Šaltą žiemą šildo saulėtos Italijos menas

Nevykstant į Romą, Paryžių ar Londoną galime pasigėrėti pasaulyje žinomų menininkų kūriniais, kurie po ilgokos pertraukos sugrįžo į sales. Čia lankytojų laukia pakeista ir atnaujinta XVI–XVIII a. Italijos dailės ekspozicija.

Parodoje – vertingiausi muziejuje saugomų Italijos menininkų kūriniai ir kitų šalių dailininkų darbai, kurie mokėsi ar sėmėsi įkvėpimo Italijoje. Šių menininkų vardais pagrįstai didžiuojasi Londono nacionalinė galerija, Luvras, Getty muziejus Los Andžele ir kiti didieji pasaulio muziejai. Dauguma jų į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų pateko iš senųjų dailės kolekcijų, kurios buvo formuojamos Lietuvos dvaruose. Tai – kunigaikščių Oginskių, grafų Tiškevičių, baronų von der Roppų ir kitų garsiųjų Lietuvos giminių rinkinių likučiai, išsaugoti muziejuje. Juos puikiai papildo Vakarų Berlyne gyvenusio kolekcininko Mykolo Žilinsko (1904–1992) Lietuvai padovanoti darbai.

Ekspozicijoje atsiskleidžia skirtingų Italijos regionų įvairovė, stilių bei žanrų kaita. Čia galima pamatyti dar renesansine rimtimi paženklintus darbus, tokius kaip Jacopo Palma Il Vecchio „Švč. M.Marija su šv.Margarita ir šv.Roku“ bei manieristinės dailės įtakotus kūrinius, kurių bene žymiausias yra Parmigianino ratui priskiriamas „Kūdikio Jėzaus maudymas“.

XVII a. pradžioje Romoje išsikristalizavo dvi ankstyvojo baroko kryptys. Viena jų sekė Antika ir Renesanso daile ir vėliau buvo pavadinta Bolonijos akademizmu. Ekspozicijoje ją charakteringiausiai atstovauja Domenichino ir Guercino dirbtuvėse sukurti darbai ir Italijoje ilgą laiką gyvenusio ir kūrusio prancūzo Simono Vouet drobė „Merkurijus ir trys gracijos“.

Kita ankstyvojo baroko kryptis karavadžizmas susijusi su vienu garsiausių to meto meistrų Michelangelo Merisi da Caravaggio vardu. Realistinė, giliu dramatizmu alsuojanti Caravaggio tapyba padarė milžinišką įtaką to meto kūrėjams. Ją puikiai iliustruoja Francesco Rusticio, Pietro della Vecchia ir ankstyvieji Lucos Giordano kūriniai.

Brandaus baroko dinamiškumas, teatrališkumas, pabrėžtas juslingumas atsiskleidžia Salvatoro Rosos, Guido Cagnaccio ir Giovannio Francesco Romanellio drobėse. Puošnią, gracingą vėlyvojo baroko dailę geriausiai reprezentuoja Francesco Fontebasso kūriniai.

Kontrreformacijos laikotarpiu Italijos mene vyravusius religinius siužetus nuo XVII a. vidurio dažnai keičia mitologiniai siužetai, vis populiaresnis tampa peizažas. Ekspozicijoje galima atrasti tiek klasikinio, idealizuoto (Philipso Augustijn Immenraet „Peizažas su kriokliu“), tiek tikslaus realistiško (Francesco Tironi „Venecija. Vaizdas su Santa Maria della Salute bažnyčia“), tiek romantizuoto (Leonardo Carlo Coccorante „Audringos jūros pakrantėje“) peizažo pavyzdžių.

Įvairi ir eksponuojamų darbų geografinė kilmė. Rodomi Bolonijos, Romos, Genujos ir kitų Italijos regionų atstovų kūriniai. Gausiausiai pristatoma džiugi, šviesos ir spalvų prisodrinta Venecijos tapyba ir anuomet Ispanijai priklausiusio Neapolio dailės mokykla, išsiskirianti tamsesniu, sodresniu koloritu ir pagarba Caravaggio pradėtai ir Jusepe‘s de Ribera išpuoselėtai realistinei tapybos tradicijai.

Kas? XVI–XVIII a. Italijos dailės ekspozicija.

Kur? Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki kovo 17 d.