Pro­ga įtvir­tin­ti at­min­ty­je

L.Ma­žy­lis iš kar­to pri­sta­tė, kad Lie­tu­va tu­ri pro­gą švęs­ti net tris Va­sa­rio 16-ąsias. Be 1918-ųjų me­tų Nepriklausomy­bės Ak­to, tu­ri­me niū­riau­siais tau­tai lai­kais – 1949-ai­siais par­ti­za­nų pa­si­ra­šy­tą Mi­nai­čių ak­tą – Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio dek­la­ra­ci­ją.

„1989 m. va­sa­rio 16 d. Kau­ne, ne­to­li nuo čia, bu­vo pasirašy­ta taip pat Nep­rik­lau­so­my­bės dek­la­ra­ci­ja. Teks­tai skiriasi, bet es­mė – ne. Vi­suo­se yra kal­ba­ma apie lais­vę, orumą, vals­ty­bę ir lais­vės sie­kį. Tai yra gi­ja, ku­ri jun­gia vi­sas tris Va­sa­rio 16-ąsias“, – dis­ku­si­ją Kau­no „Žal­gi­rio“ are­nos am­fi­teat­re pra­dė­jo L.Ma­žy­lis.

Dis­ku­si­jos da­ly­viai pa­skai­čia­vo, kad du iš Mi­nai­čių ak­tą pa­si­ra­šiu­sių žmo­nių buvo stu­den­tai, vie­nas bu­hal­te­ris, ki­tas – ka­riš­kis ir ke­tu­ri mo­ky­to­jai. „Tai žmo­nės, ku­riuos į po­li­ti­ką iš­stū­mė ir pri­ver­tė bū­ti va­dais ap­lin­ky­bės, nors nie­ka­da gy­ve­ni­me jie to ne­pla­na­vo ir ne­gal­vo­jo. Jie su­ge­bė­jo pa­ra­šy­ti ir pa­lik­ti mums kaip tes­ta­men­tą tai, ko da­bar­ties po­li­ti­kai daž­niau­siai net neat­si­me­na, – kad esa­me de­mok­ra­ti­niais pa­grin­dais tvar­ko­ma par­la­men­ti­nė vals­ty­bė“, – at­krei­pė dė­me­sį I.Ši­mo­ny­tė.

Dis­ku­si­jos da­ly­viai pa­ste­bė­jo, kad šie dve­ji me­tai ša­liai la­bai tur­tin­gi ju­bi­lie­jų. Praė­ju­siais me­tais at­šven­tė­me Vals­ty­bin­gu­mo šimt­me­tį, šie­met – vie­nos Neprik­lau­so­my­bės dek­la­ra­ci­jos 70-me­tis, ki­tos – 30-me­tis, per­nai – Są­jū­džio 30-me­tis, šie­met dar lau­kia Bal­ti­jos ke­lio 30-me­tis.

„Tai pro­gos pri­si­min­ti sa­vo bend­rys­tę“, – sa­kė I.Ši­mo­ny­tė. L.Ma­žy­lis pri­dū­rė, kad ju­bi­lie­jai tuo ir yra svar­būs, kad mes lyg ir ži­no­me apie svar­bius įvy­kius, jų reikš­mę, bet, mi­nė­da­mi ju­bi­lie­jus, tuos įvy­kius ir jų reikš­mę įtvir­ti­na­me sa­vo ir nau­jau­sių kar­tų at­min­ty­je.

Lyg ki­to­je ša­ly­je

Anot L.Ma­žy­lio, ta kar­ta, ku­ri tar­pu­ka­riu pa­ra­ga­vo lais­vės ir  de­mok­ra­ti­jos laikino­jo­je Lie­tu­vos sos­ti­nė­je, ne­beį­si­vaiz­da­vo Lie­tu­vos be lais­vės ir de­mok­ra­ti­jos. „Gal­būt nuo tų lai­kų su­si­klos­tė, kad Kau­nas te­bė­ra iš­skir­ti­nis mies­tas“, – svars­tė L.Ma­žy­lis. Jam ant­ri­no I.Ši­mo­ny­tė, ku­ri au­go Vil­niu­je, kaip ir jos ma­ma bei močiu­tė.

„Ma­no vai­kys­tės ter­pė bu­vo vi­siš­kai ki­to­kia nei kau­nie­čių. So­viet­me­tis nesugebė­jo Kau­no pa­keis­ti taip, ko­kios įta­kos jis tu­rė­jo Vil­niui. Kai bū­da­ma moks­lei­vė at­vyk­da­vau į Kau­ną (kai bai­gė­si so­viet­me­tis, man bu­vo 15 me­tų), jaus­da­vau­si taip, lyg čia bū­tų ki­ta ša­lis“, – dės­tė po­li­ti­kė ir pa­si­da­li­jo įspū­džiais iš šių­me­tės Va­sa­rio 16-osios šven­tės Kau­no Vie­ny­bės aikš­tė­je.

„Ma­ne la­bai ža­vi Kau­no po­nios. Taip at­ro­do ne­sug­niuž­do­mi žmo­nės. Kaž­ku­ria pra­sme tie žmo­nės sa­vo na­muo­se, šir­dy­se, gal­vo­se vals­ty­bę per prie­spau­dos 50-me­tį ir iš­sau­go­jo, iš­ne­šio­jo“, – apie ma­dos, kul­tū­ros, in­te­li­gen­ci­jos tęs­ti­nu­mą kal­bė­jo I.Ši­mo­ny­tė.

L.Ma­žy­lis mes­te­lė­jo, kad sti­liaus pra­sme Kau­nas tik­rai tu­rė­jo ge­bė­ji­mą at­ro­dy­ti ki­taip, bū­ti ar­čiau va­ka­rie­tiš­kų ma­dų net ir so­vie­ti­niais lai­kais. „Kau­ną bu­vo užval­dę ma­dos ir pro­ble­mos, iden­tiš­kos Va­ka­rų pa­sau­liui. Pas mus tai pavojingai pra­dė­jo ar­tė­ti prie ki­to­kio san­ty­kio su val­džia ir po­li­ti­ka. R.Ka­lan­tos įvy­kiai tai ryš­kiai pa­ro­do“, – pa­tei­kė pa­vyz­dį pro­fe­so­rius.

„Ak­ty­vus pa­si­prie­ši­ni­mas vi­suo­met bū­na pa­vie­nių žmo­nių da­lia, ta­čiau kai ter­pė yra tin­ka­ma, tie pa­vie­niai žmo­nės ga­li su­kur­ti la­bai di­de­lį po­ky­tį. Po le­du yra daug gy­vy­bės“, – sa­kė I.Ši­mo­ny­tė.

Idea­lis­tai ar pra­gma­ti­kai?

L.Ma­žy­lis pa­pa­sa­ko­jo apie Kau­no virs­mą 1919–1920 m. „Vis­kas kū­rė­si vie­nu me­tu. Mies­tas spar­čiai ki­lo, mo­der­nė­jo pir­miau­sia tech­ni­ne pra­sme, ra­do­si art de­co sti­liaus na­mai, to­kie pa­pras­ti da­ly­kai kaip van­den­tie­kis, ša­li­gat­viai, automo­bi­liai“, – aiš­ki­no pro­fe­so­rius.

Per 20 me­tų Kau­nas su­kū­rė ir vals­ty­bi­nes ins­ti­tu­ci­jas, ir mo­der­nų įvaiz­dį, ta­čiau 1940-ai­siais kau­nie­tiš­ko­sios ele­gan­ci­jos ne­be­li­ko per ke­lis mė­ne­sius. Vis­kas bu­vo rau­na­ma iš są­mo­nės, nai­ki­na­ma, įskai­tant ir priė­ji­mą prie aukš­to­jo mokslo. Pa­lik­tas tik da­bar­ti­nis Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas.

„Tech­nok­ra­tiš­ku­mas da­bar yra di­de­lė Kau­no stip­ry­bė. Ne­pai­sant to, kad humani­ta­ri­niai moks­lai tuo­met bu­vo per­kel­ti į sos­ti­nę, Kau­ne yra uni­ka­li humanitarikos ir tech­no­lo­gi­jų der­mė, tuo čia per­smelk­tas net oras“, – kal­bė­jo I.Ši­mo­ny­tė. Ji mies­tui ir mies­tie­čiams lin­kė­jo hu­ma­ni­ta­ri­kos ne­pa­mes­ti ir neatstum­ti. „Kas ku­ria vals­ty­bę: idea­lis­tai ar pra­gma­ti­kai? Pas­ta­rie­ji da­ro dar­bus ant že­mės, o vals­ty­bę ku­ria idea­lis­tai“, – kons­ta­ta­vo Sei­mo na­rė.

Min­ti­mis nu­si­kė­lęs į 1989-uo­sius L.Ma­žy­lis pa­sa­ko­jo, kaip bu­vo at­sta­ty­tas ir nau­jai pa­šven­tin­tas vie­nas svar­biau­sių ša­lies sim­bo­lių – Lais­vės pa­mink­las, o prie jo Va­sa­rio 16-osios ry­tą pri­sie­kė Są­jū­džio Sei­mas.

Anot L.Ma­žy­lio, Kau­ne per trum­pą lai­ko su­si­bū­rė net apie 600 Są­jū­džio gru­pių, tad at­si­ra­do kom­for­tas mąs­ty­ti vi­sais ly­giais, įskai­tant ir už­sie­nio po­li­ti­ką. „1989–1990 m. bu­vo­me pa­te­kę į la­bai pa­vo­jin­gą si­tua­ci­ją, ta­čiau ša­liai pa­vy­ko išlaviruo­ti. Dar kar­tą su­si­tel­kė žmo­nės, ku­rių iš­ma­nu­mas tik­rai bu­vo neei­li­nis, ir Lietuva iš­la­vi­ra­vo kaip ir 1917–1918 m.“, – po vi­sai ša­liai svar­bius is­to­ri­nius įvy­kius nar­dė pro­fe­so­rius.

„Tuo me­tu aš į vi­sa tai žiū­rė­jau ki­to­mis aki­mis, to­dėl tur­būt nie­ka­da ir ne­ga­lė­siu įver­tin­ti at­sa­ko­my­bės, ku­ri ta­da slė­gė žmo­nes, ku­rie ėmė­si ini­cia­ty­vos. Mes dabar į vi­sus tuos da­ly­kus žiū­ri­me iš šių lai­kų ži­no­ji­mo, kai at­ro­do, kad vis­kas bu­vo aiš­ku, ką rei­kė­jo da­ry­ti“, – kal­bė­jo I.Ši­mo­ny­tė, tuo­met bu­vu­si paaug­le.

Ko mums trūks­ta?

At­ga­vu­si ne­prik­lau­so­my­bę Lie­tu­va sie­kė sek­ti Skan­di­na­vi­jos ša­lių pa­vyz­džiu kur­da­ma sa­vo eko­no­mi­ką ir ge­ro­vę. „Ta­čiau bu­vo daug iliu­zi­jos, kad ga­li­mas labai grei­tas virs­mas. Užt­ru­kau 20 me­tų, kol su­vo­kiau, ko­dėl šve­diš­kos eko­no­mi­kos Lie­tu­vo­je dar ne­su­kū­rė­me“, – dės­tė I.Ši­mo­ny­tė.

Anot jos, taip nu­ti­ko to­dėl, kad mums trūks­ta pa­si­ti­kė­ji­mo. Bend­ruo­me­ni­nės demok­ra­ti­jos – taip pat, ta­čiau jai su­kur­ti rei­ka­lin­gas pa­si­ti­kė­ji­mas vie­nų ki­tais.

„Kas yra tas es­mi­nis veiks­nys, ku­ris ski­ria mus nuo Skan­di­na­vi­jos ša­lių? Pastebė­jau, kad daž­nai mes tu­ri­me vi­sai ki­to­kį na­ra­ty­vą. Ne­sa­kau, kad kiekvienas iš mū­sų, bet per di­de­lė mū­sų da­lis daž­nai yra iš anks­to nei­gia­mai nu­si­tei­ku­si ki­tų at­žvil­giu. Mes jų ne­pa­žįs­ta­me, bet no­ri­me apie juos gal­vo­ti neigia­mai. Skan­di­na­vi­jos vi­suo­me­nės pa­si­žy­mi tuo, kad du treč­da­liai gy­ven­to­jų ma­no, jog ki­ti žmo­nės yra ge­ri. Mū­sų kraš­te taip at­sa­ky­tų gal tik treč­da­lis“, – apžvel­gė I.Šimony­tė.

Bū­tent dėl pa­si­ti­kė­ji­mo, jos ma­ny­mu, Skan­di­na­vi­jos vals­ty­bės, bū­da­mos aukš­tų mo­kes­čių ša­lys, yra kon­ku­ren­cin­giau­sios eko­no­mi­kos pa­sau­ly­je. „Jie gal­vo­ja, kad tai, ką pa­de­da bend­rai ant sta­lo, jiems kaip vi­suo­me­nei grįž­ta tei­sin­ga, sąži­nin­ga grą­ža“, – api­bū­di­no po­li­ti­kė, iš­reiš­ku­si vil­tį, kad mū­sų ne­pa­si­ti­kė­jimas yra išau­ga­mas.

„Mums, kaip vals­ty­bei, pa­vy­ko daug nu­veik­ti, ta­čiau vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mo pra­sme rei­kė­tų nuei­ti ge­ro­kai to­liau, jei­gu no­ri­me pa­siek­ti si­tua­ci­ją, kai manysime, kad vals­ty­bė nė­ra tre­čia­sis as­muo mū­sų at­žvil­giu. La­bai daž­nai gir­di­me, kad vals­ty­bė pri­va­lo. Vals­ty­bė nė­ra tre­čia­sis as­muo mū­sų at­žvil­giu. Viskas, ką vals­ty­bė tu­ri, yra tai, ką esa­me su­ta­rę jai pa­ti­kė­ti. Jei­gu mes negalime jai pa­ti­kė­ti, ne­ga­li bū­ti ir at­ga­li­nio ry­šio“, – aiš­ki­no I.Ši­mo­ny­tė.

Ža­vi­si vy­res­nią­ja kar­ta

Pra­kal­bus apie di­dė­jan­tį žmo­nių pa­trio­tiš­ku­mą pa­mi­nė­ta ir ma­da ta­pęs pavyzdys prie sa­vo na­mo bū­ti iš­kė­lus Vy­čio vė­lia­vą, gie­do­ti him­ną, taip pat ir kilu­si di­le­ma, ga­li sa­va­no­riai kan­di­da­tuo­ti į sa­vi­val­dą, ar ne. „At­ro­do, juk ne pirmi sa­vi­val­dos rin­ki­mai, ne pir­mi pri­sie­kę sa­va­no­riai. Kaip at­si­ra­do ši problema ir ko­dėl bū­tent da­bar? Po Kry­mo oku­pa­ci­jos la­bai daug pi­lie­tiš­kų žmo­nių nuė­jo į sa­va­no­riš­ką­ją kraš­to ap­sau­gos tar­ny­bą ir ne­ma­žai tų pa­čių žmonių, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čių vie­ti­nė­je po­li­ti­ko­je“, – kal­bė­jo I.Ši­mo­ny­tė.

Anot jos, tai la­bai svar­būs ir gra­žūs da­ly­kai, tik rei­kia įver­tin­ti, kad ge­rų no­rų veda­mi ne­priim­tu­me ne­vy­ku­sių spren­di­mų ir ne­žlug­dy­tu­me žmo­nių iniciatyvumo.

Pra­bi­lus apie kar­tų pa­na­šu­mus ir skir­tu­mus, kal­bant apie pa­trio­tiz­mą, po­li­ti­kė mi­nė­jo, kad per vi­są jos kar­je­rą ją la­biau­siai ge­rą­ja pra­sme yra nu­ste­bi­nę būtent vy­res­nio­sios kar­tos at­sto­vai. „Su tais žmo­nė­mis ne­be­ga­lė­da­vau tęs­ti pokal­bio, man rei­kė­da­vo nuei­ti pa­verk­ti“, – pri­si­pa­ži­no I.Ši­mo­ny­tė.

Tai nu­ti­kę kri­zės me­tais. „Po­li­ti­niai ka­li­niai, trem­ti­niai, tie, ku­rie yra iš­gy­ve­nę tikrą­ją kri­zę, yra sa­kę: vai­ke­li, jei­gu tau la­bai rei­kia, ir dar la­biau su­ma­žink tas mū­sų pen­si­jas“, – apie lai­ko­tar­pį, kai uži­man­čiai at­sa­kin­gas pa­rei­gas jai te­ko priim­ti skaus­min­gus kai ku­rių gy­ven­to­jų gru­pių at­žvil­giu spren­di­mus, ta­čiau jie bu­vo bū­ti­ni at­si­žvel­giant į il­ga­lai­kes ša­lies per­spek­ty­vas, kal­bė­jo I.Ši­mo­ny­tė.

„Sa­kiau, kad man tai tik­rai nie­ko ne­rei­kia. Jie vis tiek aiš­ki­no, kad pa­tys nepražus, nes kri­zė yra ta­da, kai, iš­trem­tiems prie Lap­te­vų jū­ros, plau­kai prie lo­vos pri­šą­la. To­kiems žmo­nėms nie­ka­da ne­tu­rė­da­vau ką pro­tin­go at­sa­ky­ti, nes vis­kas skam­bė­tų lėkš­tai, nes neį­ma­no­ma gi­liai su­pras­ti, ką jiems yra te­kę iškęsti“, – sa­kė dis­ku­si­jos da­ly­vė.

Vals­ty­bei svar­būs sim­bo­liai

L.Ma­žy­lis už­si­mi­nė apie pro­ble­mi­nius Kau­no pa­sta­tus, pa­vyz­džiui, ki­no teat­rus, Cent­ri­nį pa­štą.

„Kas tu­rė­tų in­ves­tuo­ti ir juos tvar­ky­ti? Kaip ir vi­so­se ki­to­se sri­ty­se, tai yra priorite­to klau­si­mas. Jei­gu yra prio­ri­te­tas, at­si­ran­da ir po­li­ti­nė va­lia. Lie­tu­vos paštas aiš­ki­na, kad pa­sta­tas ne­bea­ti­tin­ka pa­što veik­los mo­de­lio, yra nefunkciona­lus, ta­čiau vals­ty­bė yra šiek tiek dau­giau nei funk­ci­nis pa­slau­gų teiki­mas, o ir kul­tū­ra, pa­vel­das, is­to­ri­ja. Jei­gu mes ma­no­me, kad iš­sau­go­ti pasta­tą yra svar­bu, o tai yra mū­sų vi­sų su­ta­ri­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo rei­ka­las, jis tu­ri bū­ti iš­sau­go­mas“, – nea­be­jo­jo I.Ši­mo­ny­tė.

Jos nuo­mo­ne, vals­ty­bei yra la­bai svar­būs sim­bo­liai, nors ir sa­ko­ma, kad demok­ra­ti­jos ant duo­nos neuž­si­tep­si, sim­bo­liais kros­nies neuž­si­kur­si. „Ta­čiau bū­tent sim­bo­liai per kar­tas ir per lai­ką iš­lai­ko mū­sų kaip tau­tos gy­vy­bę“, – vertino po­li­ti­kė.

L.Ma­žy­liui pa­si­tei­ra­vus, ar I.Ši­mo­ny­tė daug skai­to, ši juo­ka­vo, kad yra žmo­nių, ga­lin­čių su­pras­ti, jog ji per gy­ve­ni­mą yra per­skai­čiu­si vos vie­ną kny­gą. Ji tu­rė­jo ome­ny­je „Šau­nio­jo ka­rei­vio Švei­ko nuo­ty­kius“, nes šią kny­gą daž­nai ci­tuo­ja ir pa­klaus­ta įvar­di­ja kaip mėgs­ta­miau­sią.

Ji tei­gė mėgs­tan­ti įvai­rius žan­rus, tik su fan­tas­ti­ka se­ka­si silp­niau. „Kny­gų mu­gė – jau po sa­vai­tės. Bus ga­li­ma nu­si­pirk­ti ke­lis met­rus kny­gų“, – šyp­so­jo­si I.Šimony­tė, o L.Ma­žy­lis pri­dū­rė, kad ar­chy­vų dy­džiai ma­tuo­ja­mi ki­lo­met­rais.

Atsisakyti ofi­cio­zi­škumo

Vie­nam dis­ku­si­jos klau­sy­to­jų pa­pra­šius idė­jų, kaip tu­rė­tu­me švęs­ti Va­sa­rio 16-ąją, I.Ši­mo­ny­tė pa­juo­ka­vo, kad gri­lis ir bar­be­kiu šiai šven­tei gal ne pa­ts geriausias kli­ma­ti­niu po­žiū­riu spren­di­mas, bet tai ne­reiš­kia, kad ne­ga­li­me ras­ti idė­jos, ku­ri pri­gis taip, kaip „Tau­tiš­kos gies­mės“ gie­do­ji­mas Lie­pos 6-ąją.

„No­rė­čiau ti­kė­ti, kad iš ban­dy­mų kur­ti vie­ti­nes tra­di­ci­jas vie­ną jų pa­si­gau­si­me visi. Ta­čiau tik­rai tu­rė­tų lik­ti kuo ma­žiau ofi­cio­ziš­ku­mo – aiš­ku, bū­ti­nas vė­lia­vos pa­kė­li­mas ir pan., bet iš to­kių šven­čių rei­kė­tų pa­si­sem­ti kuo dau­giau džiaugs­mo sau“, – lin­kė­jo I.Ši­mo­ny­tė ir pe­rė­jo prie sa­vęs kaip kan­di­da­tės į pre­zi­den­tus verti­ni­mo.

„Kau­ne esu ga­vu­si du įdo­mius komp­li­men­tus. Vie­nas bu­vo, kad bal­suo­tų už ma­ne, bet aš la­bai jau­na. Tu pa­gal­vok, sa­ko, kiek me­tų mums rei­kės ta­ve, baigu­sią ka­den­ci­ją ar ka­den­ci­jas, iš­lai­ky­ti. Iš­lai­ky­ti tik­rai ne­rei­kės. Tam žmo­gui pa­ža­dė­jau pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi pa­ti. Ki­tas sa­kė, kad aš gal ir vi­sai nie­ko, bet po de­šim­ties me­tų jau no­rė­tų­si vy­ro“, – pa­sa­ko­jo I.Ši­mo­ny­tė, ku­rios pa­si­sa­ky­mas bu­vo pa­ly­dė­tas juo­ko ban­gos.

Anot jos, mū­sų pa­žan­gos lai­das yra nu­sto­ti skirs­ty­ti vie­niems ki­tus į vy­rus ir mote­ris, kau­nie­čius ir vil­nie­čius, pa­gal tau­ty­bes, kar­tas ir pan. „Vi­si esa­me Lietu­vos vai­kai, kiek­vie­nas pa­gal sa­vo ga­li­my­bių ri­bas. Kaip sa­kė par­ti­za­nai, ati­duok vals­ty­bei, ką pri­va­lai. Vals­ty­bę mes su­pran­ta­me kaip bend­rą kū­ry­bą, bend­rą gė­rį ir su­pra­ti­mą. O pri­va­lo­me ati­duo­ti tai, ką ga­li­me. Esu ne kar­tą sakiusi, kad no­rė­čiau, jog ma­ne ver­tin­tų kaip žmo­gų, o ne kaip mo­te­rį. Kaip mote­rį te­gul ver­ti­na to­mis ap­lin­ky­bė­mis, kur tai yra ak­tua­lu“, – su­bti­lu­mo nestoko­jo po­li­ti­kė.

Po­li­ti­nė rek­la­ma ap­mo­kė­ta iš kan­di­da­tės į LR pre­zi­den­tus Ing­ri­dos Ši­mo­ny­tės rin­ki­mų są­skai­tos Užs. 1669320.