Žiniasklaidos užvaldymo schema visur panaši: pradedama kritikos kampanija prieš neparankius žurnalistus, inicijuojami visuomeninės žiniasklaidos auditai, atleidžiami jos vadovai ir skiriami savi. Taip pat keičiama žiniasklaidos reguliavimo teisinė bazė. Įtaką, taip pat ir privačiai žiniasklaidai, bandoma daryti ekonominėmis priemonėmis. Prieita net iki politinių žmogžudysčių – Slovakijoje 2018 m. nužudyti valdžios korupciją tyręs žurnalistas Janas Kuciakas ir jo sužadėtinė.
Kuo dabartinė situacija Lietuvoje panaši į kitas ES šalis ir ko galime iš jų pasimokyti gindami žiniasklaidos nepriklausomumą – „Kauno dienos“ interviu su Lietuvos žurnalistikos centro vadove, Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro tyrėja, socialinių mokslų daktare Džina Donauskaite.
Panašiai kaip Slovėnijoje
– Kasmet gegužę skelbiamame Spaudos laisvės indekse užpernai Lietuva buvo septinta, pernai – trylikta, šiemet dar nukrito per vieną laiptelį – keturiolikta tarp 180 vertinamų šalių. Vieta – dar vis gera, tačiau tendencijos kelia nerimą. Kažin kurioje vietoje atsidursime kitąmet po LRT puolimo?
– Manau, kad jau šiais metais būsime blogesnėje vietoje, nes buvo daug įvairių dalykų, pavyzdžiui, Remigijaus Žemaitaičio kalbos, kad mums reikia užsienio agentų įstatymo ir pan.
Šiemet visoje ES pradėjusiame galioti Europos žiniasklaidos laisvės akte, kuris atsirado kaip atsakas į tai, kas vyksta Slovėnijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, labai imperatyviai pasakyta: ES šalių visuomeninio transliuotojo generalinis direktorius gali būti atleidžiamas nesibaigus kadencijai tik labai išimtiniais atvejais. Tačiau Lietuvoje bandoma pakeisti jo atleidimo tvarką staigiai, stumiant, neatsižvelgiant į bendruomenės poziciją, ir tai labai gąsdina. Manau, tai stipriai atsilieps žiniasklaidos laisvės Lietuvoje vertinimui.
– Bandymas palengvinti LRT vadovo atleidimą (nors Seimo teisininkai konstatavo, kad tai gali prieštarauti konstitucinei doktrinai) – tik dar vienas įvykių, prasidėjusių pernai pasikeitus valdžiai, epizodas. Iš pradžių buvo inicijuotas LRT neutralumo auditas, paskui Valstybės kontrolės auditas, žurnalistai imti auklėti, ką šnekinti ir ką rodyti, „Nemuno aušros“ suvažiavime priimta rezoliucija dėl žiniasklaidos, įšaldytas LRT biudžetas ir t. t.
– Žiniasklaidos užgrobimas niekada neįvyksta staigiai. Būna daug bandymų daryti įtaką, ne visi jie sėkmingi, kai kada žurnalistams pavyksta apsiginti. Bet per mažus bandymus, institucijų spaudimą, pasisakymus prieš žurnalistus, nepagrįstą jų kritiką, kas irgi formuoja visuomenės nuomonę, prieinama prie teisinės bazės keitimo, visuomeninės žiniasklaidos vadovų atleidimo ir savų paskyrimo.
Beje, Vengrijoje irgi pirmiausia buvo visuomeninio transliuotojo auditas. Atrodė, gerai, kad tikrina, juk demokratija. Tačiau demokratijos priemonės panaudotos prieš demokratiją.
– Kokias to, kas dabar bandoma padaryti Lietuvoje, paraleles įžvelgiate kitose ES šalyse?
– Lietuvos atvejis, manau, bus unikalesnis, nes dabar jau veikia Europos žiniasklaidos laisvės aktas.
Tačiau mūsų situacija, čia pritarčiau profesoriui Deimantui Jastramskiui, panaši į Slovėnijos. Ten daug kas labai priklauso nuo valdžios pasikeitimų. Ankstesnė populistinė Vyriausybė buvo paskelbusi manifestą, kad žurnalistai ir žiniasklaida yra jų priešai. Iš pradžių savo užmojams užgrobti žiniasklaidą populistinė partija iš koalicijos partnerių nesulaukė palaikymo (čia Lietuvos atvejis kitoks – socialdemokratai kaip ir ne prieš siūlomus įstatymo dėl LRT pakeitimus). Tačiau paskui, po truputį stumiant, ne pirmu bandymu, galiausiai nacionalinio transliuotojo generalinis direktorius buvo atleistas ir paskirtas sau palankus. Dabar atėjusi kita Slovėnijos Vyriausybė vėl keičia žiniasklaidos reguliavimą, stiprindama jos nepriklausomumo saugiklius.
Be to, Slovėnijoje žiniasklaidos priemonių yra nusipirkęs Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui artimas oligarchas, žiniasklaidos verslu užsiimantis ir Vengrijoje. Poveikio darymas įtraukiant žiniasklaidos savininkus labai paplitęs.
Tampa valdžios ruporu
– Kaip praktiškai atrodo žiniasklaida, kai ji užgrobiama politikų?
– Slovakijoje prie Roberto Fico Vyriausybės buvo uždarytas senasis visuomeninis transliuotojas ir sukurtas naujas.
Lenkijoje buvo pašalinta visuomeninio transliuotojo vadovybė ir paskirti savi vadovai, o tada jau pašalinti ir kiti saugikliai. Visuomeninis transliuotojas visiškai tapo valdančiosios partijos – „Teisė ir teisingumas“ – komunikacijos kanalu, nebuvo kalbinami opozicijos politikai, praktiškai nebeliko profesionalių žurnalistų. Be to, valstybės kontroliuojama naftos bendrovė „Orlen“ supirko didžiausias regionines žiniasklaidos priemones, taip darydama įtaką regionų informacinei erdvei.
Vengrijoje žurnalistai, kurie protestavo prieš valdžios puolimą, pavyzdžiui, atleisti iš darbo.
Slovėnijoje neparankūs žurnalistai nebūtinai iš karto atleidžiami, tačiau po truputį tos ribos stumiamos, jie kritikuojami, įsitvirtina skambučio teisė. Taip atsiranda redakcinių sprendimų, dėl kurių negali iš karto kaltinti, kad čia politinis spaudimas, nes tik redaktoriai ir juos spaudžiantieji žino, kokie buvo užkulisiniai susitarimai. O žurnalistams galima visaip paaiškinti – kad čia nelabai svarbi tema ir pan., tačiau jie supranta, kad atsiranda cenzūra ir savicenzūra nelįsti prie kai kurių temų.
Čekijos žurnalistė pasakojo apie tyrimą, kuriame paaiškėjo, kad dėl vieno teisininko teismui pateiktos netikslios ekspertizės žmogus nuteistas už nužudymą, nors to nepadarė. Tačiau tas teisininkas buvo artimas valdančiajai partijai ir žurnalistų tyrimas niekada nebuvo transliuotas per visuomeninę žiniasklaidą.
Panaikinami saugikliai, nebepripažįstama žiniasklaidos kritikos teisė ir pareiga kritikuoti. Atrandama ekonominių mechanizmų, kaip būtų galima paspausti, paveikti žiniasklaidą ir per valstybės reklamos užsakymus, finansavimo skirstymą – labiau kritiškai valdžios atžvilgiu skiriama mažiau.
Šiemet visoje ES pradėjęs galioti Europos žiniasklaidos laisvės aktas atsirado kaip atsakas į tai, kas vyksta Slovėnijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje.
– Ar kitose šalyse dėl politikų spaudimo atleisti ir patys pasitraukę iš užgrobtų žiniasklaidos priemonių žurnalistai steigia kokių nors alternatyvių žiniasklaidos priemonių?
– Vengrijoje sukurtas tiriamosios žurnalistikos interneto portalas „Direkt36“, steigiamos mažos alternatyvios žiniasklaidos priemonės. Tačiau joms labai sudėtinga išsilaikyti. Taip, dabar galima bandyti išgyventi padedant visuomenei, rasti žiniasklaidą remiančių fondų ir pan.
Tačiau yra kitų dalykų: jei tavęs neįleidžia į Vyriausybės pasitarimus, parlamento ar kitus svarbius posėdžius, neteikia informacijos, jei tavo balsas slopinamas, kiek ilgai gali dirbti tokį darbą?
Vengrijoje žurnalistai dar buvo ir sekami su pasiklausymo programėle „Pegasus“, kuri gali nuskaityti tavo korespondenciją, failus ir pan. Taip išaiškinami žurnalisto šaltiniai, sužinoma, su kuo jis susitinka, kas jam teikia informaciją, o tada galima sankcionuoti šiuos žmones.
Kai kurie žurnalistai tiesiog pavargsta. Vienas iš „Direkt36“ įkūrėjų, netekęs vilties, kad Vengrijoje kas nors gali pasikeisti, metė savo profesiją ir įkūrė kepyklėlę.
Vengrijoje tikrai mažai vilties, kad įvyks pokyčių, bet Slovėnijoje yra. Yra vilties ir Lenkijoje, nes ten pasikeitė valdžia, nors dabar labai sunku atkurti tai, kas buvo anksčiau. Tačiau Lenkijoje stipri pilietinė visuomenė, stipri žurnalistų bendruomenė, tad galbūt jiems pavyks atkurti žiniasklaidos reguliavimą į palankesnę žurnalistikai pusę.
Žinoma, dar sunkiau pilietinei visuomenei apsaugoti žiniasklaidos autonomiją ne ES šalyse, pavyzdžiui, Sakartvele, kur antidemokratinių ir žodžio laisvę varžančių jėgų persvara labai didelė. Tokiomis aplinkybėmis žiniasklaidą galima užgrobti labai greitai.
Medijų raštingumas
– Spaudos laisvės indekse 2013–2025 m. laikotarpiu situacija Lietuvoje ir Latvijoje vertinama kaip patenkinama, Estijoje – kaip gera, tik vienus metus ji buvo nežymiai kristelėjusi žemiau. Ką estai daro kitaip?
– Situacija Estijoje ir Latvijoje labai panaši kaip pas mus, nors gal Lietuvoje buvo daugiau tiesioginio puolimo prieš žiniasklaidą.
Estijoje to irgi yra, bet ten žiniasklaidos verslo tradicija labai sena, jie valdo vietinius žiniasklaidos verslus (be kita ko, netgi ir Lietuvoje valdo ar valdė populiarias žiniasklaidos priemones). Estijoje popierinės spaudos mažėja, bet, palyginti, ji vis dar stipri, nors ne tokia stipri kaip Suomijoje ar Švedijoje. Ten egzistuoja savotiškas žiniasklaidos verslo patriotizmas – siekis apsaugoti savo žiniasklaidos priemonių nepriklausomumą.
Tačiau tokio žurnalistų solidarumo kaip Lietuvoje, kai susiburia Žurnalistų profesionalų asociacija, pakviečia į protestą, ten nemačiau esant.
– Spaudos laisvės indekse žiniasklaidos laisvės lygis vertinamas pagal politinį kontekstą, teisinę bazę, sociokultūrinį kontekstą, jų saugumo lygį ir ekonominius veiksnius. Paskutinis rodiklis nemažai sumažina Lietuvos reitingą indekse. Žinant, kas daugiausia balsuoja už partijas, įnirtingiausiai kovojančias prieš žiniasklaidą, ypač reikėtų stiprinti regioninės žiniasklaidos nepriklausomumą, taip pat ir ekonominį. Ar įžvelgiate sąsajų tarp stiprios nepriklausomos žiniasklaidos ir rinkimų rezultatų?
– Yra nemažai stiprių regioninės žiniasklaidos priemonių, turinčių didesnes redakcijas, diegiančių inovacijas ir pereinančių prie skaitmeninių platformų. Tačiau esama ir tokių, kuriose dirba vos du ar trys žmonės, rengiantys visą laikraštį – tokiomis sąlygomis dirbti itin sudėtinga. Vis dėlto jos yra svarbios vietos bendruomenėms ir turi rasti būdų išlikti, kad neatsirastų vadinamųjų informacinių dykumų.
Manau, regioninei žiniasklaidai greta popierinio laikraščio itin svarbu aktyviai skaitmenizuotis. Ji turi išlaikyti dabartinę auditoriją, kuri renkasi tradicinį skaitymo būdą, tačiau ši auditorija sensta ir mažėja. Siekiant tęstinumo, būtina taip pat pasiekti tuos bendruomenės narius, kurie, nors ir išvykę, išlaiko ryšį su gimtuoju kraštu. Deja, tam dažnai trūksta išteklių – tiek finansinių, tiek žmogiškųjų, todėl ir kyla informacinių dykumų grėsmė.
Medijų rėmimo fondas atlieka svarbią funkciją užkertant kelią informacinių dykumų atsiradimui. Vis dėlto nerimą kelia bandymai jį politiškai paveikti – pavyzdžiui, viešai nuskambėję
R. Žemaitaičio ketinimai perimti šio fondo kontrolę. Valstybinių fondų atžvilgiu visada išlieka rizika, kad jų veikla gali būti politizuota, o lėšos skiriamos politinėms jėgoms palankioms žiniasklaidos priemonėms. Kol kas Lietuvoje to pavyko išvengti ir tai yra pozityvus ženklas.
– Spaudos laisvės indekse tradiciškai lyderiauja Skandinavijos šalys. Koks jų sėkmės receptas?
– Skandinavijos šalys neturėjo tokio okupacijos šleifo, kokį turėjome mes. Pas juos spauda, taip pat ir regioninė, buvo ir iki šiol yra stipri. Ten stambesni vietiniai žiniasklaidos verslai superka regioninės žiniasklaidos priemones, į jas investuoja.
Labai svarbus skandinavų sėkmės dėmuo – palyginti aukštas medijų raštingumas. Pavyzdžiui, Suomijoje to mokoma nuo darželio, pamokose mokykloje į nacionalinę švietimo sistemą įdiegta medijų raštingumo programa.
Skandinavijoje aukštas pasitikėjimas žiniasklaida rodiklis: 60–70 proc., o pas mus pastaraisiais metais – apie 20–30, nors, sakyčiau, per pastarąjį dešimtmetį žiniasklaida tikrai pagerėjo, paiso standartų.
Žurnalistai pavargsta kovoti. Vienas iš alternatyvaus valdžiai Vengrijos portalo „Direkt36“ įkūrėjų metė savo profesiją ir įkūrė kepyklėlę.
ES aktas padės gintis
– Didžiuliai ir nevienkartiniai protesto mitingai dėl žiniasklaidos laisvės Slovakijoje, kaip ir Vengrijoje, Lenkijoje didelio rezultato nedavė. Vis dėlto gal galėtume pasimokytis iš kolegų kitose šalyse, kaip nesileisti būti užvaldytiems?
– Taip, pilietinė visuomenė ne visur nugali. Atrodo, kad didelės žmonių grupės, pasisakančios už žodžio laisvę, yra galinga jėga, tačiau vis dažniau matome tendencijų, kai net tokiais demokratijai esminiais klausimais kaip žiniasklaidos laisvė į visuomenės nuomonę neatsižvelgiama.
Kai politiniu lygmeniu nėra pasipriešinimo arba jis nepakankamas, iškovoti pokyčių tampa ypač sunku. Tačiau jeigu visuomenė suvokia žodžio laisvės vertę, ją gerbia ir brangina, o žurnalistų bendruomenė veikia solidariai ir nuosekliai, anksčiau ar vėliau tai duoda rezultatų.
– Ar Europos žiniasklaidos laisvės aktas – pirmasis visos ES lygmens dokumentas, skirtas žiniasklaidos nepriklausomumui stiprinti, žurnalistams saugoti ir skaidrumui užtikrinti, – iš tiesų gali apginti laisvą žodį? Nuo rugpjūčio jis galioja visose ES šalyse, tačiau Lietuvoje, regis, jo dvasia dar ne visuomet atliepia realią praktiką.
– Tikiu, kad gali. Europos žiniasklaidos laisvės aktas ir atsirado reaguojant į nedemokratines tendencijas ir gilėjančias žiniasklaidos laisvės problemas, siekiant ją labiau apsaugoti ir užkirsti kelią jos užvaldymui, kaip nutiko, pavyzdžiui, Vengrijoje.
Radikalūs politikai žiniasklaidą puola daugelyje šalių, net ir senose demokratijose, kur pasitikėjimas žiniasklaida istoriškai aukštas – pavyzdžiui, Skandinavijoje ar Švedijoje. Tokia retorika daliai visuomenės rezonuoja, todėl politiniams veikėjams kyla pagunda tuo pasinaudoti siekiant rinkėjų palaikymo ir vietų parlamente.
Tai labai išsamus dokumentas, kuriame įtvirtinta daug įvairių saugiklių. Jame aiškiai numatyta, kad visuomeninės žiniasklaidos vadovų negalima keisti nepasibaigus kadencijai ir be rimtos priežasties. Nors aktas dar naujas, jis jau veikia, ir, prasidėjus teisiniams procesams, yra reali tikimybė, kad jis gali padėti apsaugoti žurnalistus.
– Tačiau gerų pavyzdžių, kad ten, kur buvo užgrobta žiniasklaida, pavyko susigrąžinti jos nepriklausomumą, negirdėti.
– Pastangos daromos, viena iš tokių šalių – Lenkija. Tačiau kai žiniasklaida buvo uzurpuota dešimtmetį ar ilgiau, viskas būna teisiškai reglamentuota: pakeisti įstatymai, paskirti institucijų vadovai, įtvirtinti lojalūs asmenys. Todėl net į valdžią atėjusi demokratiška partija negali greitai visko pakeisti ar paprastai atleisti paskirtųjų. Nors dalis sprendimų jau priimta, grąžinti ankstesnę padėtį labai sudėtinga. Demokratijoje pokyčiai reikalauja laiko. Slovėnijoje atėjus naujai Vyriausybei taip pat stiprinami žiniasklaidos nepriklausomumo saugikliai.
Daug kas priklauso nuo konteksto, ar yra besipriešinančių, ar jie iš tikrųjų turi galią ką nors inicijuoti, keisti, įtikinti.
– Lietuvoje Kultūros asamblėjos inicijuotais protestais kultūros bendruomenė iš dalies savo pirminį tikslą – išvalyti Kultūros ministeriją nuo „aušriečių“ – pasiekė. Tačiau žiniasklaida taip pat yra šios ministerijos kompetencijos sritis, tad negalima sakyti, kad kova laimėta.
– Iš tikrųjų ne. Kai žemaitaičiai ar panašios radikalios, populistinės jėgos puola žiniasklaidą, iš jų kitko ir negali tikėtis, tačiau palaikymo žinučių jie sulaukė ir iš premjerės, ir iš Seimo pirmininko. Gal socialdemokratai kerštauja už Gintauto Palucko nuvertimą? Nors tai nebuvo LRT surasta istorija, bet keršijama visuomeniniam transliuotojui, nes jį lengviausia pasiekti.
Jau žinome Slovakijos pavyzdį: pirmiausia panaikino visuomeninį transliuotoją, įkūrė naują, ten paskyrė jau savo žmones, o paskui ir komercinei žiniasklaidai per viešinimo lėšų skirstymą, reklamos pirkimus pradėjo daryti įtaką.
Iš tikrųjų baisu. Vilties teikia tai, kad Lietuvos žurnalistų bendruomenė, palyginti, solidari. LRT pagal auditorijos pasiekiamumą dabar labai konkurencinga komerciniams kanalams, tačiau man atrodo, kad visi žurnalistai mato, kad taip yra nedaroma. Jeigu reikia pokyčių, diskutuojama, o ne puolama taip staigiai keisti, kaip kažkam paranku.
– Šių metų Europos Parlamento Andrejaus Sacharovo premijos laureatė Sakartvelo žurnalistė Mzia Amaglobeli, kuri buvo sulaikyta už dalyvavimą antivyriausybiniame proteste ir įkalinta dėl politiškai motyvuotų kaltinimų, sakė: „Kovokite, kol dar ne per vėlu.“ Ar Lietuvos žiniasklaida ir ją aktyviai remianti visuomenė (tą rodo vakar perpiet jau apie 132 tūkst. parašų surinkusi peticija prieš LRT politinį užvaldymą) į protestą renkasi laiku?
– Manau, niekada ne per vėlu kovoti. Net ir Vengrijoje, nors ir labai maža tikimybė, kad artimiausiu metu situacija ten keistųsi. Yra toks posakis: „Chance favors the prepared mind“ – sėkmė aplanko pasiruošusį protą. Daug kas gali labai greitai pasikeisti, jei tikrai esi pasiruošęs pokyčiams.
(be temos)
(be temos)
(be temos)