Avantiūra, atvedusi į Prancūziją: vynuogynų apsuptame dvare lietuvė kuria savo ateities imperiją

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Gyventi autentiškame dvare ir turėti savo vynuogyną – apie tokią gyvenimo draugo idėją prieš kelerius metus išgirdo lietuvė Irma.  Šiandien pora Prancūzijoje kartu kuria savo ateities imperiją.

Idėja, kuri vienytų

Dar 2010-aisiais iš Lietuvos Irma išvyko į Londoną. Gyvendama čia ji sutiko ir savo gyvenimo draugą Chrisą, su kuriuo ne vienus metus keliaudavo aplankyti įvairių šalių, susipažinti su jų kultūra. Galbūt todėl, bėgant laikui, juodu suprato, kad Londonas – ne tas miestas, kuriame matytų aiškią savo ateities viziją. Ši detalė buvo tarsi postūmis pradėti ieškoti šalies ir, žinoma, namų joje, kuriuose jaukiai rusentų šeimos židinys ir kaskart norėtųsi sugrįžti.

„Šios mūsų paieškos tęsėsi maždaug trejus metus, kai vieną dieną Chrisas manęs paklausė: „Ką manytum, jei turėtume savo vynuogyną ir dvarą? Žinoma, investicijos – reikalingos, bet gal pabandome kurti kažką kartu, kad turėtume, kuo dėl savęs kūrybiškai užsiimti senatvėje ir tai mus vienytų?“ Iš pradžių pagalvojau, kad jis juokauja, ir netrukus šią idėją pamirš. Tačiau klydau – mudu su Chrisu pradėjome lankyti pažintinius vyno technologijos kursus, išlaikėme egzaminus. Tada supratau, kad vynuogyno vizija – labai rimta“, – sugrįžusi į prisiminimus šyptelėjo pašnekovė.

Iš pradžių pagalvojau, kad jis juokauja, ir netrukus šią idėją pamirš. Tačiau klydau – mudu su Chrisu pradėjome lankyti pažintinius vyno technologijos kursus.

Kardinalūs pokyčiai

Iki šios avantiūros, kaip tikri miestiečiai, Irma ir Chrisas neturėjo nieko bendra su gebėjimu prižiūrėti ir puoselėti vynuogyną ar su vyno gamybos subtilybių išmanymu. Jis – informacinių technologijų specialistas, ji studijavo teisę Mykolo Romerio universitete Lietuvoje ir verslo vadybą Londone bei vėliau kartu su Chrisu dirbo vienoje telekomunikacijų įmonėje.

Pasiryžus tolesnę savo ateitį kurti nebe Londone, o pietvakarinėje Prancūzijos dalyje esančiame Fougueyrolles miestelyje, drąsos kardinaliai pakeisti iki šiol buvusią kasdienybę reikėjo.

Pora įsigijo ir apsigyveno savo istoriją jau turinčioje vietoje – 1740 m. pastatytame autentiškame Chateau Masburel dvare, aplink kurio teritoriją jau ne vieną šimtmetį plyti vynuogynai ir yra įkurta vyno darykla,

Kaip pasakojo Irma, šį dvarą 1740-aisiais įkūrė ir vynuogynus pasodino Prancūzijos karaliaus Liudviko XV administratorius ir miestelio Sante-Foy konsulas Jeanas de Sambellie. Jis čia gyveno iki  Prancūzijos didžiosios revoliucijos, o vėliau dvaras Chateau Masburel buvo parduotas ir gyvenimas jame tekėjo įprasta vaga iki Antrojo pasaulinio karo, kai Prancūzija buvo padalyta į dvi dalis – šiaurinė okupuota vokiečių, o pietinė išsaugojo laisvę.

Šį dvarą 1740-aisiais įkūrė ir vynuogynus pasodino Prancūzijos karaliaus Liudviko XV administratorius. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Mūsų dvarą Chateau Masburel ir okupuotą zoną skyrė 6 km atstumas. Todėl karinės oro pajėgos parašiutais čia nuleisdavo ir paslėpdavo artileriją, o už 6 km nuo dvaro kovodavo su vokiečiais. Kai 1942 m. Vokietija okupavo visą Prancūziją, dvare buvo įrengta būstinė mažai armijai. Kiek žinau iš informacijos metraščiuose, Chateau Masburel gyveno maždaug 45 kareiviai. Dažnai jie būdavo girti, nes vyno gamyba čia niekad taip ir nesustojo. Mūsų dvaro rūsyje būdavo laikomi sučiupti šnipai, paskui pervežami į kalėjimus“, – apie dabartinių savo namų istoriją pasakojo lietuvė.

Po Antrojo pasaulinio karo dvaras Chateau Masburel, pasak jos, buvo parduotas vienai prancūzų šeimai, kuri čia gyveno maždaug iki 1980 m. Kita prancūzų šeima dvare gyveno nuo 1980-ųjų iki 1998 m. 1998-aisiais dvarą jie pardavė anglų šeimai, o jau 2007 m. dvare turėjo apsigyventi kita naujų savininkų – taip pat anglų – šeima.

„Prieš mus buvęs Chateau Masburel šeimininkas šį dvarą nupirko savo jaunai antrajai žmonai, tikėdamasis ją nustebinti. Tačiau, kai ji čia atvyko su dviem vaikais, pasakė: „Man nepatinka seni akmenys, senas namas ir prancūzai“ ir išvažiavo. Tada vyras nusprendė parduoti dvarą. Taip Chateau Masburel atsidūrė parduodamo nekilnojamojo turto skelbimų skiltyse“, – sakė Irma.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tvarkėsi ir patys

Kai juodu su Chrisu įsigijo šį 850 kv. m dvarą ir 30 ha žemės, iš kurio 16 ha užima vynuogynas, artimiausiu metu padidėsiantis dar 2 ha, pirmas čia 2018-aisiais atsikraustė Chrisas. Vyras ėmėsi naikinti piktžoles ir atsikratė senų ir niekam nereikalingų rakandų. Reikėjo supirkti žemės ūkio techniką, įvairią įrangą ir, žinoma, pasirūpinti kosmetiniu dvaro vidaus patalpų remontu.

„Čia kurį laiką gyveno iš Anglijos atvažiuodavę statybininkai, kurie atlikdavo numatytus darbus, o paskui aš atvykdavau visko sutvarkyti. Ir taip ne vieną kartą – tarp dulkių gyvenome maždaug metus. Žinoma, interjero spalvas rinkausi aš pati. Pati dažiau ir langines, židinį, keliose vietose naikinau pelėsį, šepečiais šveičiau grindų plyteles. Nemažai laiko dalyvavau antikvarinių daiktų aukcionuose. Pasitardama su Chrisu išrinkau antikvarinius baldus. Kaip atrodys dvaro interjeras, sprendėme patys, dizainerių nesamdėme. Dvaro įrengimo darbai vis dar vyksta ir tikriausiai vyks ilgai“, – atviravo moteris.

Atsakomybė vynuogyne

Kita ne mažiau atsakinga lietuvei  su gyvenimo draugu tekusi užduotis – 16 ha vynuogynas ir vyno darykla, kuri maždaug trejus metus iki jiems atvykstant neveikė. „Vyno daryklą reikėjo suremontuoti, patikrinti elektros instaliaciją, nes patalpos buvo apleistos. Nusipirkome naujų nerūdijančio plieno cisternų, ąžuolinių statinių ir atnaujinome vyno gamybą dvare“, – pasakojo Irma.

Prižiūrint vynuogių derlių, iš kurio gaminamas ir vėliau parduodamas vynas, jiems su Chrisu gelbsti ne vieną dešimtmetį Chateau Masburel dvare dirbantys ir neįkainojamos patirties turintys darbuotojai – Arno ir Diddie. Pastarasis dirba vynuogyne, o Arno rūpinasi dokumentų tvarkymu ir pardavimais. Irmai su Chrisu padeda ir samdomi specialistai, tikrinantys vynmedžių, jų lapų būklę, t.y. prižiūrintys, ar jų nepuola kenkėjai, ligos, apnašos, grybeliai. „Jau trečius metus nepurškiame stiprių chemikalų, kurie nuodingi, todėl šiemet didžiuojamės tuo, kad gavome ekologiško vyno statusą“, – pasiekimais džiaugėsi pašnekovė.

Ji pridūrė, kad šiame dvare gaminamam vynui taikoma griežta vynuogių auginimo ir vyno gamybos kontrolė – vyno butelių etiketės žymimos AOC raidėmis. Jei nepaisoma numatytų standartų, galimybė taip žymėti etiketes prarandama dvejiems metams. Tačiau, moters teigimu, taip nebuvo nutikę nuo 1995 m.

Darbai vynuogyne nesibaigia – žiemą tam tikruose plotuose reikia suarti ir išpurenti žemę, nes dirva čia – molinga, todėl būtina pasistengti, kad į ją patektų kuo daugiau vandens ir vynmedžiai sukauptų vandens atsargų, kurios praverčia jiems vasarą. Pavasarį vynuogynų plotus būtina patręšti mėšlu arba durpėmis. O vasario–kovo mėnesiais vynmedžiai genimi – tai viena svarbiausių vynuogių derliaus proceso sudedamųjų dalių. Nuo to priklauso apie 40 proc. viso derliaus.

850 kv. m dvarui priklauso 30 ha žemės sklypas, kurio 16 ha užima vynuogynas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Atvyksta grupė žmonių, nugeni vynmedžius, pašalina nereikalingas šakeles. Taip pat pas mus dirba moteris, kuri per penkias šešias savaites specialistų atrinktas produktyviausias vieną ar dvi šakeles, vesiančias vaisius, pritvirtina prie vielinių atramų, kad jos neišsikerotų ir būtų tvarkingai prigludusios. Netrukus pradės matytis maži šakelių ūgliukai ant vynmedžių kamienų, kuriuos taip pat reikės nugenėti, nes jie naudoja vynmedžiams reikalingas maistines medžiagas. Be to, platina parazitus ir užkrečiamąsias ligas. Kai vynuogės pradės želti, jas reikės apkarpyti, nes svarbu, kad maistinės medžiagos, gaunamos iš dirvos, koncentruotųsi vynuogėse, o ne jų lapuose. Kuo didesni lapai ir ilgesnės šakos, tuo daugiau energijos skiriama vynmedžiui augti, o ne vaisiui. Todėl šakelių lapai karpomi, vynmedžiai genimi du kartus per sezoną iki derliaus nuėmimo, ūgliukai – taip pat. Paskui vynuoges reikia dažnai tikrinti laboratorijoje, kad būtų žinoma, kada nurinkti jų derlių. Laboratorijoje matuojamas cukraus, rūgšties lygis ir polifenoliai – tikrinama visa ko tarpusavio pusiausvyra ir stabilumas“, – detalizavo pašnekovė.

Kai tokio rezultato iš laboratorijos sulaukiama ir nusprendžiama, kad viskas stabilu, nurenkamas derlius, cisternose stebima jo fermentacija. „Pernai Chrisas ir aš dalyvavome fermentacijos stebėjimo procese ir mokėmės. Tad šiemet fermentuoti savo vyną mėginsime be kitų pagalbos. Turime ąžuolinių statinių ir cisternų. Baltosios vynuogės spaudžiamos iš karto jas nurinkus ir supilamos į cisternas bei laikomos laukiant pirmosios fermentacijos pabaigos. O raudonosios surenkamos ir nespaudžiamos – jos susitrina, subliūkšta nurenkant mašina ir  pilamos į cisternas. Skirtingos vynuogių rūšys brandinamos atskirai“, – pasakojo lietuvė.

Baltajam ir raudonajam vynui susifermentavus, jų pavyzdžiai vėl siunčiami į laboratoriją ir stebimas vyno stabilumas bei sprendžiama, ar jį vis dar laikyti statinėse bei cisternose, ar jau galima pilstyti. „Vynas pilstomas į butelius tik tuomet, kai mes su Chrisu nutariame, kad mus tenkina jo skonio ir aromatų paletė. Vynus visada degustuojame drauge su technologu“, – detalizavo moteris.

Kai sulaukiama lūkesčius pateisinančio rezultato, sako Irma, iš specialios mašinos per prie cisternų prijungtas žarnas vynas pumpuojamas, o tada keliauja į butelius ir užkemšamas.

„Vyno gamyba – kažkas magiško. Tai kompleksiška matrica, susidedanti iš įvairaus pobūdžio molekulių, kurioms didelę įtaką daro klimatas, aplinkos veiksniai ir vynuogininkystės bei vynininkystės metodai. Niekada nebus taip, kad, pavyzdžiui, kitais metais bus pagamintas identiško skonio vynas kaip šiemet, nors vynuogės ir auga tame pačiame vynuogyne. Kasmet skonis būna unikalus tarsi piršto atspaudas“, – atviravo ji.

Asmeninio archyvo nuotr.

Savo dvaro vyno darykloje Irma ir Chrisas gamina penkių rūšių – dviejų raudonojo ir trijų baltojo – vyną, kuris kol kas parduodamas tik Prancūzijos rinkai, nes eksportui į kitas Europos šalis kelią šiuo metu užkirtusi COVID-19 pandemija. Moteris prasitarė – ateityje savo gaminius ji norėtų pristatyti ir Lietuvos pirkėjams.

Vyno gamyba – kažkas magiško. Tai kompleksiška matrica, susidedanti iš įvairaus pobūdžio molekulių, kurioms didelę įtaką daro klimatas, aplinkos veiksniai.

Iššūkiai, tapę džiaugsmu

Kalbėdama apie savo kasdienybę Chateau Masburel dvare, lietuvė  atviravo, kad didžiausia jai tenkanti atsakomybė – namų ruoša, formuoti krūmus, puoselėti aplink dvarą gėlynus, kuriuos pati čia ir pasodino. Moteris prisipažįsta iki šiol besistebinti tokiais savo sugebėjimais, nes anksčiau gyveno tik miestuose ir neturėjo nieko bendra su augalų auginimu. „Iki šiol niekada nebuvau auginusi net kambarinių gėlių. Todėl man tai buvo didžiulis iššūkis – nežinojau, kurie augalai prigis ir išgyvens vasarą, nes oro temperatūra Prancūzijoje pakyla net iki 45 °C. Jei matau, kad augalas nyksta, – gaila, širdis verkia. Tačiau investuoju į augalų priežiūrą ir laiko, ir meilės“, – pasakojo ji.

„Dvare esame įrengę svečių kambarius, kuriuos nuomojame. Nepaisant to, kad dvaras Chateau Masburel stovi tarsi vienkiemyje – atokiau nuo kaimyninių namų, čia vyksta nuolatinis judėjimas – žmonės atvažiuoja apsistoti nakčiai, dviem ar ilgiau. Rengiame pažintines ekskursijas po vynuogyną, vyno degustacijas. Gaminu valgyti, tvarkausi – namuose ir aplink. Kažką samdydama nelabai pasitikėčiau. Todėl kol spėsiu, tol tvarkysiuosi pati. Be to, dar turiu ir du nuostabius šunis – veikti tikrai yra ką...“ – šyptelėjo Irma.

Kol lietuvė sukasi ruošdamasi namuose, jos gyvenimo draugas Chrisas dažniausiai prižiūri tvarką miške, tręšia vynuogyną, pjauna žolę jame, nes žolė čia turi būti minimalaus aukščio, kadangi vynuogėms reikia įsisavinti kuo daugiau naudingųjų medžiagų iš dirvos. Todėl žolės pjovimas visame plote trunka apie tris dienas. Kitą savo laiko dalį vyras skiria informacinių technologijų specialisto darbui Anglijos kompanijoje.

Noras sukurti imperiją

Paklausta, ar leistųsi į tokią pat avantiūrą, jei kas nors atsuktų laiką atgal, Irma tarstelėjo, kad dvaro ir jo aplinkos transformacija nuo to laiko, kai juodu su Chrisu čia atsikraustė, išties žavi ir džiugina, nes viską pasiekti pavyko patiems, didžiąją dalį darbų atliekant savo rankomis kartu su nedideliu skaičiumi pagalbininkų.

„Mane džiugina kiekviena diena – išeinu su šunimis pasivaikščioti į mišką ar vynuogyną, ko dar norėti? Auga kriaušės, vyšnios, trešnės, obuoliai ir figos. Gaminu uogienes“, – šyptelėjo Irma, užsimindama apie tą laiką, kai jos mama sužinojo, kad ji, miesto vaikas, ryšis tokiai avantiūrai – gyventi dvare, stūksančiame gamtos apsuptyje, ir sunkiai patikėjo, kad dukra ištvers tokius kardinalius pokyčius ilgiau nei tris mėnesius.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Mama sakė: tu pabėgsi, neišlaikysi, čia ne tau. Pyktelėjau, kad taip nepasitikėjo mano jėgomis. Kai pirmą kartą įžengiau į Chateau Masburel, pasakiau, kad čia mes sukursime savo imperiją. Simboliška, bet atsikrausčiau į dvarą mūsų su Chrisu draugystės pradžios dieną – rugpjūčio 20-ąją. Šiemet švęsime mūsų dešimtąsias draugystės metines. Noriu, kad ateityje dvare veiktų kavinė, būtų organizuojami įvairaus pobūdžio renginiai – jubiliejai, vestuvės ar konferencijos. Patalpas tam taip pat turime, tereikia įrengti. Planų daug“, – vizijomis dalijosi pašnekovė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

123

123 portretas
Įdomu, kiek kainuoja tokie reklaminiai straipsniai ? Aš irgi noriu pasigarsinti.

Anonimas

Anonimas portretas
Pavyko brangiai parduoti savo brangenybę, pasisekė....

kauniete

kauniete portretas
PANELE KAIP IŠKUOPSI VYNUOGYNA SKUOSK NAMOLIO KOL KOL NEIŠVIJO VARLIAĖDIS
VISI KOMENTARAI 20
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių