Tinklininkų šeimos atžalai vieno universiteto negana

Kauno "Heksa-ASU" praėjusį savaitgalį po dramatiškos kovos Lietuvos čempionato finale palaužė Jonavos ekipą. V.Makauskaitei, išrinktai geriausia čempionių žaidėja, pergalė legendinėje sporto halėje tapo ir šeimos švente.

Tinklininkės sesuo Eglė žaidžia toje pat "Heksa-ASU" ekipoje, kurią treniruoja jų mama Vida, o tėtis Vidas yra šio klubo vadovas. Be to, V.Makauskienė treniruoja ir jaunąsias Kauno tinklininkes, V.Makauskas – Lietuvos vyrų ir moterų rinktinių vadovas. Unikali tinklininkų dinastija!

Paklausta, kaip nutiko, kad visa šeima gyvena viena sporto šaka, V.Makauskaitė prisiminė: "Viskas prasidėjo nuo mamos. Ji buvo tinklininkė. Tėtis žaidė krepšinį ir man siūlė pamėginti, tačiau man iškart patiko tinklinis. Ėmiau lankyti treniruotes, vėliau prisidėjo ir sesė. Tada ir tėčiui nebeliko kitos išeities –  pamažu įsitraukė ir jis. Užtat dabar, kai išvažiuojame į varžybas,  tai iškart visi drauge."

Viena tokių išvykų į Estiją neseniai baigėsi netikėtu pasiekimu: kaunietės, toli gražu ne turnyro favoritės, tapo ir Baltijos lygos pirmenybių prizininkėmis.

– Vilte, ar nenustebino toks sėkmingas jūsų klubo sezonas? – paklausėme V.Makauskaitės.

– Nustebino. Juolab kad pirmoji jo dalis buvo sunki. Susibūrė nauja komanda, susilipdėme – kas iš Jonavos, kas iš vietinių, kelios merginos važinėjo iš Vilniaus, buvo ir legionierių. Ukrainietė Oksana Rusnačenko žaidė visą laiką, o Julija Molodcova Lietuvos čempionate atstovavo Alytui, mums padėdavo tik Baltijos lygoje. Užtruko, kol suradome bendrą kalbą, susižaidėme.

– Lietuvos čempionate pergales skynėte vieną po kitos. Kodėl finalas buvo ypač atkaklus?

– Mes ir nesitikėjome lengvo pasivaikščiojimo. Juk viską lemia tik dvejos rungtynės, tad visko gali nutikti. Žinojome, kad jonavietės titulo lengvai neatiduos.

– Tau asmeniškai šis sezonas taip pat nebuvo rožėmis klotas.

– Neblizgėjau nei Baltijos čempionate, nei Lietuvos pirmenybėse. Šiemet man asmeniniai rodikliai buvo antraeiliai, pirmiausia – komandos tikslai, kolektyvo suvienijimas. Tam įtakos turėjo ir trauma. Dėl kelio raiščių sužeidimo porai mėnesių buvau iškritusi iš rikiuotės.

– Vis dėlto sulaukei ne vieno individualaus įvertinimo. Kokie tavo, kaip žaidėjos, pranašumai ir trūkumai?

– Sunku apie save kalbėti. Viena vertus, esu kolektyvo žaidėja. Ne veltui šiemet taip sėkmingai surentėme savo komandinį namuką. Esu kovinga, ypač atkakliai kaunuosi lemiamais momentais, labai nemėgstu pralaimėti svarbiausių taškų. Esu gana techniška – tai trenerės Jolitos Virbickienės nuopelnas. O tobulėti turiu visur. Be to, nesu labai aukšta: 184 cm ūgis tinkliniui nėra daug.

– Lietuvos čempionate nuolat patenki tarp geriausiųjų. Ar ne laikas kelti sparnus į užsienį?

– Jau buvau išvykusi į Belgijos klubą peržiūrai. Sekėsi gerai, mane pagyrė už gerą žaidimo techniką. Praėjusio sezono pradžioje taip pat buvo reali galimybė išvažiuoti svetur. Kolegė Indrė Sorokaitė padėjo surasti klubą Prancūzijos aukščiausioje lygoje. Vis dėlto planų teko atsisakyti. Nespėjau suderinti savo mokslų. Esu stipriai prie jų pririšta. Reikia pabaigti studijas, tada bus galima galvoti apie legionierės karjerą.

– Su kuo labiau sieji ateitį: su sportu ar mokslu?

– Labai noriu pažaisti užsienyje, išmėginti jėgas aukštu lygiu. Tačiau studijuoju dviejose aukštosiose mokyklose – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir Aleksandro Stulginskio universitete (ASU). VDU siekiu rinkodaros bakalauro diplomo, o ASU – logistikos.