Apie niūrias gimstamumo prognozes ir to pasekmes „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Gediminas Karoblis (toliau – G. K.), Investuotojų forumo vadovas Vytautas Šilinskas (toliau – V. Š.), socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Deimantė Bukeikaitė (toliau – D. B.) ir Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė Lijana Gvaldaitė (toliau – L. G.).
– Kodėl Lietuva turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių Europos Sąjungoje?
– G. K.: Visuomenė senėja: jei anksčiau medianinis amžius buvo 35 metai, tai dabar jis dešimtmečiu didesnis.
Vis dar nežinome, kiek iš 17,5 tūkst. gimusių vaikų gimė Lietuvoje, nes žmonės vaikus vis dar registruoja šioje šalyje, tačiau nei šeimos, nei vaikai negyvena Lietuvoje.
– V. Š.: Manau, kad pradėti reikia nuo to, jog pirmą kartą gimstamumo rodiklis žemiau 2,1 nusirito 1998 metais. Tai reiškia, kad apie šią temą kalbėti vėluojame maždaug 50 metų.
Gimstamumas krenta visame pasaulyje. Net jei kas nors bando tai susieti su neoliberalizmu, jis krenta ir Turkijoje, ir Azijoje, ir musulmonų šalyse.
Gimstamumas išlieka vis dar aukštas, bet taip pat mažėja centrinės Afrikos valstybėse, kur didžioji dalis žmonių vis dar pragyvena iš to, ką patys užsiaugina. Skurdžiausiose valstybėse, ten, kur daugiau žmonių gyvena kaime, gimstamumas yra didžiausias. Kaime vaikai yra pigi darbo jėga.
– Kaip veikia teigiamos mados kūrimas apie tėvystę?
– G. K.: Izraelis yra vienintelė turtinga šalis, kurioje gimstamumo rodiklis siekia beveik tris punktus. Kiek man teko bendrauti su Izraelio lietuvių bendruomene, supratau, kad labai svarbi išplėstinė šeima – seneliai labai aktyviai dalyvauja vaiko priežiūroje.
Viešumoje matyti nepaprasta pagarba šeimoms su vaikais. Tai įvardija ne tik patys žmonės, bet ir tai tyrinėjantys demografai. Mano požiūriu, mes tokiomis smulkiomis priemonėmis nieko nepasieksime – tik stiprūs simboliniai veiksniai galėtų kažką keisti.
Mamos, kurios pagimdė daug vaikų, turėtų sėdėti „Žalgirio“ arenoje VIP vietose, Operos ir baleto teatre – premjeroje, šalia ambasadorių, šalia garbingų žmonių. Tada dalykai pradės keistis. Aš jau nekalbu apie nemokamą stovėjimą miesto centre – tai jau seniai reikėjo padaryti.
Prieš dešimt metų skaičiau pranešimą Seime ir aptariau šeimos kortelę. Labai keista, bet šeimos kortelėje buvo nurodyta, kad daugiavaikių ir gausių šeimų tėvai gali eiti į teatrą nemokamai, bet tik ne į premjerą, tik ne į prestižinius spektaklius, tik ne geriausiose vietose. Tai ir yra klaida. Mes tai turime ištaisyti.
Mamos, kurios pagimdė daug vaikų, turėtų sėdėti „Žalgirio“ arenoje VIP vietose, Operos ir baleto teatre – premjeroje, šalia ambasadorių, šalia garbingų žmonių. Tada dalykai pradės keistis. Aš jau nekalbu apie nemokamą stovėjimą miesto centre – tai jau seniai reikėjo padaryti.
– V. Š.: Kiekvienas galime pagalvoti, ką daryti, kad paskatintume norą tėvystei. Iš tiesų jaunoms šeimoms labai pagelbėja, jei kas nors padeda prižiūrėti vaiką.
Kita vertus, aš tikrai tikiu ir matau didelį potencialą, kaip mes galėtume neverkti dėl demografijos, jei įgyvendintume Konstitucijoje seniai parašytą tiesą, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms.
Mes neturime pirmojo būsto politikos. Nėra žmogaus, kuris eitų į eterį, komentuotų ir spręstų šį klausimą. Vis dar turime bėdų su viešuoju sektoriumi, nes jame nemažai sovietinės vadybos: baudžiama už klaidas, o žmonės net nenori žinoti skaičių, nori permesti atsakomybę, o ne spręsti problemą.
Man teko susidurti su sunkiai apibūdinama patirtimi, kad viešajame sektoriuje dažna vertybė yra pagarba. Žmonės, dirbantys viešajame sektoriuje, tikisi, kad juos gerbs, nes jie yra valdžia.
Turime susitaikyti, kad vaikų yra mažiau ir jų bus mažiau, nes moterų yra mažiau. Užprogramuota, kad vaikų skaičius toliau mažės.
Man teko nemažai dirbti ir įtikinėti, kad reikia keisti vieną raidę: turi būti ne pagarba, o pagalba. Tai reiškia, kad valdžios žmonės turi padėti toms pačioms šeimoms padaryti jų gyvenimą lengvesnį.
Turime susitaikyti, kad vaikų yra mažiau ir jų bus mažiau, nes moterų yra mažiau. Užprogramuota, kad vaikų skaičius toliau mažės. Klausimas – kaip mes prie to prisitaikysime? Nes tai reiškia, kad senės bendruomenės ir turėsime mažiau dirbančiųjų.
– Kas lėmė, kad atsidūrėme tokioje gilioje gimstamumo duobėje?
– D. B.: Lėmė įvairios subjektyvios ir objektyvios priežastys, egzistenciniai dalykai ir pats laikmetis. Daugelį gyvenimo situacijų ir patirčių mes vertiname žiūrėdami dešimtmetį ar dvidešimtmetį atgal. Įvyko labai daug pasikeitimų.
Gimstamumo problematika yra viena iš sričių, kurioje matome tendencijas, kad jos tikrai ženkliai keičiasi, ir ne visada ta kryptimi, kuria norėtume.
– L. G.: Priežastys yra kompleksinės. Tam, kad stabilizuotume situaciją, reikėtų, jog šeimos pagimdytų po keturis–penkis vaikus. Suprantu, kad tai neįmanoma – galime kalbėti tik apie tam tikrą tokio skubaus ir nuožmaus mažėjimo pristabdymą.
Tarp priežasčių svarbu įvardinti ir saugumo aspektą, kuris susijęs ne tik su ekonominiu, bet ir geopolitiniu saugumu. Pandemijos situacija parodė, kad neužtikrintumas gyvenimu taip pat gali turėti įtakos sprendimui kurti šeimą ar įsitvirtinti gyvenime.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)