Kaip keisis Vyriausybė?

– Radote atsakymą į klausimą, kodėl socialdemokratai nusprendė imtis naujo plano ir iš esmės keisti daugumą, keisti premjerą, dalį Vyriausybės. Kas čia dabar įvyko?

Rimvydas: Atsakymo, sakykime, ieškojome, kažką radome, bet labiau ieškojome atsakymo į klausimą, ar grius Vyriausybė, nes tai turbūt dabar svarbiausias klausimas, kalbant apie visų mūsų interesus valstybėje. Grįžtant prie klausimo, kas čia, kaip ir kodėl, galima pajuokauti. Pamenu, kai vienoje mūsų laidų naujoji pavaduotoja Indrė Kižienė pavadino Sinkevičių jaunuoju Brazausku. Tai sukėlė ir antraščių, ir komentarų, ir tam tikrų pasijuokimų. Nesakau, kad patyčių, bet galima įžvelgti, kad jame prabudo jaunasis Brazauskas, nes jam tikrai reikėjo parodyti, kad jis tapo pirmininku, kad Gintautas Paluckas patrauktas, kad G. Palucko žmonės iš pagrindinio valdymo organo praktiškai pašalinti, neskaitant galbūt vieno kito. Prisiminkime, kad prieš kiek daugiau nei metus, kai Sinkevičius kovojo su tuomet dar premjeru G. Palucku dėl partijos pirmininko pareigų ir pralaimėjo, jis laikėsi pozicijos, kad „Nemuno aušra“ koalicijoje nėra geriausias sprendimas. Šiuo klausimu jis buvo gana nuoseklus. Kai viskas įvyko taip, kaip įvyko su G. Palucku, ir  Sinkevičiui teko laikinai perimti vadovavimą, jis tą situaciją tarsi palaidojo. Ministerijos jau buvo paskirstytos, žmonės įdarbinti, o tai partijoje yra labai svarbu. Finansiniai interesai taip pat turėjo reikšmės. Visa tai judinti buvo rizikinga. Tačiau jis niekada neslėpė, kad jo pozicija ir toliau išlieka tokia pati – „Nemuno aušra“ nėra geriausias variantas koalicijai. Be to, Sauliaus Skvernelio susilpnėjimas arba praktiškai eliminavimas iš aktyvaus politinio gyvenimo atvėrė duris laisvesnėms kalboms su demokratais. Demokratų įtaka ir jėga yra gerokai sumažėjusi. Vakar laidoje šiek tiek spekuliavome, kad jų interesas grįžti į valdžią gali būti net didesnis nei socialdemokratų noras juos pasikviesti. Demokratams tai būtų galimybė vėl tapti matomiems. Jie nėra tokie reikšmingi kaip „Nemuno aušra“, o atskiri jų politikai yra santūresni. Darbas valdžioje jiems galėtų atnešti naujų dividendų, ypač jei pavyktų parodyti rezultatų. Visa tai susidėjo į vieną visumą. Manau, dabar matysime spektaklį, kalbant apie derybas. Arba V. Sinkevičius yra avantiūristas, arba jis jau viską suderinęs su M. Sinkevičiumi. Greičiau antrasis variantas. Jeigu jie nebūtų susitarę, demokratai šioje situacijoje įgytų milžinišką įtaką ir galią derybose. Socialdemokratai jau išmetė „Nemuno aušrą“ ir nebeturi kitų variantų, išskyrus mažumos Vyriausybę, kurios jie tikrai nenori. Todėl manau, kad dabar matysime šešėlių teatrą ir vaidybą. Esminiai dalykai, mano vertinimu, jau yra sutarti. Vakar laidoje įdomiai nuskambėjo Andriaus Mazuronio mintis. Tai šiek tiek primena sąmokslo teoriją, tačiau ji gana arti tikrovės. Esą abu Sinkevičiai susitarė, kad Ingos Ruginienės klausimą judins V. Sinkevičius. Tuomet M. Sinkevičiui lengviau sakyti, kad koalicijos partneriai iškėlė tokią sąlygą, juk ir socialdemokratuose ne visi yra patenkinti I. Ruginiene. Tokiu būdu vienas Sinkevičius pasako, o kitas gali atsakyti: „Na, matote, mums belieka klausytis, ką kalba demokratai, ir reaguoti.“ Pažiūrėsime, ar taip bus. Tačiau vakar labai mažai pavyko sužinoti iš V. Sinkevičiaus apie ministerijas ir apie jo paties planus. Tiesa, jis neatmetė galimybės tapti užsienio reikalų ministru, tačiau tik po to, kai buvo prispaustas klausimais. Aš jam sakiau: „Galite dabar užbaigti šią temą ir pasakyti, kad neplanuojate ir neketinate būti užsienio reikalų ministru. Tuomet daugiau nieko nebeklausiu.“ Jis kiek pamąstė ir atsakė: „Palikime šį klausimą atvirą, tegul tai būna derybų klausimas.“ Tai leidžia manyti, kad jis tokios galimybės neatmeta. Visa kita, mano manymu, bus imitacija, nes pagrindiniai susitarimai jau padaryti.

– Sunku iš Briuselio išsikrapštyti žmonėms. Ten gana geros algos ir garantijos. Vyriausybėje jokių garantijų nėra – nežinai, kiek laiko dirbsi ir kaip seksis. Gali būti įvairių krizių ir sudėtingų situacijų. Bet grįžkime prie bendro socialdemokratų plano. Čia Rimvydas labai aiškiai kalbėjo apie interesus, demokratų susilpnėjimą ir tai, kad beveik viskas jau sutarta. Ateina Sinkevičius, greičiausiai jis taps Lietuvos ministru pirmininku. Net buvo paminėta jaunojo Brazausko metafora. Brazauskas pasižymėjo tuo, kad turėjo didžiulį autoritetą. Bent jau Socialdemokratų partijoje visi jo klausė, jo žodis buvo galutinis ir niekas jo viešai nekritikuodavo. Nežinau, ar Sinkevičius gali tapti tokiu autoritetu socialdemokratams, bet kaip jūs vertinate šias permainas, Kęstuti?

Kętutis: Nesu tiek susipažinęs su jų vidaus politika, tačiau manau, kad priimtas sprendimas, jog jau reikia nuimti I. Ruginienę ir ieškoti tvirtesnio vadovo. Ji nebuvo bloga premjerė, tačiau niekada neįgijo tikro autoriteto. Ji buvo paskirta, ne partijos vadovė. Todėl jos pozicija buvo laikina ir netvirta. Manau, kad galutinai nuspręsta, jog reikia kažką keisti. Ne todėl, kad ji blogai dirbo, o todėl, kad nebuvo partijos lyderė. Natūralu, kad partijos vadovas turėtų būti ir Vyriausybės vadovas.

– Pridėkime, kad I. Ruginienė buvo gana naujas žmogus partijoje, ne sena partijos narė.

Kęstutis: Taip, visiškai naujas žmogus. Jeigu pasieki tokią poziciją gana greitai, vis tiek lieka tam tikrų trūkumų. Manau, dabar grįžtama prie įprastesnio modelio, kai partijos vadovas kartu yra ir Vyriausybės vadovas. Tuomet jis turi ir kitokią įtaką. I. Ruginienė galėjo valdyti ministrus, tačiau tik iki tam tikros ribos, nes jie visada galėjo remtis partijos struktūromis ir nesutikti su jos sprendimais. Manau, kad dabar Vyriausybėje atsiras daugiau aiškumo ir tvirtesnė politinė linija kai kuriais klausimais.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Socialdemokratai, kaip ir konservatoriai, susiduria su vidiniu kartų konfliktu. Vieni telkiasi aplink jaunesnę kartą, kiti – aplink vyresniąją. Įtampos juntamos nuolat. Ar su Sinkevičiaus atėjimu situacija taps aiškesnė?

Kęstutis: Manau, kad jei Sinkevičius ateis, jo bus klausoma. Tačiau jeigu jis priims sprendimus vienos stovyklos naudai, kita pusė gali likti nepatenkinta. Po kurio laiko įtampa gali atsinaujinti. Vis dėlto laikinai stabilumo tikrai padaugės.

– Taigi socialdemokratams bus lengviau dirbti, Rimvydai?

Rimvydas: Taip, tokia logika visiškai pagrįsta. Partijos pirmininkas ir premjeras viename asmenyje – tai gana įprastas modelis. Situacija buvo šiek tiek „suvelta“ dar nuo Ramūno Karbauskio Vyriausybės laikų. Vėliau ir konservatorių partijos pirmininkas nebuvo premjeras. Dabar grįžtama prie ankstesnės tvarkos. R. Žemaitaitis laidoje įdomiai paprognozavo, kad tai ne paskutinis socdemų premjeras šitoj kadencijoj.

– O kuo remiasi tokia mintis?

Rimvydas: Remiamasi „skeletais“. Remiasi tuo, kad Sinkevičiaus praėjusį rudenį galėjo tapti premjeru, bet to nepadarė. Tada buvo daug kalbų, kad ne visi „skeletai“ dar iškritę, o tie, kurie jau iškrito, garbės irgi nedaro. Turiu omenyje, kad visi tie televizoriai ir telefonai niekur nedingo. Pats Sinkevičius yra pripažinęs, kad supainiojo viešuosius ir privačius interesus, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, ir visa tai niekur nedingo. Tiesiog baudžiamosios atsakomybės kartelę Aukščiausiasis Teismas pakėlė, tačiau pati veika niekur nedingo.

– Bet politinis pažeidžiamumas, jūsų manymu, šioje vietoje likęs? Tie skeletai gali pridaryti bėdų Sinkevičiui?

Rimvydas: Mes tai girdime. Kartoju, R. Žemaitaitis, kuris dabar jau, kaip sakoma, nustumtas nuo valdžios ir spinduliuoja tam tikrą ramybę, man atrodo kaip žmogus, kurio ramybė yra prieš audrą. Tokie nustumti ir sukonfliktavę politikai dažnai būna daug atviresni, ir tada visuomenė sužino daugiau. Net neabejoju, kad R. Žemaitaitis ras būdų, nebūtinai savo lūpomis, bet kitais kanalais nutekinti informaciją, kuri Sinkevičiui gali būti pakankamai nemaloni. Jau seniai girdime kalbas, kad ir žmona kažkur įdarbinta, ir kažkokie keliukai nutiesti, tačiau kol kas visa tai labai nekonkrečiai skamba. Visa tai gali tapti konkrečiau, jeigu jis taps premjeru. Kol jis nėra premjeras, tie dalykai galbūt nėra tokie akis badantys. Šiuo atveju socialdemokratams jau kelintą kartą nepavyksta išsirinkti nepriekaištingos reputacijos pirmininko. Visokių nuopolių buvo ir anksčiau. Ir man keista, kad milžiniška partija per kelerius metus nesugeba išsirinkti politiko, kuris nekeltų abejonių ir galėtų simbolizuoti moralinę, skaidrią politiką. Visa tai suteikia pagrindą kalbėti ir R. Žemaitaičiui. Manau, kad šiuo atveju jis žino, ką kalba, ir verta šiek tiek luktelėti.

– Viena vertus, visi galvoja apie pavasarį vyksiančius Seimo rinkimus, o paskui ir kiti rinkimai ne už kalnų, tad politinė konkurencija tik aštrės. Bet R. Žemaitaitis sako, kad jam vienodai – pozicija ar opozicija. Tad klausiu tiesiai: reitingams auginti geriau būti pozicijoje ar opozicijoje? Ir demokratams, pavyzdžiui, geriau į rinkimus eiti būnant pozicijoje ar opozicijoje?

Kęstutis: R. Žemaitaitis vis tiek yra savarankiškas veikėjas. Kalba, kaip nori ir kada nori, nejaučia didelės atsakomybės. Spauda jį itin mėgsta – kiekvieną jo pasisakymą, net ir kvailiausią, išreklamuoja lyg išminties perlą. Tai tokia gana neatsakinga pozicija, ir ji nepasikeis. Mane truputį stebina, kodėl Lietuvos žiniasklaida tiek daug dėmesio skiria įvairiausiems jo pasisakymams – ir rimtiems, ir nerimtiems. Kiek suprantu, demokratai jau antradienį turėtų svarstyti galimybę prisijungti prie socialdemokratų. Tai svarbus sprendimas. Manau, padėtį palengvina tai, kad demokratams jau nebevadovauja S. Skvernelis. Kai S. Skvernelis buvo partijos pirmininkas, jis buvo žmogus, kuris visada norėjo būti pirmoje vietoje. Jeigu jis būtų atėjęs į koaliciją, su juo būtų buvę sunku sugyventi. Jis būtų kėlęs įvairiausių reikalavimų, aiškinęs, kaip reikia daryti vieną ar kitą dalyką, norėjęs viskam vadovauti. Tai neišvengiamai būtų sukėlę trintį. Dabar, kai jo nėra, demokratai staiga tampa daug malonesniu partneriu, su kuriuo galima derėtis ir susitarti. Manau, ir demokratams svarbu patekti į Vyriausybę, kad padidintų savo matomumą. Kai esi mažesnė partija ir nepriklausai valdančiajai koalicijai, sunkiau pritraukti dėmesį, nebent esi toks veikėjas kaip R. Žemaitaitis arba kuri dirbtines intrigas. Todėl prisijungimas prie koalicijos jiems būtų naudingas. Kaip sakau, nebėra tokio S. Skvernelio, kuris galėtų šį procesą apsunkinti.

– Dabar apie V. Sinkevičių. Jūsų nuomone, ar jis eis į ministrus? Ar paliks dosnią Briuselio kėdę Europos Parlamente dėl vidaus politinės karjeros ir galimo ministro posto? Lietuvos istorijoje labai retas atvejis, kad kas nors iš Briuselio grįžtų savo noru.

Kęstutis: Aš tikrai nežinau, bet mane tai šiek tiek stebintų. Jis atsisakytų tvirtos pozicijos ir patektų į Vyriausybę, kur pats nespręstų savo likimo. Ir tada dingtų Briuselio atlyginimas bei visos garantijos. Todėl manau, kad jis labai atsargiai viską įvertins ir jam būtų protinga atsisakyti tokios galimybės.

Rimvydas: Dar norėčiau sureaguoti į tai, ką Kęstutis kalbėjo apie R. Žemaitaitį. Yra tame racijos. Vakar jis, be kita ko, paminėjo, kad vieną Sinkevičių premjero poste pakeis kitas Sinkevičius. Kitaip tariant, M. Sinkevičius pakeis V. Sinkevičių. Jo mintis buvo tokia, kad M. Sinkevičius ateina ne ilgam. Šiandien tai girdint kyla daug abejonių, ir visa tai gali atrodyti nerimta, bet kas žino – laikas parodys.