Ši dvasinė ir architektūrinė erdvė, įkvėpta lotoso – tyrumo ir atsinaujinimo simbolio Indijos tradicijose – kuria sakrališkos tylos ir šviesos prieglobstį, kurio nepajėgus sutrikdyti net nuolatinis megapolio šurmulys, rašo „EnVols“.
Šventykla atidaryta 1986 m., po šešerius metus trukusios statybos. Ją suprojektavo iraniečių kilmės architektas Fariborzas Sahba, o pastatas greitai tapo vienu lankomiausių pasaulio moderniųjų monumentų.
Lotoso šventykla priklauso bahajų tikėjimui – monoteistinei religijai, skatinančiai taiką ir vienybę tarp visų žmonių. Čia kasdien apsilanko tūkstančiai lankytojų, nepriklausomai nuo jų kilmės ar įsitikinimų.
Iš 27 baltų marmuro žiedlapių sudaryta konstrukcija išsiskiria geometriniu tikslumu ir savaime besilaikančia konstrukcija – pastatas yra be vidinių kolonų, sukurdamas vientisą apskritą erdvę.
Aplink jį įrengti devyni turkio spalvos baseinai, suteikiantys plūduriuojančio lotoso įspūdį ir kartu padedantys natūraliai vėsinti kompleksą.
Šventykla dažnai minima tarp reikšmingiausių XX a. architektūros kūrinių.
Viduje lankytojus pasitinka išsklaidyta šviesa, kylanti lenktomis sienomis iki maždaug 34 m aukščio siekiančių lubų, o akustika sustiprina tylos pojūtį.
Skirtingai nei daugelyje maldos vietų, čia nėra altorių, religinių simbolių ar ikonografijos. Pagrindinė salė, talpinanti apie 1,3 tūkst. žmonių, skirta tylai, meditacijai ir susikaupimui.
Šis neutralumas kuria ypatingą atmosferą, kurioje visi lankytojai panyra į bendrą ramybės būseną, lydimą natūralios šviesos ir sodų garsų.
Kai saulė leidžiasi ir marmuriniai žiedlapiai nusidažo švelniais atspalviais, šventykla atrodo tarsi plūduriuotų virš vandens – lyg gėlė, pasiūlyta dangui.
Lotoso šventykla išsiskiria ir tvarumo sprendimais. Pastatas daugiausia naudoja natūralią ventiliaciją ir apšvietimą, o apie 10 ha sodai tampa biologinės įvairovės oaze miesto tankmėje.
Šventykla dažnai minima tarp reikšmingiausių XX a. architektūros kūrinių, o jos įtaka jaučiama daugelyje tarptautinių projektų.
Naujausi komentarai