijos nariai pasitikės mano išsakyta vizija, tai aš tikrai norėčiau tęsti.
Jeigu partijos nariai pasitikės mano išsakyta vizija, tai aš tikrai norėčiau tęsti.
Bet vėlgi, reikia nepamiršti tos problematikos, su manimi ji šiokia tokia yra. Kokia? Aš neveikiu Vyriausybėje, neveikiu Seime, aš esu Jonavos rajono meras. Man tenka derinant darbo reikalus rasti laiko ir partijai. Tai nėra paprasta ir galbūt tai sukuria tam tikrą problematiką mano atveju, bet ji įveikiama – bent jau pastarieji keli mėnesiai man įrodė, kad galima su tuo gebėti susitvarkyti.
– Pakalbėkime trumpai apie reitingus. Žinau, kad skiriate tam asmeniškai nemažai dėmesio. „Lietuvos ryte“ neseniai skelbti „Vilmorus“ reitingai rodo, kad už partiją balsuotų 11,4 procento respondentų. Pats esate palankiai vertinamas 35,5 proc. gyventojų, Seimo pirmininkas Juozas Olekas – 32 proc., premjerė Inga Ruginienė – 30 procentų. Laikote tai geru ar blogu rezultatu?
– Aš manau, kad šis rezultatas nėra džiuginantis. Aišku, visą laiką, žinote, žanro klasika yra kokia: kai reitingai prasti, partijų lyderiai sako: „Mes dirbam ne dėl reitingų, o dėl valstybės, dėl valstybei reikalingų sprendimų.“ Tai aišku, nenueinant į tą, pajuokausiu, žanro klasika, manau, kad tai yra tam tikras signalas, kad ne viskas, ką darėme, yra gerai, kad ne visur sugebame turbūt pasakyti ką nuveikėme, kai kur mus užgožė įvairūs skandalai, peripetijos ir panašiai.
Bet aš vakar girdėjau susitikime man patikusią labai frazę, kurią pasakė mano kolega iš Kauno rajono Valerijus Makūnas. Sako: „Žinot, va ko mūsų partijai trūksta, tikrai trūksta, apart to, kad mes kai kuriems dalykams daryti įtakos negalime. Partiją reikėtų palyginti kartais su višta. Kai višta padeda kiaušinį, ji kudakuoja.“ Kitaip tariant, kai partija padaro gerą darbą, reikia nuolatos turėti pareigą pranešti, informuoti, pasakyti, priminti. Mes kartais, socialdemokratai, padarome gerą darbą, tų darbų buvo padaryta ir praėjusiais metais, (...) bet mes kartais taip lyg ir nuleidžiame viską tarsi tai būtų savaime suprantama ir taip nesugebame pakelti sau uodegos.
Mes kartais, socialdemokratai, padarome gerą darbą, tų darbų buvo padaryta ir praėjusiais metais, (...) bet mes kartais taip lyg ir nuleidžiame viską tarsi tai būtų savaime suprantama ir taip nesugebame pakelti sau uodegos.
– Jeigu paskaitytumėte jūsų partijos ir frakcijos komunikaciją feisbuke, pranešimus spaudai, tai irgi matytumėte, kad atrodytų, jog daugiau politinėse rietenose dalyvaujate, o ne kalbate apie darbus. Manote, kad tai problema?
– Jeigu jūs manęs paklaustumėte, kokią dabar partiečiai (...) pagrindinę problemą kelia? Kelia ne pasirinktą vektorių, ne priimtus sprendimus, sako – komunikacija bloga. Komunikacija bloga. Prašo ją stiprinti ir partiniu lygiu, ir frakcijos lygiu, ir kalbėdami apie mūsų partinius lyderius Vyriausybėje, Seime, kalba apie komunikaciją. Bet aš ir vėl sakau, kad reikia nepamiršti, kad (...) ne aplinka kalta, ne komunikacija kalta, aš manau, kad sprendimai irgi turi sekti, o iš sprendimų – komunikacija. Tai jeigu sprendimai nelabai kokie, tai ir ta komunikacija nepakeis sprendimų turinio. Bet viskas susiję ir su komunikacija bendrai ne visai puikiai susitvarkome ir tai yra iššūkis, kurį paveldėjome iš praėjusių metų.
– Aišku, valdžios reitingai niekada nebūna idealūs. Gal negalime lyginti, bet palyginkime: Inga Ruginienė šiandien turi Andriaus Kubiliaus lygio reitingą. A. Kubilius valdė Lietuvą ekonominės krizės metu, Vyriausybė, Seimas tuo metu priėmė tikrai nepopuliarius sprendimus. Bet už ką I. Ruginienė moka A. Kubiliaus lygio reitingais?
– Na, matyt, kad viskas akumuliavosi. (...) Čia reikėtų pasidaryti tokią gilesnę sociologinę analizę, bet (...) Ruginienė, jos Vyriausybė darbą pradėjo ne nuo balto lapo. Tam tikrą krūvį ji jau paveldėjo. Tai nebuvo tas laikotarpis, kad baigėsi rinkimai, mes laimėjome Ir I. Ruginienė pradeda kažką po rinkimų.
– Ne nuo medaus mėnesio pradėjote.
– Tikrai ne medaus mėnuo buvo. Tai buvo pabjuręs laikotarpis, mums ypatingai kaip partijai. Ir tam tikras paveldo krūvis, ar ne? Savotiškai tai vilkosi. Ir Vyriausybės formavimo peripetijos, kurios sulaukė visuomenės reakcijos. Ir objektyviai turbūt, kai kurie kandidatai, kurie dirbo labai trumpai ir per tą trumpą laiką spėjo labai greitai išgarsėti, sukūrė tam tikrą foną, kur manau, kad paprastas Lietuvos pilietis, vertindamas tai, kas vyksta, jis vis tiktai supranta, kad vyksta ne taip, kaip turėtų. Nėra ramybės, yra chaosėlis, yra daug emocijų viešojoje erdvėje. Ir galvoja – tai kas greičiausiai dėl viso to kaltas? Kodėl mes negalim ramiai, stabiliai, nuosekliai planuotis, dirbti, gyventi? Tai greičiausiai tada viskas susiveda į prezidentą, premjerę, pirmuosius šalies asmenis.
– Kalbėjote jau apie tą chaosėlį ir tai iš tikrųjų įdomu – nepaisant sprendimų, kuriems paramą gebėjo sutelkti socialdemokratai, tai ir mokesčių reforma, ir gynybos finansavimo rekordas, priemokų gydymo įstaigose klausimas, kur atstovėjote kairiąją idėją, viešosios politikos naratyvą šiandien kontroliuoja kiti. Kontroliuoja Remigijus Žemaitaitis, kontroliavo Saulius Skvernelis prie ankstesnės valdančiosios daugumos... Linksite galvą, suprantu, kad sutinkate su tuo. Bet kodėl taip atsitiko ir ką daryti, kad naratyvą kontroliuotų partija, kuri turi 50 narių frakciją Seime?
– Taip, aš tikrai sutinku ir tą sakiau paskutiniame partijos tarybos posėdyje. Aš akcentavau, kad mes turime būti ne reaktyvūs – ne reaguoti į tai, ką pasakė Žemaitaitis, pasakė kažkas, ir mes bandom atsikirsti ar ten pateisinti, ar kažkaip paaiškinti... Mes turime būti patys proaktyvūs.
Mūsų yra daugiausia, pasitikėjimas mumis, rinkėjų išreikštas rinkimuose, suteikia mums didžiausią mandatą ir didžiausią atsakomybę su tuo. Tai mes turime būti tie dominuojantys, (...) kuriantys darbotvarkę, o ne patys įkaitai darbotvarkės arba įkaitai tam tikrų politinių lyderių. Tą kalbėdamas, aš kalbėjau ne tiktai apie save: aš kalbėjau referuodamas į partiją, į visą frakciją, kalbėjau referuodamas į Seimo pirmininką, į ministrę pirmininkę, į frakcijos vadovę. Mes iš principo iš valstybės vadovų pozicijų dominuojame, Ministrų kabinete dominuojame.
Vis tiktai kažkaip mums to permušti, padaryti save dominante Lietuvos politinio gyvenimo nepavyksta. Darome išvadas ir kalbėsimės apie tai, matyt, ir partijos suvažiavime – ko trūksta? Ar trūksta, nežinau, charizmos, lyderystės, ar čia problema tame išskaidytame veikime, kai yra per daug lyderių ir dėmesys tada nėra sukoncentruotas į vieną galios centrą... Man atrodo, kad tai demokratiškesnis kelias, bet gal tada visuomenei nebeaišku, kas čia yra tas svorio centras, kas čia yra tas, kuris yra iš principo lemiamas veiksnys politiniame gyvenime ir partiniame veikime.
Tai liko neatsakyti šie klausimai, mes tikrai tą suprantame. Jeigu to nepakeisime, tas gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių. Aišku, kad galima turbūt su tais, kurie uzurpuoja eterį, atsisveikinti, bet tas irgi turi vienokias ar kitokias pasekmes.
– Pakalbėsime dar ir apie koaliciją, bet aš prieš interviu turėjau laiko palaukti jūsų partijos būstinėje. Paskaičiau, ką rašėte ant lentos, kai kažkada strategavote, jog sprendimus partijoje sunku priimti dėl to, kad partiečiai vengia konfliktų. Bet juk politika yra konfliktas, idėjų kova. Ar tai, kad partiečiai vengia konfliktų, jeigu taip iš tikrųjų tebėra, gal tai ir lemia, kad naratyvą perėmė tie, kurie konflikto nevengia? Aš, be abejo, pirmiausia galvoju apie Remigijų Žemaitaitį.
– Taip, iš tikrųjų reiktų pripažinti, kad istoriškai ir, beje, sociologiniai tyrimai kai kurie tą patvirtina, kad balsuodami už mus rinkėjai įprastai tikisi valstybiško požiūrio, ūkiškumo, stabilumo valstybėje, tokio emocinio fono, kuris turėtų būti ramus.
– „Nesureikšminkime“.
– ... Ne kažkoks chaosas ir amerikietiški kalneliai, bet ramybė ir pasitikėjimas, kad valstybė yra tvirtose valdžios rankose, o valdžia supranta, ką daro, nes yra kompetentinga. Tas pasitikėjimas, aišku, per tam tikrą laiką buvimo valdžioje šiek tiek priblėsta, bet iš principo va dėl tokių istorinių savybių, matyt, mumis nemažai žmonių pasitikėjimo.
Bet akivaizdu, kad ir už Atlanto, ir Vakarų Europoje atsiranda naujos mados, kada atsiranda kraštutinumų, radikalizmo, tie burbulai socialinių tinklų kuriasi, atsiranda nauji žinučių perdavimo būdai. Ta prasme, tu gali susikurti savo burbulą, su juo komunikuoti, savo sekėjus maitinti savo kažkokiais tai naratyvais. Ir man toks jausmas, kad vis tiktai atsiranda visuomenės noras, kad politikai būtų tokio griežtesnio tono, su labai aiškia raiška ir nebegali būti, kaip pasakyti, tas kotletas ir iš mėsos, ir iš žuvies. Tu turi pasirinkti, arba mėsa, arba žuvis, ir tos politinės jėgos, kurios labiau laikosi tos centro kairės ir bando sukalibruoti skirtingus interesus į vieną, gali būti, kad nuvilia bendrai.
Ta prasme, tu gali susikurti savo burbulą, su juo komunikuoti, savo sekėjus maitinti savo kažkokiais tai naratyvais. Ir man toks jausmas, kad vis tiktai atsiranda visuomenės noras, kad politikai būtų tokio griežtesnio tono, su labai aiškia raiška ir nebegali būti, kaip pasakyti, tas kotletas ir iš mėsos, ir iš žuvies.
Galbūt mano įžvalgos ir neteisingos, bet tokios nuotaikos, matyt, yra. Nes kaip tada paaiškinti tokius reakcingus lyderius su ekscentriškais pareiškimais ant neapykantos kalbos ribos ar kartais ją peržengiant, kaip jie sulaukia to populiarumo? Gal jų palaikymo lubos nėra tokios aukštos, bet panašu, kad to visuomenei arba daliai jos reikia. Tas mane ir savotiškai verčia susimąstyti ir savotiškai man nemalonu girdėti, kad tokio pobūdžio virsmas vyksta visuomenėje. Bet, matyt, reikia prisitaikyti.
– Apibendrinant visa tai, ką aptarėme, ar jums neramu dėl kitų metų savivaldos rinkimų perspektyvų?
– Man iš tikrųjų neramu keliais aspektais. Iš principo socialdemokratai visą laiką dominavo regionuose. (...) Aišku, kelios savivaldybės reikšmingo dydžio – Kauno rajonas, Vilniaus rajonas yra mūsų krepšelyje, joms vadovauja mūsų merai, bet merų ir savivaldos rinkimų rezultatai 2023 metais mums buvo rekordiškai geri – nepilnai 400 deputatų, didžiulis skaičius merų, išrinktų tiesioginiuose rinkimuose... Ir tas nerimas yra toks keliose vietose – ar sugebėsime išlaikyti kartelę? Pakelti, aišku, būtų labai įspūdinga, bet yra iššūkių. Ar sugebėsime vis tiktai atskirti rinkėjų sąmonėje (...) – ir ar to reikia – centrinės valdžios klausimus ir savivaldos klausimus? Ar neigiamas kažkoks krūvis, jeigu visuomenė bus nepatenkinta, nusivylusi centrine valdžia, ar tai kaip krūvis emocinis persiduos į savivaldą?
– Ir konkrečiai jūs. Esate partijos pirmininkas, tuo pačiu dirbate Jonavos meru. Ar sieksite dar vienos kadencijos?
– Taip, planuoju siekti perrinkimo.
– Dar norėjau jūsų pasiteirauti apie lyderystę partijoje. Nuo kadencijos pradžios patyrėte pasitikėjimo krizę dėl keleto sulaužytų rinkiminių pažadų. Jūsų kritikai kalba ir apie lyderystės krizę po Gintauto Palucko atsistatydinimo – nežinome, kas iš tikrųjų partijoje priima sprendimus. Gal galite papasakoti, kaip atrodo ta sprendimų priėmimo dinamika?
– Taip, klaidų buvo ir, matyt, bus. Aš kaip sakau dažnai – dar turime trejus metus. (...)
Vis tiktai, ką mes bandėm konstruoti ir tai, mano manymu, veikia? Konstravome tokį veikimo mechanizmą: kai yra daugiau galvų, daugiau proto, daugiau smegenų ir daugiau sėdinčių prie stalo, tie sprendimai yra labiau pamatuoti, nei kad viskas būtų priimama vieno asmens rankose.
Taip, klaidų buvo ir, matyt, bus. Aš kaip sakau dažnai – dar turime trejus metus.
Tai mano matymas buvo toks: partijos pirmininkas, tai yra aš, rūpinasi labiausiai partija, struktūra, organizacija per se. Yra Vyriausybės vadovė su Ministrų kabinetu, yra Seimo pirmininkas su sekretoriatu ir yra frakcijos vadovė. Ir mes keturiese veikdami išvien (...) mes priimame sprendimus valstybei reikalingus, atsižvelgdami į partijos programą, atsižvelgdami į frakcijos peripetijas, diskusijas ir panašiai.
– Aš tik patikslinsiu, pone Sinkevičiau, tai nenuvertinant valdybų, tarybų ir kitų valdymo organų, galime sakyti, kad svarbiausi žmonės šiandien partijoje esate jūs, ministrė pirmininkė, Seimo pirmininkas ir frakcijos seniūnė? Tai yra branduolys, kuris priima sprendimus. Teisingai?
– Aš matyčiau taip, bet iš karto sakau tai adresuodamas frakcijos nariams, skyrių vadovams, merams ir kitiems: jie nėra butaforija arba tik pritariantys balsai. Viskas sueina į branduolį: Seimo veikloje – į Seimo pirmininką ir frakcijos seniūnę, iš partijos narių – į mane, iš valstybės valdymo – į Vyriausybės vadovę. Tai vis tiktai tas branduolys yra, sakyčiau, šitie keturi asmenys.
– Dalį glumina, kad ministrė pirmininkė arba iš tikrųjų kartais nežino, arba apsimeta nežinanti, kas vyksta Seime. Girdėjome kartais tokių komentarų ir LRT pataisų kontekste, ir kitų. Tai nežino ar apsimeta?
– Aš manau, kad premjerė yra gerai informuota, kas vyksta, ir, galų gale, ji pati yra Seimo narė.
– Ar premjerė turėtų pasakyti poziciją kai kuriais Seime svarstomais klausimais, o ne nusiimti šią atsakomybę sakydama, kad aš vadovauju Vyriausybei?
– Čia yra turbūt asmeninė premjerės pozicija ir negali taip atvirai kritikuoti. Vyriausybės vadovė atsakinga už Vyriausybę, ten yra didžiulis veiklos baras (...) ir ne visą laiką veikia įstatymų leidžiamosios valdžios rėmuose, pasitiki Seimo pirmininku, frakcijos seniūne ir, matyt, neina į konfliktą ar kažkokių veiklos politinių krypčių uzurpavimą. Gali būti, kad visko nesuseka, bet aš manau, kad pagrindiniais klausimais ji tikrai disponuoja informacija ir galėtų pasisakyti, jeigu norėtų. Dažnai ir pasisako, bet galbūt kai kurios temos yra aštrios ir kartais, reikia pripažinti, politikai, ir aš kaip politikas, aštresnių temų norėčiau išvengti. (...)
– Dar apie sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, kas nusprendė, kad pataisos dėl LRT vadovo atleidimo tvarkos turi būti svarstomos ir priimamos ypatingos skubos tvarka?
– Nusprendėme (...) Seimo frakcijoje, kur dalyvavau ir aš. Bet čia norėčiau šiek tiek paaiškinti. (...) Mūsų logika buvo tokia: matėme audito išvadas, matėme konfliktą tarp LRT tarybos ir administracijos ir galvojome, kad greita chirurginė operacija politinė gal nuims įtampas – greitai nusprendi, mažai ugnies, mažai dūmų.
Mūsų logika buvo tokia: matėme audito išvadas, matėme konfliktą tarp LRT tarybos ir administracijos ir galvojome, kad greita chirurginė operacija politinė gal nuims įtampas – greitai nusprendi, mažai ugnies, mažai dūmų.
– Bet jūs pripažįstate, kad tai dėl vieno žmogaus buvo daroma?
– Konfliktas, kurį mes matėme, ir audito išvados... Dėl vieno žmogaus įstatymai šiaip nekeičiami. Mes to ėmėmės dėl valdymo gerinimo, labiau referuodami į 2024 metų vasarą, kada nueinanti valdžia įvedė pokyčius. Gal reikėtų pripažinti jau dabar retrospektyviai, kad ta skuba išvirto į visai nereikalingas emocijas ir, matyt, tam tikrus politinius vertinimus, kurie atsispindi dabartinėse politinių reitingų lentelėse.
– Bet turbūt santykiai LRT direktorės su taryba ir audito išvados yra plačiau negu tik vadovo atleidimo tvarkos keitimas – vieno įstatymo straipsnio? Dėl to daug kam ir atrodė, kad dėl vieno žmogaus tai daroma, siekiant sudaryti sąlygas dabartinei tarybai atleisti dabartinę generalinę direktorę. Jūs galite tai aiškiai patvirtinti arba paneigti?
– Logika vis tiktai buvo pirminėje stadijoje dar praėjusiais metais tokia, kad klausimą dėl generalinio direktoriaus atleidimo, dėl jo kaip asmens reikia spręsti greičiau, nes atrodė, kad yra konfliktas, kurį reikia pabaigti. O visa kita seks po to. Tai buvo tokia logika, bet ji nepasiteisino ir dabar turėsime darbo grupės rezultatą tokį, koks jis bus. Aš nežinau, koks jis bus.
– Grįšiu prie klausimo – sakote, pabaigti konfliktą. Tai atleisti direktorę? Čia turėjo būti jūsų numanoma konflikto pabaiga?
– Ne visai išeina taip sakyti. (...) (Tikslas buvo – BNS) atstatyti galias ir direktoriaus ir tarybos santykį sugrąžinti į prieš tai buvusį, kuris veikė daugiau nei 20 metų. Dėl vieno asmens atleidimo įstatymai nepriimami. Ir politikai juk neatleidinėja generalinės direktorės, atleidžia LRT taryba. Ką ji su tuo darytų, mes gi nežinome.
– O tai kas konfliktavo? Sakote, reikėjo pabaigti konfliktą, tai kas konfliktavo?
– Tai akivaizdu, kad matėsi ir pasisakymai generalinės direktorės tarybos pirmininko pono Mindaugo Jurkyno adresu, kad jis Seime vaikšto, kažkas vyksta, paskui (tarybos nario Jono – BNS) Staselio adresu visokie dalykai. Akivaizdu, kad net ir tie darbuotojų parašai buvo surinkti prieš LRT tarybą, kuri de jure yra esminis LRT valdymo organas. Tokioje konfliktinėje situacijoje, jeigu neįmanomas bendras darbas, kažkuri pusė turi trauktis. Dėl to turbūt prezidentas, šalies premjerė ir išsakė, kad galbūt tada turi trauktis LRT taryba in corpore. Tai tas matymas jis tiesiog niekaip nematerializavosi, tiesiog ta situacija, matyt, kaip žiema – užšaldyta. Darbo grupė vyksta, tikiuosi, kad tas išrišimas kažkoks bus arba viskas tas pasibaigs perkeliant tai į tolimesnę ateitį – pavasario sesiją ar net į rudens sesiją.
– Matome darbo grupės posėdžius, jie vyksta viešai. Matome ir aplinkybes, kurios supa darbo grupės darbą – dalies žurnalistų neįtraukimas į ją, paskui įtraukimas, bet jau jų pačių sprendimas nedalyvauti, nes nebuvo atsižvelgta į prašymą įtraukti daugiau medijų organizacijų. Turint tai omeny, bet ir tuo pačiu tai, kas vyksta tuose posėdžiuose, jums konstruktyvus atrodo tas procesas?
– Epizodiškai tiktai stebiu tą procesą. (...) Žinote, man keistai tas procesas atrodo ta prasme, kad pradžioje buvo sakoma, kad reikia neskubos, reikia susėsti visiems, padiskutuoti, sutarti, kaip geriausia. Gerai, Seimo pirmininkas išgirdo, frakcija išgirdo, nieks ten nevažiavo buldozeriu. Kai kas galvojo, kad mes užstrigome, bet tas procesas galėjo tęstis.
– Ar jūs bent akimirkai svarstėte pakeisti Kultūros komiteto pirmininką tomis dienomis, kai Kęstutis Vilkauskas buvo priverstas pailsėti?
– Ne, mes nesvarstėme. Net jeigu ir komiteto pirmininkas ar narys keičiasi, yra pakaitinis narys. Ta prasme, tas procesas teisine prasme įstatymo priėmimo galėjo tęstis ir be pono Kęstučio.
– Gerai, pratęskite mintį, prašau, dėl konstruktyvumo darbo grupės.
– Tai man atrodė, kad tikrai Seimo pirmininkas rodė norą kalbėtis, ir tas noras niekur nedingo, jis pats nuėjo prie laužų, pats pasikalbėjo. Bet tada iš noro kalbėtis ir kvietimo prie stalo diskusijoms tada atsirado atskirų iniciatyvų, kad dar kažką reikia kviesti... Tada pradėjo būti kvestionuojamas ne pats formatas darbo grupės ar diskusijos, bet netinkama konjunktūra, per mažai dalyvių ar per daug, ar jie netinkami...
Aš manau, kad kartais galima kabinėtis prie visko: galima toliau tęsti, kad netinkama, kažkokia neigiamos auros vieta diskusijų salėje Seime, ten moderatorius netinkamas, arbata per šalta, nebuvo laiko visiems pašnekėti. Kai nori kalbėtis, matyt, dedi pastangas kalbėtis su ta auditorija, su kuria tenka kalbėtis. Ji gali būti sunki, palanki, nepalanki, turbūt kad čia ir yra geriausio varianto tarp skirtingų matymų paieškos, o ne vieno matymo. Man atrodo, kad toks buvo lyg ir noras pirminis, kad kažkas ateitų ir uždominuotų iš karto darbo grupę su savo pozicija. Bet džiaugiuosi Seimo pirmininko tokiu noru sutelktai, ramiai kalbėti, nebeaitrinti, rasti kažkokį trečią kelią arba kažkokį visiems tinkamą kelią. Tikiuosi, kad tai pavyks padaryti.
Aš manau, kad kartais galima kabinėtis prie visko: galima toliau tęsti, kad netinkama, kažkokia neigiamos auros vieta diskusijų salėje Seime, ten moderatorius netinkamas, arbata per šalta, nebuvo laiko visiems pašnekėti.
– Iš K. Vilkausko interviu Daivai Žeimytei galėjome girdėti nuoskaudą, kad dėl įtampos jam blogėja sveikata, bet partijos vadovybė pasirinko to nematyti. Ką atsakytumėte į tokius priekaištus?
– Nežinau, ponui Kęstučiui tikrai nemažai streso kainavo tas posėdžių vedimas, gal ir trūko miego, ir šeimos nariai ne visus sprendimus palaikė. Bet žinote, jis buvo klausiamas, kaip jis mato: ar jis tą procesą tęs, ar norėtų atsitraukti dėl moralinių dalykų, šeimos dalykų, sveikatos dalykų. (...) Toks klausimas jam buvo užduotas ir jis sakė: „ne, man viskas tinka, aš esu partinis karys, aš pritarsiu dominuojančiai pozicijai, aš gal turiu kitokią nuomonę, bet jeigu buvo nuspręsta taip, tai aš neatsitrauksiu.“ Kaip buvo vėliau, visi turbūt matėme ir visi savo išvadas pasidarėme.
– Kokios jūsų asmeninės išvados?
– Manau, kad žmogus neatlaikė įtampos ir galbūt pervertino savo galimybes, bandydamas tą situaciją suvaldyti. Dabar jau sudėtinga kažką pasakyti. Aš manau, kad tas procesas komitete užsibaigęs, jis grįš į komitetą po to, kai darbo grupė pabaigs darbą. Koks bus darbo grupės rezultatas, mes pamatysime vasario mėnesio pabaigoje.
– „15min“ portalas rašė, kad K. Vilkauskas prarado jūsų pasitikėjimą. Ar galite tai patvirtinti arba paneigti?
– Čia kolega jūsų, turbūt Tadas...
– Tadas Ignatavičius.
– Nežinau, kas jam čia tuos gandus nešioja, bet ten du dalykai buvo – apie Kęstutį ir apie (frakcijos seniūnę – BNS) Orintą (Leiputę – BNS).
– Dėl abiejų galite aiškiai paneigti, kad nepasitikite?
– Dėl abiejų galiu aiškiai paneigti. Tikiuosi, kad ir jie manimi pasitiki. Pasitikėjimas turi būti abipusis.
– Jums turbūt yra atsibodę klausimai apie valdančiąją koaliciją, bet negaliu nepaklausti, nes vėl matėme naujų pasisakymų tiek jūsų, tiek „aušriečių“ pirmininko. Ar tai vertinti kaip naujų svarstymų pradžią, ar kaip informacinį triukšmą?
– Aš, tiesą sakant, esu iš tų žmonių, kurie vengia to informacinio triukšmo, nes man nepatinka plepėti, prisitraukti dėmesio tuo plepėjimu, bet nieko nedaryti. Tai geriau padaryti, o tada pakalbėti. Ne tiek to eterio užteršti nuolatiniais svarstymais, nes tie svarstymai, jie yra kaip paveldas iš praeitų metų.
Tiktai koaliciją suformavus, klausimai, kada bus peržiūrima koalicija, kada bus skyrybos, nuo pat pradžių seka mus ir ne kartą esame apie tai pasisakę. Noriu pasakyti, kad, matyt, bus tokių partizaninių išėjimų su abejojimais ir anonimiškų, ir atvirų. Ir tai reiškia, kad nesame visiškai tikri dėl šitos koalicijos ateities. Matome reitingus, matome visuomenės nepasitenkinimą, kurį matome ne tik per reitingus, bet ir gatvėje kartais esame užkalbinami ir užkabinami, išsakoma pastabų. Tai faktas tas, kad vyks partiniai renginiai, suvažiavimai, vyks partinės diskusijos pavasarį, kovą ir balandį skyriai diskutuos.
Noriu pasakyti, kad, matyt, bus tokių partizaninių išėjimų su abejojimais ir anonimiškų, ir atvirų. Ir tai reiškia, kad nesame visiškai tikri dėl šitos koalicijos ateities.
Manau, kad bus išsakyta tų pozicijų, kurios galimai leis tas diskusijas transformuoti į kažkokius sprendimus. Bet kol kas sprendimų nėra ir dėl to, ne tai kad norisi bėgti nuo tos temos, man norisi pasakyti, kad kol kas pasakyti kažko naujo visuomenei, tokio esmingo, ne tai, kad mes svarstome, mes abejojame, mes turim nuoskaudų, mes nesame patenkinti (vieno – BNS) koalicijos lyderio pareiškimais, elgsena, retorika, aš nieko naujo šiame fronte pasakyti kol kas negaliu. Bet aš galiu pasakyti, kad diskusijos partijos viduje vyksta ir vyks pakankamai plačiai iki pavasario tikrai.
– Kas naujo šiuo klausimu? Bandome suprasti, ar ta diskusija dėl koalicijos ateities nėra tiesiog permanentinė diskusija, nes kiek paklausi jūsų, tai vienokios ar kitokios diskusijos šituo klausimu vyksta. Kodėl dabar šitame kontekste tampa svarbus pavasaris?
– Visi lyg ir klausia to, tiesiai, per aplinkui ar ten labiau korektiškai, diplomatiškai, kažkaip subtiliai, kada baigsis santykiai su „Nemuno aušra“. Dažnai pamiršta, kad yra koalicijos partneriai ne du, ne vien tik socialdemokratai „Nemuno aušra“, yra trys koalicijos partneriai. Tas trečias kažkaip dažniausiai lieka užribyje.
– Bet jis pasyvūs, deklaruoja, kad laukia sprendimų iš didžiųjų partnerių.
– Ko aš šiame kontekste pasigendu, ir iš kolegų kartais, ir tų, kurie labai stipriai agituoja, kad ta koalicija būtų transformuota, tai kokia yra, ne su „ChatGPT“ sudėliota, (...) bet kokia yra reali, valstybiškai veiksianti, valstybės stabilumą užtikrinanti alternatyva? Normali, ne kažkokia hipotetinė. (...) Aš, svarstydamas viduje ir kalbėdamas su partiečiais, ne tiek dedu akcentą į tą pirmą dalį, kad koalicija toli gražu nėra ideali, turime visko joje, tie santykiai nėra tokie sakyčiau vienareikšmiškai vertintini. Bet gerai, jeigu mums tas netinka, tai man toks klausimas, kokias mes tada matome realias alternatyvas? Realias.
– Duokite man pasakyti vieną, man atrodo, labai realią alternatyvą – socdemai, S. Skvernelis, „valstiečiai“. Ar ji nereali?
– Ji svarstytina ir to mes neatmetame. Bet va čia šitame kontekste reikėtų pasakyti, kad kai mes inicijavome diskusiją dėl koalicijos sudarymo vasarą, mes gi ką darėme, demokratinį labai gražų procesą, įtraukėme max žmonių – mano čia buvo toks noras, kad nebūtų, kad čia Sinkevičius nusprendė ar čia kažkoks politinis elitas Vilniuje nusprendė... Tai dominuojantis koalicijos formatas buvo dabartinis. (...) Tai klausimas, ir tą mes tikrai pasitikrinsime, nedarysime iš to turbūt burbulo viešo, padarysime tą turbūt kaip įmanoma tyliai, nors šnipų visur turime.
– Skyrių apklausą darysite?
– Matyt, kad pasidarysime, nebūtinai fizinę apklausą, bet rasime formą kažkaip pasitikrinti, ar tai, ką pasakėme vasarą, ar tai vis dar galioja, ar vis tiktai yra kitas dalykas. Kita vertus, aš, kaip partijos vadovas, sakau: žinote, apklausomis galime čia modeliuoti, kas pusmetį padarome apklausą. Netinka? Gerai, viską keičiame, bet nepamirškime, kad šitame kontekste ne tik koalicija, erzelis, chaosas ir tas emocinis fonas yra svarbu. Svarbu ir valstybės stabilumas, veikimas, nuoseklumas, sprendimų priėmimas, ne kažkoks dar didesnis chaosas. Geopolitinė situacija komplikuota, saugumo situacija komplikuota. Matykime tą kontekstą, tiesiog jo neignoruokime. Nesakykime, kad va dabar taip viens-du sugriauname, o kaip bus, pamatysime. Tai man toks požiūris nepriimtinas.
Aš noriu iš karto matyti ir nenoriu turėti gapo (tarpo – BNS), kad va kažkas, sakykime, nepavyksta, sakome, kad tai neveikia, tada imame gapą ir, nežinau, pusę metų tampomės. Tada tie patys, kurie ką tik agitavo, kad koaliciją keiskite, tuoj pasakys, kad reikia pirmalaikių rinkimų, kad čia socialdemokratai nepasiruošę, negebantys, alina valstybę savo sprendimais, savo nesugebėjimu valdyti.
– Kodėl pavasaris šiuo atveju svarbus dėl koalicijos ateities?
– (...) Kovo 10-ąją prasidės naujas pavasarinis politinis ciklas ir mano tikslas yra turėti labai aiškų pagrindinių darbų sąrašą. (...) Man norisi pasakyti, kad štai mūsų šitos pavasario sesijos pagrindinių darbų TOP dešimtukas yra šitas, ir pasakyti, ar mes turime politinę valią tam priimti, ar vis tiktai vėl blaškysimės – vėl koks nors įstatymas, vėl „trūkt už vadžių, vėl iš pradžių“, lakstome vieni pas kitus, žiūrime vieni į kitus, pykstamės ir prašome opozicijos pagalbos. Jeigu tai neveikia, tai konstatuokime, kad neveikia. Man norėtųsi į politinį ciklą pavasarį išeiti su labai aiškia žinia – ar tęsiame, ar vis tiktai (einame – BNS) kiekvienas sau.
Jeigu tai neveikia, tai konstatuokime, kad neveikia. Man norėtųsi į politinį ciklą pavasarį išeiti su labai aiškia žinia – ar tęsiame, ar vis tiktai (einame – BNS) kiekvienas sau.
– Jūsų atstovas spaudai rodo man į laikrodį, neturime labai daug laiko, bet dar labai norėčiau paliesti tiek prezidentą, tiek Vyriausybę. Mums buvo gana aišku, kokie yra valdančiosios daugumos santykiai su prezidentu kadencijos pradžioje. Manau, niekas neneigs, matėme tam tikrą medaus mėnesį.
Kaip yra dabar? Tarsi prezidentas nėra kažkoks labai aršus koalicijos kritikas, bet tuo pačiu koalicija sunkiai paskiria prezidento siūlomus kandidatus į pareigas – Konstitucinio Teismo teisėjas iš antro karto, Nida Grunskienė į generalines prokurores paskirta vos vos. Nupasakokite tą dinamiką, kokiame taške esate dabar su prezidentu?
– Vis dar tikiu ir tikiu nuoširdžiai, kad esame geruose santykiuose su valstybės vadovu. Natūralu, kad mes nesame, kaip sakyti, bendrapartiečiai bičiuliai, prezidentas atstovauja savo šalies institucijai, (...) mes esame politinė organizacija. Natūralu, kad neabejoju, kad prezidentas dirba ir bendrauja su visomis turbūt politinėmis organizacijomis, (...) tikrai palaiko santykius ir su opozicija, ir su pozicija. Aš jokio šaltuko tikrai nejaučiu, nejaučiu nei per savo asmenį, nei per Seimo pirmininką ar premjerę. Aš manau, kad matymas, vektorius politinės veiklos daug kur sutampa, kai kur galbūt tos pozicijos išsiskiria, bet nėra jokios trinties, nėra kažkokio konflikto.
Mes suinteresuoti, kad tas santykis išliktų kaip įmanoma ilgiau, jeigu ne visą kadenciją, tai kaip įmanoma ilgiau konstruktyvus, dalykiškas. Ir mes esame visiškai atviri pasirengę darbuotis tete-a-tete, ranka rankon su šalies vadovu.
– Man atrodo, nesunemeluosiu sakydamas, kad Ingos Ruginienės skyrimas ministre pirmininke buvo tam tikras eksperimentas – tai yra nauja partijos narė, ji tam tikra prasme nebuvo patikrinta valdžia. Ar pasiteisino eksperimentas?
– Aš manau, kad yra teigiamų aspektų, kuriuos matau. Reitingai galbūt ne iki galo džiugina, (...) bet liko treji metai. Tebūnie ne treji, o dveji, nes paskutiniais metais įprastai prieš Seimo rinkimus jau tas darbas šioks toks vyksta, ir koalicijos pabyra, ir valdančiųjų daugumos mažai belieka. Bet manau, kad treji arba dveji su viršum likę metai yra tikrai pakankamai daug laiko ir atstatyti, ir padidinti pasitikėjimą, kitaip tariant, situaciją ir pagerinti, ir pabloginti. Darysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kaip nuo partinio lyderio, kad remtume Vyriausybės vadovės veiklą, ministrų veiklą, Seimo frakcijos veiklą ir bandysime tas pozicijas reitinguose kelti. Bet kai kurie sprendimai ir buvimas valdžioje turi kainą – įprastai tai yra reitingų kaina.
– Kalbant apie Vyriausybės narius, ar turite atskiriems jiems kokių nors priekaištų?
– Manau, kad visi tikrai susitvarko su darbu, kažkokių priekaištų aš neišsakyčiau, turbūt didžiausias krūvis dabar tenka krašto apsaugos ministrui, ypatingai su didžiuliu pasitikėjimu ir didžiuliu finansavimo dydžiu. Nemažas krūvis tenka turbūt užsienio reikalų ministrui, nes tie geopolitiniai santykiai neprognozuojami, tarptautinė teisė, nusistovėjusi po Antrojo pasaulinio karo laikų tvarka, Jungtinės Tautos, apskritai tie formatai tampa tokie, nežinau, tokie gal sakyčiau net jau muziejiniai, nes vyksta procesai, galių kova atvira, net ne po kilimu, ne po stalais. Manau, kad išlaviruoti mums kaip valstybei nėra taip paprasta. Čia saugumo, užsienio politikos dedamoji labai labai svarbi.
Matau pastangas ir nepamiršti mūsų vidaus klausimų: švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, nes tas saugumas, kaip ir mūsų pirmininkavimo ES tikslai, turbūt žinote, 2027 metais – saugumas tiek išorinis, tiek vidaus. Žmonės turi saugiai jaustis, tai tam dedamos pastangos ir manau, kad visi ministrai tinkamai susitvarko su savo darbu.
– Bet ar tikrai jaučiate, kad visi jie yra komandos žaidėjai? Trys ministrai, kuriuos delegavo Socialdemokratų partija, vis dar nėra partijos nariai, nors buvo paprašyti įstoti – sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė, tas pats Kęstutis Budrys, energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Paklausiu taip, ar tai būtina sąlyga jiems tęsti ministro darbą ir, jeigu taip, tai kada yra tas „deadline'as“ (paskutinis terminas – BNS), iki kada jie turi tą padaryti?
– Mes išreiškėme tikrai pakankamai atvirą, tokią nekategorišką poziciją, kad jie prisijungtų prie mūsų organizacijos. Leidome jiems apsiprasti, susipažinti. Ir man malonu matyti, kad jūsų paminėti asmenys dalyvauja partijos formatuose, jie atvyksta į partijos tarybos posėdžius, sėdi, klauso, mato, kas vyksta. Savotiškai gal neturi partinio bilieto kišenėje, bet jaučiasi, kad jie yra mūsų bendruomenės nariai. Kažkokio kategoriškumo jiems nebus keliama. Aš pasakysiu taip, ir savo savivaldybėje dirbdamas sakau, kas būtų iš to? Iš principo, kaip ir gali, galbūt administracijos žmones priversti, aš dabar meras, įtakos kažkokios turiu, priversti kažką tapti partijos nariais. Bet tas priverstinumas arba ta prievarta kažkokia ji netampa geranoriškumu. Gali kažką priversti, bet gal tas asmuo ar tas politikas jis gal net veiks priešingai.
Tai aš mieliau skirsiu laiko ir tai pačiai M. Jakubauskienei, ir kitiems kolegoms, kurie dar nėra partijos nariai, juos įtikindamas, kviesdamas į formatus diskutuoti, kad jie apsiprastų, kad jiems patiktų. Ir kai jie bus norintys tą daryti, mes jų lauksime. O jeigu galvos, kad reiktų išlaikyti kažkokį politinį neutralumą dėl profesionalumo, būsimų ateities karjeros paskyrimų, tai čia jų valia.
– Pabaigai, vienas klausimas visiškai susijęs su Jonava. Jonavos krepšinio klubo prezidentas per dvejus metus antrą kartą buvo pagautas girtas prie vairo. Savivaldybė skiria klubui daugiau nei pusę milijono eurų kasmet. Jūs kalbėjote su prezidentu? Turėjote jam ką pasakyti, o gal ir kažkokių veiksmų imsitės?
– Buvome sutarę, nežinau, ar šią savaitę, ar kitą savaitę, paprašiau, kad vicemeras inicijuotų pokalbį ir su klubo prezidentu, ir su treneriu. Nes yra tos asmeninio pobūdžio, bet garsiai nuskambėjusios ir garbės nedarančios vairavimo neblaiviam temos, jos pasikartojančios. Yra ir klubo situacija, nes nedžiugina buvimas devintoje vietoje iš devynių. Pergalių skaičius kuklokas, žaidėjai rotuojasi, bet dalis iškeliauja, nelabai kas atkeliauja. Tai aš noriu suprasti visą situaciją: ir prezidento situaciją, labiau asmeninę, bet ji sukuria neigiamą foną visam klubui, Jonavai, kuri mokesčių mokėtojų pinigais remia tą klubą. Bet noriu suprasti ir „Jonavos“ klubo situaciją, kaip ją mato treneris, nes buvo laikai, kada mes aukščiau (buvome – BNS) turnyrinėse lentelėse ir geriau atrodydavome. Dabar atrodome kukliai ir tas nedžiugina. Tai išvadas darysime, tas klausimas ir ta situacija nebus palikta, praleista pro pirštus ir nematoma. Aš manau, kad turėsime labai rimtą ir vyrišką pokalbį su abiem vadovais.
– Kokio pobūdžio tai išvados? Susijusios su finansavimu, jo dydžiu ar apskritai nutraukimu?
– Mes apie tai kalbėsime. Aš manau, kad yra galimybė paklausti prezidento, kaip jis mato savo elgesį, ar jis norėtų toliau tęsti, ar turėtų gal kažkaip pasidaryti išvadas ir padaryti kaip minimum kažkokią pertrauką tam laiko tarpui, kuriuo ir vairuotojo pažymėjimo neturės. Tai apie tai bus kalba. Aš kol kas nenoriu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyti daugiau nei bus pasakyta, bet visuomenę informuosime tikrai.
– Savo pirmininkavimą partijai vasarą pradėjote atsiprašymu, kad nepateisinote lūkesčių ir darbą valdydami Lietuvą pradėjote ne itin sklandžiai. O ar turite už ką atsiprašyti už pastarąjį pusmetį?
– Aš pasakysiu gal taip, kalbėdamas su frakcija metų pabaigoje sakiau: „Žinote, jeigu kažką įžeidžiau – atsiprašau, bet tuo pačiu atleidžiu ir dėkoju“. Tokie buvo trys pagrindiniai žodžiai: atsiprašau, atleidžiu, dėkoju.
– Ačiū jums labai už jūsų laiką.
(be temos)
(be temos)
(be temos)