Knygynuose jau pasirodė daugybę dešimtmečių laukta sudėtingo ir skaudaus likimo iškilios rusų poetės Marinos Cvetajevos eilėraščių rinkinys "Į niekur laiškai".
49 rusų kūrėjos eilėraščius (beje, tiek metų gyveno ir M.Cvetajeva) Ramutė Skučaitė vertė net 15 metų – tai byloja apie ypatingą ir sunkiai išverčiamą į kitas kalbas šios rusų lyrikės poeziją.
Kaip yra sakiusi pati vertėja, M.Cvetajevos poeziją neatėjo nei per, nei pro, ne iš praeities rūko. R.Skučaitei ši poezija – tarsi lemties pirštas, kurį ji pajuto labai seniai – gal prieš 60 metų tolimajame Sibire, kur buvo ištremta atskirai nuo tėvų.
Vertėja susirgo garsios rusų poetės eilėmis, kai tremtinių barake iš vieno lietuvio išgirdo originalo kalba jos eilėraščius. Tai buvo pluoštelis ranka perrašytų nepaprastos vidinės jėgos poetės eilių. Tuomet M.Cvetajeva jau buvo mirusi. Buvo kalbama, kad ji savo noru pasitraukė iš gyvenimo tamsią naktį apleistoje cerkvėje, tačiau tikrovė buvo kita – poetė pasirinko kilpą ant kaklo dieną, vargano namelio prieangyje, tolimame Rusijos užkampyje.
Mintis išversti M.Cvetajevos poeziją iš pradžių buvo labai nedrąsi, nes tai atrodė beveik neįmanoma dėl eilėraščių daugiaprasmiškumo. Todėl tik prieš 15 metų R.Skučaitė pagaliau prisijaukino šią idėją, pradėjusi versti nuo jai suprantamesnių, viliojančių muzikalumu (poetė yra išvertusi daug operų libretų) eilių.
Paskutinį rinkinio eilėraštį "Likimas pildos ne tada,/ kai griaudžia/..." išvertė šiemet. Ne vienas eilėraštis taip ir liko neįveiktas – neišverstas (apie tai byloja daugybė vertimo variantų). Sulig "Krontos" išleistu išverstų eilėraščių tomeliu M.Cvetajeva lietuvių poetės neapleido. "Ji – visam mano gyvenimui. Kaip lemties pirštas", – prisipažįsta vertėja, iki šiol jaučianti dėkingumą "Krantų" redakcijai už pirmą šių vertimų publikaciją.
Versdama M.Cvetajevos eilėraščius, R.Skučaitė neišvengiamai prisilietė ir prie komplikuoto, aistringo bei konfliktiško poetės gyvenimo, kuriame ji aptiko ir Vilniaus pėdsaką.
Prieš kelerius metus Užupyje, viename Polocko gatvės name, buvo rasti M.Cvetajevos laiškai, jos rašyti iš Paryžiaus 1934–1935 m. Natalijai Haidukevič. Vertėja susirado Vilniuje tą namą, į kurį skrido cvetajeviškos būties sklidini laiškai, padėję R.Skučaitei giliau suvokti verčiamų eilėraščių esmę ir prasmę.
Versti poeziją – bene pati pavojingiausia vertimo sritis, tačiau gal būtent šio M.Cvetajevos poezijos tomelio (jame pateikiami ir eilėraščiai originalo kalba) tetrūko, kad žinomai vaikų rašytojai, poetei ir vertėjai pagaliau būtų paskirta Nacionalinė premija: šiemet R.Skučaitės kandidatūra buvo pasiūlyta jau trečią kartą, už viso gyvenimo kūrybą.
Eilės, virtusios daina
R.Skučaitės ranka prisilietė ir prie M.Cvetajevos eilėraščio, kompozitoriaus Mikaelo Tariverdijevo dėka virtusio daina iš garsaus Eldaro Riazanovo filmo "Likimo ironija, arba po pirties". Vertėja pažymėjo, kad šį eilėraštį be pavadinimo M.Cvetajeva parašė 1915-aisiais ir paskyrė jį sesers vyrui.
***
Jūs niekad nesusirgsit manimi,
Ir niekad aš jumis – už tai dėkoju,
Kad žemė suksis visiškai rami
Ir niekad neišslys mums iš po kojų.
Galiu sau būt juokinga – nebaugu –
Ir žaist žodžiu, neieškant žodžiui vietos,
Nesibijoti nuoraudžio bangų,
Vos vos prie jūsų rūbo prisilietus.
Džiaugiuosi, kad jūs galite šalia
Bučiuoti kitą ir manęs neskausti.
Ir neužlieti panieka gilia
Man einant – ne prie jūsų – prisiglausti.
Kad mano vardo jūs, mielasis, ne-
Prisimenate be noro vis kartoti,
Kad aleliuja cerkvėje minia
Nesusirinks mums tuokiantis giedoti.
Dėkoju jums, kad jūs ištikimai –
Nejausdamas nė pats – mane taip mylit.
Dėkoju jums, kad aš miegu ramiai,
Kad jūs manęs nė karto neapvylėt,
Už mūsų ne-klajojimus naktim,
Už žemę slystančią ne mums po kojų,
Kad jūs, deja, susirgot ne manim,
Aš – ne jumis, deja, – už tai dėkoju.
Naujausi komentarai