Estai rinkosi patyrusį
Ministro pirmininko postas – vienas svarbiausių, tad nors, kaip ir Lietuvoje, dažnai personalijos pasirinkimą lemia partiniai žaidimai, vis dėlto demokratiškos šalys siekia neprisidaryti pačios sau bėdos, nes nuo vyriausybės vadovo įžvalgumo, patyrimo, žinių labai priklauso šalies sėkmė.
Kai vieni ES šalių premjerai jau buvo pradėję savo politinę karjerą, kiti tuo metu dar žaidė smėlio dėžėje ar buvo dar negimę, vieni baigę matematiką, kiti – afrikanistiką, kas šiame poste pirmi mėnesiai, o kas jau turi keliolikos metų stažą. Tačiau bendra tarp jų tai, kad absoliuti dauguma nėra politikos debiutantai. Jie yra dirbę ir įvairiose vyriausybėse vienos ar net kelių sričių ministrais. Dauguma premjerų yra ir savo partijų lyderiai.
Nors iki Gintauto Palucko Vyriausybės net keturios jos pirmtakės išbuvo visą kadenciją, vis dėlto Lietuva ne pirma ir ne paskutinė ES, kur ministro pirmininko prireikė jos viduryje. Tokius pokyčius per pastaruosius porą metų išgyveno ir mūsų artimiausios kaimynės Latvija ir Estija.
Tiesa, estams pernai vasarą prireikė ieškoti naujos galvos Vyriausybei ne dėl kokių skandalų, bet dėl savo anuometės premjerės Kajos Kallas tarptautinio pripažinimo – ji nominuota vadovauti ES užsienio politikai.
Didelių diskusijų, kas ją pakeis, ir rinkimosi iš kelių, kaip kad Lietuvoje net penkių, kandidatų nereikėjo. Nebuvo abejonių, kad šalies premjeru, o kartu ir valdančiosios Reformų partijos lyderiu (mat paprastai partijos lyderis ir premjeras būna tas pats asmuo) taps ligtolinis klimato ministras anuomet 49-erių Kristenas Michalas.
Tiesa, anksčiau K. Kallas pavardę minint tarp pretendentų į NATO generalinius sekretorius postą kalbėta, kad ją Estijos Vyriausybėje galėtų pakeisti kitas ministras – gynybos – Hanno Pevkuras. Tačiau postui atsilaisvinus šis iš karto paskelbė nekandidatuosiąs, motyvuodamas, kad, Europoje vykstant karui, Estijai nereikia Vyriausybės krizės ir politinių kivirčų.
K. Michalas – jau daugelį metų yra aukščiausio rango Reformų partijos politikas, per pastaruosius trylika metų iki tapdamas premjeru ėjęs įvairių ministrų – teisingumo, ekonomikos ir infrastruktūros, klimato – pareigas. Reformų partijos nariu jis tapo būdamas 21-ų, tad premjeru tapo joje būdamas jau 28 metus.
Nuo 1996 m. jis dirbo partijos frakcijos Talino miesto savivaldybėje, paskui parlamente, vieno ministro patarėju, o 2002 m. pradėjo patarinėti anuomečiam premjerui, užėmė aukštus postus partijoje. Parlamento nariu pirmąkart tapo 2005 m., prieš tai buvo Talino miesto savivaldybės narys.
Tiesa, ilga ir įspūdinga K. Michalo politinė karjera neapsiėjo be skandalų. 2012 m. jis atsistatydino iš teisingumo ministro pareigų, kilus įtarimams dėl neteisėto partijos finansavimo. Tačiau netrukus prokuratūra bylą nutraukė, neradusi nusikaltimo įrodymų.
K. Michalas yra baigęs ekonomikos ir vadybos, teisės studijas.
Moterys tik trys
Latvijai 2023 m. teko ieškoti premjero, kai ligtolinis jos vadovas Krišjanis Karinis atsistatydino dėl nesutarimų valdančiojoje koalicijoje. Naująja Vyriausybės vadove pasirinkta anuomet 48-erių Evika Silina. Ji – viena iš tik trijų moterų premjerių ES.
Teisininkė nepilnus metus buvo dirbusi gerovės ministre ir parlamento nare, tačiau darbas Vyriausybėje jai buvo gerai žinomas. Prieš tai trejus metus ji užėmė ministro pirmininko parlamentinės sekretorės pareigas, dešimt metų dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, iš jų šešerius – parlamentine sekretore, atstovavo Latvijai tarptautinėse organizacijose – Jungtinėse Tautose, Interpole ir kitose.
E. Silina ne naujokė ir partijoje: Reformų partijos, vėliau įsiliejusios į „Naująją vienybę“, nare iki tampant premjere ji buvo dvylika metų.
Italai Vyriausybei vadovauti moterį pasirinko pirmąkart. Giorgia Meloni 2022 m. Vyriausybei vadovauti pradėjo būdama 45-erių. Politikoje ji jau buvo tris dešimtmečius: penkiolikos įsitraukė į jaunimo judėjimus, buvo jaunimo organizacijų lydere. 2012 m. buvo konservatyvios nacionalistinės Italijos brolių partijos steigėja, 2014 m. išrinkta jos pirmininke. Būdama 21-erių išrinkta į Romos provincijos tarybą, o nuo 2006 m. penkiskart – į nacionalinį parlamentą. Yra dirbusi jaunimo reikalų ministre.
Premjerai – tokių skirtingų biografijų, bet absoliučiai daugumai bendra – politinė patirtis.
Be italų ir latvių, moteriai Vyriausybę patikėjo ir danai. Mettė Frederiksen 2019 m. premjere paskirta būdama 41-erių. Ji baigusi socialinių mokslų ir administravimo bei afrikanistikos studijas, darbinę karjerą pradėjo nuo patarėjos pareigų Danijos profesinių sąjungų konfederacijoje. Bet nuo 2001 m., kai jai buvo 23-eji, ji jau šešiskart renkama į parlamentą. Iki tapdama premjere M. Frederiksen dirbo darbo reikalų, po to teisingumo ministre, ketverius metus vadovavo socialdemokratų partijai.
Politikoje nuo jaunystės
Kitų mūsų kaimynų – Lenkijos – Vyriausybės galva Donaldas Tuskas gerai žinomas ne tik savo šalies, bet ir visos Europos politinis veikėjas, buvo ES Vadovų tarybos prezidentas.
Pirmąkart savo šalies premjeru jis tapo 50-ies 2007 m., o užpernai vėl grįžo į šį postą būdamas 66-erių. Pagal išsilavinimą istoriko D. Tusko kelias politikoje ilgas: 34-erių jis buvo išrinktas į parlamentą, čia užėmė aukštas pareigas, buvo savo partijos pirmininkas ir vicepirmininkas, kandidatas į prezidentus.
Kitapus Baltijos esančių valstybių vyriausybėms taip pat vadovauja patyrę politikai. Nuo 2003 m. Suomijos premjeras – konservatorių partijos lyderis Petteris Orpas. Beje, jis šiame poste pakeitė socialdemokratę Sanną Marin, pelniusią jauniausios premjerės pasaulyje titulą. Pradėjusi vadovauti Vyriausybei ji buvo vos 34-erių, bet jau trylika metų buvo partijos nare, o tuo metu ir jos pirmininke, buvo vadovavusi Ryšių ir transporto ministerijai, antrai kadencijai išrinkta į parlamentą, turėjo vadovaujamos patirties vietos valdžioje.
O 53-ejų P. Orpo patirtis Vyriausybėje didžiulė: jis buvo vicepremjeras, vadovavo Finansų, Vidaus, Žemės ūkio ir miškų ministerijoms. Į parlamentą pirmąkart buvo išrinktas 2007 m., trumpam buvo jo pirmininkas. Yra baigęs politikos mokslų studijas.
2022 m. Švedijos Vyriausybės vadovu tapo 58-erių konservatorių partijos lyderis ekonomistas Ulfas Kristerssonas. Jis į politinę veiklą įsitraukė nuo jaunystės. Būdamas 28-erių tapo Stokholmo tarybos nariu, 2014 m. pirmąkart išrinktas į parlamentą, dirbo socialinės rūpybos ministru.
Poste penkiolika metų
Kartu su Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija 2004 m. į ES įstojusios šalys yra pasirinkusios labai skirtingos patirties ministrus pirmininkus. Prorusiškomis pažiūromis išsiskiriantis Vengrijos ministras pirmininkas, pagal išsilavinimą – teisininkas, dabar 62-ejų Viktoras Orbanas šiame poste jau penkiolika metų, nuo 2010-ųjų. Tačiau pirmąkart juo tapo dar 1998-aisiais, būdamas 35-erių. Jau tada jis politikoje nebuvo naujokas: 1988 m. su bendraminčiais įkūrė „Fidesz“ partiją, kuriai ir vadovauja, nuo 1990 m. buvo renkamas į parlamentą.
Taip pat prorusiškumu išsiskiriantis Slovakijos premjeras, kairiosios partijos „Smer“ lyderis, pagal išsilavinimą – teisininkas, Robertas Ficas 2023 m. į šį postą grįžo ketvirtą kartą. Pirmąkart premjeru tapo dar 2006 m., būdamas 42-ejų ir jau turėdamas keturiolikos metų patirtį kaip parlamento narys, o ketvirtą kartą juo tapo 59-erių.
2018 m. iš šio posto jis atsistatydino dėl politinės krizės ir protestų, kurie kilo nužudžius žurnalistą Janą Kuciaką, tyrusį Italijos nusikalstamos grupuotės „Ndrangheta“ ryšius su Slovakijos politiniu elitu.
Beje, 2024 m. R. Ficas buvo pašautas po išvažiuojamojo Vyriausybės posėdžio Handlovos mieste.
Čekijos premjeras, pagal išsilavinimą – istorikas, Petras Fiala premjerauja nuo 2021-ųjų. Tuomet jis buvo 57-erių, jau buvo dirbęs švietimo, jaunimo ir sporto ministru. Nuo jaunystės jis įsitraukė į visuomeninius judėjimus, tačiau į politiką pasuko tik 2013-aisiais. Kandidatavo į parlamentą dar kaip nepartinis, tačiau netrukus tapo ne tik Demokratinės piliečių partijos nariu, bet ir buvo išrinktas jos pirmininku. Iki politinės karjeros jis buvo Masaryko universiteto rektorius.
Nuo 2022 m. Slovėnijos ministras pirmininkas Robertas Golobas, pagal išsilavinimą – elektros inžinierius, turi daktaro laipsnį, yra vienas iš energetikos kompanijos „GEN-I“ steigėjų ir daug metų buvo jos pirmininkas. 2021 m. netekęs šių pareigų nusprendė įsitraukti į aktyvią politinę veiklą ir labai sėkmingai. Tapo žaliųjų partijos pirmininku, laimėjo parlamento rinkimus ir tapo premjeru.
Bet 54-erių stojęs prie Vyriausybės vairo jis nebuvo debiutantas politikoje: 1999–2002 m. ėjo Aplinkos ministerijos energetikos sekretoriaus pareigas, dešimtmetį buvo renkamas į vietos tarybą, yra priklausęs partijoms, buvo tarp jų vadovų.
Maltos Vyriausybei nuo 2020 m. vadovauja Darbo partijos lyderis teisininkas Robertas Abela. Premjeru jis tapo būdamas 43-ejų, turėdamas trejų metų darbo parlamente patirtį, buvo dirbęs premjero patarėju teisės klausimais.
Kipre ir valstybės, ir Vyriausybės vadovas yra prezidentas. 49-erių Nikos Christodoulides išrinktas 2023 m. Politikos mokslus baigęs ilgametis diplomatas anksčiau buvo užsienio reikalų ministru, prezidento diplomatinės atstovybės direktoriumi, Vyriausybės atstovu spaudai.
Vėliau už mus ES narėmis tapusių Bulgarijos ir Rumunijos ministrai pirmininkai darbą pradėjo tik šiemet.
Sausį nauju Bulgarijos premjeru paskirtas 56-erių teisininkas Rosenas Želiazkovas. Anksčiau jis buvo transporto ministru, parlamento nariu, jo pirmininku. O pirmą politinį postą jis gavo dar prieš 27-erius metus, kai tapo vieno regiono vicemeru.
Ką tik, šį birželį, po kelis mėnesius trukusios politinės krizės Rumunijoje patvirtinta nauja proeuropietiška Rumunijos Vyriausybė. Premjeru tapo pagal išsilavinimą matematikas Ilijė Bolojanas, iki šiol buvęs Rumunijos Senato pirmininku, o pavasarį trumpai ir laikinuoju Rumunijos prezidentu. Anksčiau jis buvo renkamas ir vietos valdžios meru bei tarybos pirmininku, o partijai PNL priklauso nuo 1993 m.
Naujausios ES šalies – Kroatijos – premjeras teisininkas Andrejus Plenkovičius šiame poste jau trečiąkart. Pirmąkart juo tapo 2016 m. būdamas 46-erių europarlamentaras. Anksčiau jis yra dirbęs įvairiose pozicijose šalies užsienio reikalų ministerijoje, diplomatijos postuose. Į parlamentą pirmąkart buvo išrinktas 2011 m.
Politikos senbuviai
Didžiausių dviejų ES šalių vyriausybėms vadovauja solidaus amžiaus politikai. Štai pernai gruodį Prancūzijos premjeru paskirtas 74-erių Francois Bayrou, „MoDem“ frakcijos vadovas. Jis dabar yra vyriausias amžiumi ES šalies vyriausybės vadovas. F. Bayrou tapo šeštuoju ministru pirmininku Emmanuelio Macrono kadencijos metu ir ketvirtu 2024-aisiais.
F. Bayrou politikoje – nuo 1974-ųjų, kai nemažai dabartinių ES premjerų dar buvo maži vaikai. Klasikinės literatūros studijas baigęs dabartinis premjeras yra dirbęs mokytoju, o politikoje užėmė daug įvairių postų – buvo ir meras, ir Europos Parlamento (EP) narys, ir švietimo ministras. Buvo ir teisingumo ministru, tačiau iš šių pareigų greitai pasitraukė prasidėjus tyrimui dėl įtariamo EP lėšų iššvaistymo. Vis dėlto Paryžiaus teismas jį išteisino. Politikas tris kartus kandidatavo į Prancūzijos prezidentus.
Vokietijos kancleriu 2021 m. tapo 63-ejų teisininkas Olafas Scholzas. Jo politinė biografija irgi siekia kelis dešimtmečius. Prie jaunųjų socialdemokratų jis prisijungė būdamas vos septyniolikos, vėliau tapo partijos nariu, joje užėmė atsakingas pareigas. Į Bundestagą pirmąkart išrinktas 1998 m., būdamas 40-ies. Buvo Hamburgo meru, darbo ir socialinių reikalų, finansų ministru ir vicekancleriu.
Nuo 2018 m. ispanų premjeras ekonomistas, mokslų daktaras Pedras Sanchezas – iš jaunesnės kartos, bet taip pat patyręs politikas. 46-erių paskirtas vadovauti Vyriausybei, bet politikoje jis nuo 2004-ųjų: buvo Madrido miesto tarybos narys, paskui triskart išrinktas į parlamentą, nuo 2017-ųjų – Ispanijos socialistų darbininkų partijos generalinis sekretorius.
Nepriklausomas – išimtis
Daug politinės patirties turėjo ir kitų šalių premjerais paskirti politikai. Štai 2023 m. Luksemburgo premjeru tapęs tuomet 60-ies teisininkas Lucas Friedenas – jau prieš ketvirtį amžiaus buvo finansų ministras, jis – Krikščionių demokratų partijos lyderis. Būdamas trisdešimties jis išrinktas į Liuksemburgo Atstovų rūmus, 34-erių tapo teisingumo ministru, paskui vadovavo Iždo ir biudžeto, Gynybos ir Finansų ministerijoms. Po to L. Friedenas penkiolika metų ėjo aukštas pareigas Pasaulio banke ir Tarptautiniame valiutos fonde.
Airijos Vyriausybės galva Michealas Martinas šiemet grįžo į premjero postą. Pirmąkart juo tapo 2020-aisiais, tada jam buvo 60 metų. Į politinę veiklą jis įsitraukė dar būdamas studentas. Per ilgą politinę karjerą jis yra buvęs vicepremjeru, užsienio reikalų, gynybos, švietimo ir mokslo, sveikatos ir vaikų, verslo ir darbo ministru, meru, vietos tarybos nariu, užėmė kitus aukštus postus, buvo renkamas savo partijos lyderiu.
Portugalijos ministras pirmininkas, socialdemokratų lyderis 51-ų teisininkas Luisas Montenegro, į šį postą paskirtas pernai balandį, dar kartą – šiemet kovą, – ilgametis parlamento narys, pirmąkart į jį išrinktas daugiau nei prieš du dešimtmečius.
2019 m. Graikijos premjeru tapęs 51-ų Kyriakos Mitsotakis – Naujųjų demokratų partijos lyderis, buvęs Viešojo valdymo reformų ir e. valdymo ministras.
Austrijos Liaudies partijos lyderis teisininkas daktaras 65-erių Christianas Stockeris – kancleris nuo šio kovo. Iki tol buvo vieno regiono meru, vietos tarybos pirmininku, nuo 2019 m. parlamento nariu.
Nuo šio vasario Belgijos ministras pirmininkas – Flamų aljanso lyderis 55-erių istorikas Bartas De Weveris iki tol dvylika metų buvo Antverpeno meru, taip pat turėjęs ir kitų politinių postų.
O štai Nyderlandų ministru pirmininku pernai tapęs 67-erių Dickas Schoofas priklauso tiems retiems atvejams, kai vyriausybei vadovauti skiriamas nepriklausomas politikas. Tiesa, jis – buvęs Nyderlandų darbo partijos narys. Patirties ministrų kabineto darbe jis taip pat jau turėjo – prieš užimdamas šį postą jis ėjo generalinio sekretoriaus pareigas Teisingumo ir saugumo ministerijoje. Iki tol D. Schoofas buvo Generalinės žvalgybos ir saugumo tarnybos generaliniu direktoriumi, Nacionaliniu koordinatoriumi kovai su terorizmu ir saugumu.
Premjerų biografijos labai skirtingos, bet absoliučiai daugumai jų bendra – politinė patirtis.
Naujausi komentarai