Ar valdančiųjų vizijos buvo utopinės

Du kraštutinumai

Taip pat triuškinamai, kaip dabar socialdemokratai, prieš ketverius metus rinkimus laimėję konservatoriai pasiraitojo rankoves ir ėmėsi daugybės pertvarkų, kurios turėjo žymiai pagerinti mūsų gyvenimą.

Kiek konkrečiai, buvo įrašyta į Vyriausybės programą. Dabar būtų laikas palyginti planuotus sėkmės rodiklius su realybe. Tačiau, ekspertų vertinimu, kai kurie jų nelabai atskleidžia pokyčių, be to, daug kadencijos pabaigos duomenų bus tik kitų metų antrojoje pusėje, o europiniai – dar vėliau, kai, atvirai tariant, nebent paties konservatoriams bus įdomu, ar prašovė su savo prognozėmis.

Vis dėlto akivaizdu, kad imdamiesi tiek daug ir skubotų reformų dabartiniai valdantieji sukėlė nemažai žmones papiktinusio chaoso. Tačiau būsimieji valdantieji žada kitą kraštutinumą: socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė pareiškė, kad reformų nebus.

„Taip negali būti. 2021 m. Lietuvoje įsigaliojo Strateginio valdymo įstatymas, kuris nustatė ilgalaikius šalies vystymosi tikslus ir rodiklius. Nacionalinės pažangos planas – visos Lietuvos vystymosi planas, ir nesvarbu, kas bus valdžioje, reikės jį vykdyti, nes tai aukštesnio rango dokumentas. Vyriausybės programa yra tik ketverių metų planas, kokiomis priemonėmis to bus siekiama“, – aiškina Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo ir verslo fakulteto dekanė prof. dr. Danguolė Jankauskienė.

Tačiau gal V. Blinkevičiūtė dėl reformų, kaip ir dėl pažado tapti premjere, dar persigalvos? Ką ir kaip reikėtų daryti, būtų pravartu pasimokyti tiek iš pirmtakų pasiekimų, tiek ir klaidų.

Privaloma: D. Jankauskienė stebisi socialdemokratų pareiškimais, kad jie nedarys reformų. Taip negali būti, nes tai daryti įpareigoja ir Strateginio valdymo įstatymas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Švietimo srityje – chaosas

Dabartiniai valdantieji (beje, kaip ir jų pirmtakai) daug kritikos sulaukė dėl reformų švietimo srityje. Sunku ir pasakyti, ar jie pasiekė nusistatytus sėkmės rodiklius. Pavyzdžiui, buvo įsipareigota, kad visi socialinių paslaugų poreikių turinčiose šeimose augantys vaikai nuo trejų metų lankys ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

Mokyklų tobulinimo centro steigėjos, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentės dr. Eglės Pranckūnienės, vertinimu, ikimokyklinio ugdymo srityje tikrai padaryta nemaža pažanga, tam skirta daug investicijų, vykdyta nemažai nacionalinių projektų, padaugėjo vaikų, besimokančių ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tačiau ar pasiektas rodiklis, sunku pasakyti: praėjusių metų švietimo ataskaitoje skelbiama, kad 574 vaikai iš socialinės rizikos šeimų įtraukti į ikimokyklinį ugdymą, bet neaišku, kokį tai sudaro visų tokių vaikų procentą.

Kitas sėkmės rodiklis – moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai finansuoti skirti 1,5 proc. BVP. Pasak švietimo ekspertės, iš tiesų jaučiama daugiau dėmesio mokslui, mokslininkams atsiranda daugiau galimybių, gausėja investicijų. Tačiau skirtinguose šaltiniuose statistika, kiek tam skirta, skiriasi, be to, šių metų duomenų dar teks palaukti.

Ar nacionalinė politika yra tik tam, kad turėtume ir taip jau stiprius centrus – sostinę ir didžiuosius miestus, ar ji pasiekia konkretų žmogų regione, mažame mieste, kuriame ir yra daugiausia socialinių problemų?

„Tačiau, vertinant šios Vyriausybės reformas švietimo srityje, akivaizdu, kad ji užsimojo per daug. Labai skubėjo, todėl įgyvendinimas strigo ir stringa. Matėme, kas vyko dėl tarpinių vienuoliktokų patikrinimų. Priimta daug prieštaringų sprendimų, net priešingomis kryptimis, todėl buvo daug sumaišties“, – vertina E. Pranckūnienė.

Ji pateikia pavyzdį: šiemet visos mokyklos turi priimti visus vaikus, turinčius įvairiausių mokymosi poreikių, bet nuo šių mokslo metų įtvirtinta ir nuostata, kad baigdami ketvirtą klasę mokiniai turės laikyti nacionalinius matematikos ir lietuvių kalbos žinių patikrinimus, o tie, kurie juose nedalyvaus ar pasieks prastų rezultatų, bus palikti kartoti kurso. „Sakome, kad kiekvieną vaiką reikia ugdyti individualiai, atsižvelgiant į kiekvieno poreikius, bet kartu visus patikrinsime pagal standartinį testą“, – kritikuoja E. Pranckūnienė.

Būsimiems valdantiesiems – socialdemokratams – ji pataria laikytis socialdemokratiškos ideologijos, t. y. stengtis, kad kiekvienam vaikui ir arti namų valstybinis švietimas būtų prieinamas ir aukštos kokybės, nes visos mokyklos turi būti geros. Ji linki sutvarkyti vertinimo – egzaminų, testų – sistemą, kuri atgyvenusi ir kertasi su įtraukiojo ugdymo samprata. Dabar kalbama apie kompetencijų ugdymą, kad mokykla turi rengti besikeičiančiam pasauliui, o mūsų vertinimo sistema skleidžia kitokią žinią.

E. Pranckūnienė pataria orientuotis į ilgalaikius tikslus, o ne siekti kuo daugiau nuveikti per kuo trumpesnį laiką: „Nueinanti Vyriausybė bandė pagerinti pokyčių rekordą, bet švietimo srityje tai greitai nepadaroma, jie turi būti gerai apgalvoti ir labai tikslingi, o mažiau kartais būna daugiau.“

Vis dėlto ją stebina socialdemokratų pareiškimai, kad reformų nebus. Pasak E. Pranckūnienės, švietimo srityje tai negalima. Galima nevadinti reformomis, bet reaguojant į besikeičiantį kontekstą pokyčiai turi vykti.

Prioritetas: pasak A. Izgorodino, svarbiausia – investuoti į Lietuvos žinomumo didinimą, nes mūsų įmonės dar nepakankamai žinomos Europos rinkoje, todėl priverstos produkciją parduoti pigiau. / Asmeninio archyvo nuotr.

Reformų reikėjo

Dabartiniai valdantieji kritikos susilaukė ir dėl reformų sveikatos apsaugoje. MRU profesorės D. Jankauskienės (beje, šią kadenciją ji yra dirbusi sveikatos apsaugos viceministre) nuomone, tai ilgalaikio plano nebuvimo padarinys, nes lig šiol sveikatos reformos, sveikatos sistemos restruktūrizavimo etapai buvo nesisteminiai ir su neambicingais planais. „Ši Vyriausybė pirmą kartą ėmėsi viso tinklo reformos. Tačiau tai greitai nepadaroma – prireikė pustrečių metų vien ją planuoti, derinti su ES. Rezultatų dar nematyti, nes investicijos prasidėjo tik dabar“, – aiškina D. Jankauskienė.

Sėkmės rodiklių, susijusių su sveikatos apsauga, atrodo, pasiekti pavyks. 2020 m. pabaigoje, kai pradėjo dirbti ši Vyriausybė, vidutinė gyvenimo trukmė buvo 75,07 metų, o 2023 m., nepaisant COVID-19 pandemijos, – 77,43, net kiek daugiau, nei prognozuota. Sveiko gyvenimo trukmė pernai tarp vyrų dabar 59,7 metų, moterų – 63,4, net daugiau, nei planuota, o kilimas nuo 2020 m. buvusių 58-erių tikrai žymus. Tiesa, dar kiek atsiliekama siekiant sumažinti atotrūkį tarp moterų ir vyrų gyvenimo trukmės.

Tačiau, aiškina D. Jankauskienė, šie rodikliai – ne iš kurios nors valdančiosios daugumos vienos kadencijos, o paimti iš Nacionalinio pažangos plano. Be to, tai nėra sveikatos apsaugos funkcionavimo rodikliai, nes nuo to mūsų sveikata priklauso tik 10 proc. MRU profesorės manymu, siektinus rodiklius reikėtų nusistatyti ne pagal poveikį, o rezultatus, pavyzdžiui, kiek per kadenciją sumažinta stacionarinių, o padidinta ambulatorinių dienos stacionarų dienų, ambulatorinių apsilankymų.

Būsimiems valdantiesiems ji patartų atkreipti dėmesį į ne tik medikų, bet ir kitų sričių specialistų, kurie galėtų stipriai padėti sveikatos įstaigose – atvejo vadybininkų, paslaugų koordinatorių – poreikio planavimo, nes dabar 30 proc. darbo, kurį atlieka gydytojai ir slaugytojai, sudaro vadybos ir socialinės funkcijos. Antra, korekcijų reikalauja sutartys su sveikatos paslaugų įstaigomis, nes reikia skaičiuoti jų poreikį regionuose. Trečia, sureguliuoti valstybinių ir privačių įstaigų bendradarbiavimą ir tarpusavio santykius.

Sumaištis: pasak E. Pranckūnienės, ši Vyriausybė švietimo srityje užsimojo per daug, skubėjo, priėmė daug sprendimų, veikiančių priešingomis kryptimis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Regionai primiršti

Dabartinius valdančiuosius rinkimuose bene labiausiai nubaudė regionų gyventojai, ir ne be pagrindo. „Kiek tenka girdėti regionų politikos forumuose, nueinančiai Vyriausybei šioje srityje nelabai daug pavyko pasiekti, nes regioninė politika, savivalda jai nebuvo pagrindiniai akcentai“, – konstatuoja Vytauto Didžiojo universiteto Vytauto Kavolio transdisciplininio socialinių ir humanitarinių mokslų instituto direktorė doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė.

Tarp sėkmės rodiklių jie buvo įsirašę, kad ES struktūrinių fondų lėšų dalis, perskirstoma per regionų plėtros tarybas, sudarys 30 proc., kad bus patvirtinti aiškūs valstybės biudžeto lėšų paskirstymo savivaldybių investiciniams projektams kriterijai. Tačiau, pasak J. Bučaitės-Vilkės, regionų plėtros tarybos neturi daug autonomijos, o tai vienas didžiausių regioninės politikos kliuvinių. Merai nuolat prašo didinti ir savivaldybių finansinį savarankiškumą.

„Daug projektų rengta centralizavimo linkme, kad ir dėl sveikatos paslaugų ar Tūkstantmečio gimnazijų švietimo sektoriuje, taip atitolinant paslaugas nuo gyventojų. Daug nepadaryta tvarkant kelius. Tai aktualiausios problemos regionuose. Jų gyventojai nenori baseinų kiekviename kaime, bet šių pagrindinių dalykų pasigenda“, – sako J. Bučaitė-Vilkė. Ji teigiamai vertina, kad socialdemokratai žada didinti viešųjų paslaugų prieinamumą regionuose. Beje, Prezidentas siūlo net steigti naują, regionų, ministeriją.

Rūta Brazienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Be sisteminio požiūrio

Valdantieji labai didžiuojasi pasiekimais socialinės apsaugos srityje. Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros docentės dr. Rūtos Brazienės vertinimu, teigiamų poslinkių, vertinant kiekybinius rodiklius, tikrai yra: kilo minimali alga, pensijos, įvairios išmokos. „Deja, išliko struktūrinių problemų, kurios menkai pajudintos ar visai nejudintos. Pavyzdžiui, pagal skurdo ir socialinės atskirties riziką tarp vyresnių nei 65-erių metų amžiaus žmonių moterų rodiklis beveik dvigubai viršija vyrų. Argi neįmanoma per ketverius metus bent maža dalimi tai sumažinti?“ – sako R. Brazienė.

Pasak jos, skaudūs regioninių skirtumų padariniai. Nėra sisteminio požiūrio į šias problemas, situacija nuolat prastėja: ir nusivylimas, ir skurdas, ir socialinė atskirtis. Pavyzdžiui, Vyriausybė prie sėkmės rodiklių buvo įsirašiusi užimtumo lygį padidinti iki 72,5 proc. (buvo 70,7 proc.). „Tačiau viename pasienio miestelyje 40 proc. jaunų žmonių – nedirbantys. Galime kelti klausimą, ar nacionalinė politika yra tik tam, kad turėtume ir taip jau stiprius centrus – sostinę ir didžiuosius miestus, ar ji pasiekia konkretų žmogų regione, mažame mieste, kuriame ir yra daugiausia socialinių problemų“, – sako R. Brazienė.

Nepadoru, kad sveikai ir žmogui, ir aplinkai užauginta ar pagaminta produkcija kainuoja brangiai, o pagaminta taršiai – pigiai. Privalu apversti šią logiką.

Naujai valdančiajai daugumai R. Brazienė pataria didinti vietos savivaldos savarankiškumą, kas tarsi buvo įrašyta ir nueinančiosios Vyriausybės programoje, bet didelių poslinkių neįvyko.

„Reikia atnaujinti viešąjį sektorių. Reformos, kuri buvo padaryta, nepakanka. Žmonių, dirbančių viešajame sektoriuje, amžiaus vidurkis – svarbus to signalas. Reikia modernizuoti darbo rinką: kiek sugebėsime ją skaitmenizuoti, pritaikyti joje inovacijas, technologinę pažangą, gal tam taikant lengvatų politiką įmonėms, tiek išliksime konkurencingi“, – pabrėžia R. Brazienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad su darbo rinka tiesiogiai susijusios ir švietimo reformos. Pavyzdžiui, duomenys rodo, kad mūsų piliečiai šešis septynis kartus mažiau dalyvauja mokymosi visą gyvenimą sistemoje nei Švedijos. Darbo rinkai reikia žmonių, kurie atlieptų šiuolaikinius jos poreikius.

R. Brazienė atkreipia dėmesį, kad dar viena problema mažai buvo  įtraukta į partijų rinkimų programas, – tai migracijos politika. Neturime ir matymo, kaip spręsime demografines problemas; šalyje vis mažiau piliečių ir tai kelia ilgalaikių problemų.

Didinti žinomumą

Vertinant finansų sritį šios Vyriausybės kritikai pirmiausia baksnoja į taip ir neįvykdytą žadėtą mokesčių reformą.

Ekonomikos srityje džiaugiamės augimu, tačiau sunku vertinti, ar ši Vyriausybė pasiekė savo nusistatytus sėkmės rodiklius pagal vietą Pasauliniame inovacijų indekse, darbo našumo rodiklį, kuris turėjo siekti bent iki 85 proc. ES vidurkio ar aukštos technologinės vertės produkcijos dalį visoje Lietuvos gamybos produkcijoje.

Banko „Citadele“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas aiškina, kad įvairiuose indeksuose yra rodiklių, turinčių nedaug sąsajų su ta sritimi, be to, juose dažnai naudojami gana seni duomenys. Pavyzdžiui, inovacijų pažangą labiausiai atspindi, kad mūsų verslas, nepaisant Vokietijos pramonės ir ekonomikos kritimo, tik stiprina eksporto apimtį. Lietuvos aukštos pridėtinės vertės eksporto rodikliai net gerokai aukštesni, nei rodo statistika, nes joje laikomasi labai konkrečios klasifikacijos, kurie sektoriai – aukštos pridėtinės vertės, kurie – ne. Pavyzdžiui, maisto pramonė patenka į žemos, ir net jei didinsime maisto eksportą, to rodiklio nepagerinsime.

„Darbo našumas – vienintelis būdas neprarasti konkurencingumo, tad jį kelti – sveikintinas tikslas, kuriam pasiekti reikia nemažai, taip pat ir valstybės, pastangų. Įmonėms reikia sukurti paskatų, kad jos investuotų į automatizavimą, procesų efektyvinimą. Mes čia pasistūmėjome gana stipriai, mūsų įmonės net labiau produktyvios, nei tai rodo oficiali statistika“, – aiškina A. Izgorodinas.

Tačiau, pabrėžia jis, problema, kad mūsų įmonės dar nepakankamai žinomos Europos rinkoje, todėl priverstos parduoti savo produkciją pigiau. Tad būsimuosius valdančiuosis ekonomistas ragina investuoti į Lietuvos žinomumo didinimą. „Jei mūsų valstybė būtų kur kas geriau žinoma Europoje ne kaip pigios darbo jėgos šalis, ko jau seniai nėra, bet kaip patikima verslo partnerė, galėtume produkciją parduoti brangiau, o kartu ir pati mūsų ekonomika kiltų aukščiau“, – pabrėžia A. Izgorodinas.

Jo manymu, būsima Vyriausybė turėtų orientuotis į Lietuvos konkurencingumo užtikrinimą. Reikia siekti, kad kiltų ne tik minimali alga, bet lygiagrečiai augtų įmonių produktyvumas. Be to, būtina investuoti į žaliąją pertvarką ir efektyvinti inovacijų procesą.

Ieva Budraitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Pažalėjome nedaug

Šiai Vyriausybei žaliosios pertvarkos srityje užsibrėžtų sėkmės rodiklių pasiekti nepavyko. Planuota, kad Lietuvos miškingumas pasieks 35 proc. teritorijos, bet siekia 33,8 proc., vos 0,1 proc. punktu daugiau nei kadencijos pradžioje. Žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė apgailestauja, kad buvo diskredituota daug ką šioje srityje galėjusi pataisyti idėja. Aplinkos ministerijos iniciatyva pradėtas Nacionalinio susitarimo dėl miškų procesas, dvejus metus daugybė suinteresuotų pusių (nuo gamtosaugos aktyvistų iki mokslininkų ir medienos verslo atstovų) dirbo, kol pavyko pasiekti susitarimų. Tačiau dokumento parlamentinės partijos nepasirašė. Vėliau mėginta susitarimus perkelti dalimis į Miškų įstatymą, tačiau tai iki galo neatitinka suderėtų lūkesčių.

Nepasiektas ir planuotas Lietuvos saugomų teritorijų plotas – 20 proc. Jis dabar – 18,48 proc., kiek daugiau nei kadencijos pradžioje. Nepavyko priartėti prie antrinių žaliavų panaudojimo (žiediškumo) indekso ES vidurkio: jis siekia 11,5 proc., o Lietuvoje naujausiais, 2022 m., duomenimis, – vos 4,1 proc., beveik tiek pat, kiek ir kadencijos pradžioje. I. Budraitės vertinimu, ką iš sėkmės rodiklių pavyko pasiekti, tai su visuomene ir verslu susitarti dėl sektorinių darbotvarkių Nacionalinei klimato kaitos valdymo strategijai įgyvendinti.

Būsimus valdančiuosius žaliųjų atstovė ragina stiprinti žemės ūkio žalinimą, t. y. nenusileisti stambių ūkių lobistų spaudimui mažinti aplinkosaugos reikalavimus. „Nueinančios Vyriausybės žemės ūkio ministras skubiai atlaisvino daug ribojimų ir reikalavimų. Linkėčiau, kad šias pareigas perimtų viešąjį interesą ginantis žmogus“, – sako I. Budraitė. Ji ragina nepasiduoti pagundai atstovauti tik vienos grupės interesams.

„Reikia nustoti vengti akistatos su adekvačiu taršos apmokestinimu. Dabartinė mokesčių sistema nesiunčia signalo rinkai apie poreikį pereiti prie atsakingesnio išteklių naudojimo ir iškastinio kuro atsisakymo. Nepadoru, kad sveikai ir žmogui, ir aplinkai užauginta ar pagaminta produkcija kainuoja brangiai, o pagaminta taršiai – pigiai. Privalu apversti šią logiką. Kitaip klimato ir aplinkosaugos tikslai teliks tik popieriuje“, – pabrėžia I. Budraitė. Ji taip pat ragina spartinti projektą „Rail Baltica“, užtikrinti, kad savivaldybės plėstų viešojo transporto tinklą ir jo patrauklumą. Būtina didinti resursus ir pastatų renovacijai spartinti.

Skaidrumo stigo

Atėję į valdžią dabartiniai valdantieji žadėjo skaidrumą, tačiau ir juos krėtė vadinamasis čekiukų skandalas, o kadenciją vainikavo buvusios socialinės apsaugos ministrės Monikos Navickienės ilgą laiką nutylėta istorija apie pasiskraidymus abejotinos reputacijos asmenų privačiu lėktuvu ir teisėsaugos akiratin patekusį jos vyro verslą.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovės Ingridos Kalinauskienės vertinimu, žvelgiant iš antikorupcinės perspektyvos, labai ryškių veiksmų ir gerųjų pavyzdžių per šią kadenciją, deja, nebuvo, tad natūralu, kad ir reikšmingo postūmio į priekį nematyti. „Neužtenka vien įstatymų pakeitimų ar naujų įstatymų – reikia kultūrinių ir organizacinių pokyčių, aktyvesnės ir ryškesnės Vyriausybės, ministerijų vadovų lyderystės“, – pabrėžia I. Kalinauskienė.

Praėjusią savaitę paskelbto naujo Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenimis, nepotizmas, t. y. giminių ar bičiulių protegavimas, išlieka viena pagrindinių su korupcija susijusių problemų Lietuvoje. Būtina skirti daugiau dėmesio ir stambiajai korupcijai. Nors kyšininkavimo lygis šalyje mažėja, rizikingiausias sektorius išlieka sveikatos apsauga. Net du trečdaliai piliečių mano, kad kyšis padeda spręsti jų problemas.

Naujajai valdžiai I. Kalinauskienė pataria atkreipti dėmesį, jog beveik pusė gyventojų mano, kad sprendimų priėmimas šalyje yra uždaras. Tad reikia siekti jį demokratizuoti, atverti daugiau duomenų. Daugiau pastangų reikia skirti stambiajai korupcijai ir nepotizmui mažinti, viešiesiems pirkimams skaidrinti, kyšininkavimo problemai, ypač sveikatos apsaugos srityje, spręsti.

Žinoma, kai kuriose srityse sunku vertinti nueinančios valdančiosios daugumos planuotus pasiekti rodiklius, nes kas galėjo numatyti, kad prasidės karas Ukrainoje, teks atlaikyti priešiškų mūsų valstybei jėgų organizuotą migrantų krizę, be to, kovoti su COVID-19 pandemija.

Tad neplanuotos krizinės situacijos valdantiesiems kai kuriuos darbus diktavo, o kai kuriuos pristabdė. Tačiau kodėl net ir pasiekti kai kurie sėkmės rodikliai netapo dabartinių valdančiųjų sėkme rinkimuose, atsakymo gal vertėtų paieškoti žvelgiant į konservatorių, žadėjusių naują politinę kultūrą, negebėjimą ir nenorą kalbėtis ir išgirsti tiek visuomenę, tiek opoziciją, tiek ir savo koalicijos partnerius.