Romane – cinizmas, humoras ir atjauta

Skaitytojai nepamiršo Samuelio Shemo garsiojo romano "Dievo namai" ("Tyto alba", 2001 m.), nes naujausia amerikiečių rašytojo knyga "Miestelio dvasia" iš karto pateko į perkamiausių knygų dešimtukus.

S.Shemas (g. 1944 m.) yra Harvardo medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius. Į literatūrą jis pergalingai įžengė 1978 m. išleidęs savo patirtimi Bostono ligoninėje pagrįstą romaną "Dievo namai", o vėliau pasirodė jo romanas "Vargo kalnas". Abi šios knygos parduodamos milijoniniais tiražais, jos jau tapo amerikiečių literatūros klasika.

Naujausias S.Shemo romanas "Miestelio dvasia" išlaiko geriausius ankstesnių kūrinių bruožus: kiek cinišką humorą, sumišusį su atjauta, gilų žmogaus psichikos pažinimą ir intriguojamą siužetą. Tik iš ligoninės, įprastos S.Shemo romanų veiksmo vietos, viskas šįkart persikelia į mažą Amerikos miestelį, pavadintą Kolumbija. Gydytojas Orvilis Rouzas dėl motinos mirties iš saulėtos Italijos skubiai grįžta namo – ten, kur nebuvo nei laimingas, nei suprastas. Tačiau pasirodo, kad čia, Kolumbijos miestelyje, jam teks praleisti ne keletą dienų, o metus ir trylika dienų.

Romanas "Miestelio dvasia" 2008 m. apdovanotas Nacionaline premija už geriausią grožinės literatūros kūrinį (angl. – National Best Book Award for general fiction).

– Palyginti su pirmuoju romanu "Dievo namais", išleistu 1978 m., naujajame kūrinyje siužetas daug sudėtingesnis, veiksmas vyksta lėčiau. Tai priklauso nuo pasirinktos temos, o gal nuo rašytojo amžiaus ir su juo įgytos patirties?

– Kodėl romano fonu pasirinkote devintojo dešimtmečio pradžią?

– Todėl, kad Ronaldo Reagano prezidentavimo metais daugelyje pasaulio vietų vykdyta skerdynių politika, ir tai reikėjo iškelti aikštėn. Nuo R.Reagano prasidėjo rafinuoto melo, kuriuo dangstomas kraujo praliejimas, epocha. Aišku, tai niekis, palyginti su George'o Busho prezidentavimu, kai buvo nuspręsta, kad melo slėpti net nebūtina.

– "Dievo namuose" ir "Miestelio dvasioje" – valdžios organų šešėlis tampa lyg ir dar vienu knygos veikėju...

– Man patinka tos dienos akimirkos, kai ką nors veikdamas staiga stabteli ir pagalvoji: "Kodėl taip elgiuosi?", o paskui pamiršti ir vėl imiesi veiklos. "Dievo namus" parašiau Richardo Nixono apkaltos metais, "Vargo kalną" – pirmaisiais R.Reagano prezidentavimo metais, o "Miestelio dvasią" pradėjau, kai buvo perrinktas R.Reaganas. Naujausio romano veiksmas vyksta 2003 m., prasidėjus tam Cheney ir Busho režimo "Misija įvykdyta" siaubui. Istorija ir man, ir mums visiems labai svarbi – ji yra palengvėjimo, kad karas baigėsi, liudininkė.

– Jūsų naujoji knyga tęsia magiškojo realizmo tradicijas ar bent turi jam būdingų bruožų. Ar gydytoją Rouzą iš tikrųjų lankė jo mirusi motina?

– Gabrielis García Márquezas yra mano mėgstamiausias šiuolaikinis autorius, tad jis man padarė nemenką įtaką. Bet argi kiekvieno iš mūsų nėra lankiusi mirusios motinos dvasia, argi nesame su ja kalbėjęsi? Orvilis Rouzas romane vienintelis mato savo motiną, sklandančią aplink. Knygos pabaigoje jis suvokia, kad motina nepasirodo tik tada, kai jis įsimyli. Tai užuomina, o ne atsakymas.

– Romane "Miestelio dvasia" Kolumbijos miestelis iš tikrųjų yra Hadsonas, kuriame užaugote, vaizduojamas kiek kitoks. Ar buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp tikrų ir išgalvotų detalių?

– Romanus "Dievo namai" ir jo tęsinį "Vargo kalnas" apie gydytojus ir pacientus buvo nepaprastai sunku rašyti, nes baiminausi, kad man nebūtų iškelta byla. O apie Hadsoną rašyti buvo lengva. Beveik viskas, ką parašiau, yra tiesa, pridėjau tik kruopelytę vaizduotės.

– Ką rašote šiuo metu?

– Ką tik baigiau naują romaną "Spook Rock Venture". Jo veiksmas taip pat vyksta Kolumbijoje, bet dvidešimčia metų vėliau. Ten veikia daugelis jau pažįstamų veikėjų: Orvilis Rouzas gydytojauja Bilo Starbako kabinete pasikabinęs plakatą: "Rūkymui – taip? – Nejau jūs rimtai?", taip pat yra Miranda, jos sūnus Krėjus ir, žinoma, ponia Tar, tebetampanti savo deguonies balioną, kaip prieš dvidešimt metų. Tai pirmoji mano knyga, kurios pagrindinis veikėjas – ne gydytojas.

Be to, su žmona, Janet Surrey, rašome negrožinės literatūros knygą ir tariamės dėl mūsų pjesės "Bill W. and dr. Bob" teisių JAV, Brazilijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Ir jau parašiau beveik trečdalį naujojo, ko gero, radikaliausio savo romano.