3 mln. 346 tūkst. 456 doleriai. Tokia rekordinė suma sumokėta už vieną fotografiją "Sotheby" aukcione Londone.

Jurga ir Ričardas Anusauskas už fotografijas milijonų neuždirba, tačiau vieną jų nuotrauką nupirko pusantro tūkstančio žmonių.

Fotograjija gali sukrauti turtus

22 metus susituokusi Anusauskų pora – ne tik fotografai, bet ir verslininkai. Šiuo metu jie derasi su prestižiniu žurnalu "National Geographic".

"Norime parduoti unikalią baltųjų raganosių nuotrauką, – neslepia J.Anusauskienė. – Juos itin sunku pamatyti ir nufotografuoti."

Taip, iš fotografijos galima ir pragyventi. Net jei neparduosi savo darbo už daugiau nei 3 mln. arba, kaip Edwardas Steichenas, už 2 mln. 928 tūkst. dolerių. Ir net jei nuotrauka nepateks į "National Geographic" viršelį, už kurio iliustraciją kartais sumokama ir 150 tūkst. dolerių.

"Vienas žinomas lietuvis už nuotrauką mums sumokėjo kelis tūkstančius, – neslėpė J.Anusauskienė, neseniai su vyru Ričardu išleidusi fotografijos knygą-albumą "Toli iš arti". – Tačiau kažkokią magišką galią turi našlaitė Sofija iš Kenijos. Lietuvoje pardavėme jau daugiau nei 1500 jos nuotraukų."

Apie 140 pasaulio šalių apkeliavusi pora sukaupė tūkstančius nuotraukų. Dažnai viena nuotrauka – tai ir tolima kelionė, ir atskira istorija.

Našlaitė iš Mombaso

XII a. įkurtas, beveik po 400 metų keliautojo Vasko de Gamos atrastas ir portugalų užkariautas Kenijos miestas Mombasas. Afrikietiškas ir portugališkas koloritas.

"Iš pradžių fotografavome įspūdingas duris, rankenas", – J.Anusauskienė su vyru mėgsta nuklysti ten, kur tik vietiniai ir nėra turistų.

Šalis, kurioje apie 10 proc. gyventojų serga AIDS, nemažas nusikalstamumas, skurdas. Šurmulys, daug žmonių, tarp kurių – nė vieno baltojo. "Ir staiga namo tarpduryje pamatėme trijų keturių metukų mergaitę, vilkinčią iš užuolaidos skiautės pasiūta suknele. Ramią, nieko nebijančią. Tarsi kontrastą tamsai", – prisiminė J.Anusauskienė.

Nufotografavę mažylę J. ir R.Anusauskai pastebėjo, kad kartais jai kažkas atneša duonos, kažkas – daržovių, kažkas – dantų šepetuką.

Sofija. Našlaitė. Gyvena viena apleistame dviejų aukštų name. Šiuos faktus fotografai sužinojo iš aplinkinių.

Ragina parvežti į Lietuvą

"Lietuvoje atsirado net jos gerbėjų klubas, – šypsosi Jurga. – Draugai paragino mergaitę atvežti į Lietuvą. Pažadėjo ja pasirūpinti, užauginti, leisti mokytis."

Į Keniją jie grįžo dar kartą. Mombasas – milijoninis miestas. Po kelerių metų rasti tą pačią vietą Jurgai ir Ričardui buvo labai sunku.

Kelios valandos klajonių su mergaitės nuotrauka. Įtarūs žvilgsniai, noras įsivilioti į tarpuvartę arba, žadant parodyti ieškomą mergaitę, iš anksto apgaule išvilioti pinigų.

"Tai – mano dukra. Eime", – pakvietė jaunas vyras. Jis nekėlė pasitikėjimo. Tačiau netrukus ištraukė mobiliojo ryšio telefoną ir parodė mergaitės nuotrauką. "Arabas, musulmonas. Jis Sofiją įsidukrino. O gal augina sau kaip būsimą žmoną?" – svarstė J.Anusauskienė.

Bukletas su Sofijos nuotrauka šokiravo vietinius ir mergaitė tapo kvartalo žvaigžde. Paaugusi Sofija vis dar buvo žavi. Dovanos iš Lietuvos, pinigai, nuotrauka. Ir draugiškas atsisveikinimas.

"Nežinau kada, bet dar grįšime, – žada Jurga. – Mes, arba mūsų sūnus. Būtinai tęsime Sofijos gyvenimo istoriją fotografijoje."

Gyvačių vaikas Gilbertas

Pati šiurpiausia šalis. Tokį įspūdį J.Anusauskienė susidarė apie 300 tūkst. gyventojų turinčią Belizą. Gilbertą fotografai sutiko atsitiktinai. Jau po nemalonaus susitikimo su juos apsupusiais nuo narkotikų apdujusiais ginkluotais vyrais: tuo metu šalyje įvyko ginkluotas perversmas.

Medinis aptriušęs dviejų aukštų namas džiunglėse. Fotografuojant iš jo staiga išbėgo aukštas vyras. Lietuviai su gidu puolė atgal į automobilį, tačiau paskutinę akimirką per galinį automobilio langą Jurga pastebėjo, kad vyras kažką laiko rankose.

"Gilbertas buvo apsivijęs kaklą keliomis gyvatėmis", – fotografams tai buvo jaukas.

Aukštas, augalotas, praplikęs, su barzdele. Marškiniais trumpomis rankovėmis ir nutrintais džinsais vilkintis Gilbertas prisistatė gyvačių vaiku.

Mambos įkandimas – juokai

Skurdžioje šalyje, prisipažino Gilbertas, jį paliko tėvai. Iš džiunglių jis grįžo sukandžiotas gyvačių. Apsigyveno apleistame name. Ne vienas. Su gyvatėmis.

"Keista, kai jis, rodydamas į smauglio odą, sako, kad tai – mirusi jo mama", – keistuolio Gilberto nepamirš Jurga.

Gilbertas gyvates bučiuoja, glamonėja, bendrauja su jomis tarsi su mažais vaikais ar draugais. Fotografuojant ir filmuojant jam įkando aštuonis kartus. Keturis kartus – žalioji mamba, kurios įkandimas laikomas mirtinu. Ne vieną randą nuo gyvačių įkandimų turintis Gilbertas nekreipė dėmesio į trykštantį kraują.

"Viduje – skudurai, aptriušusios grindys, netvarka ir gyvatės, – beprotiškai gyvačių bijanti J.Anusauskienė beliziečio namą apžiūrėjo per slenkstį. – Gilbertas joms gaudo ančiukus, peles, jomis rūpinasi ir kartu gyvena."

Akis į akį su leopardu

Tai buvo ne pantera, o juodasis leopardas. Tikalio nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Rytais, tuo pačiu metu, parko prižiūrėtojai žvėrims atveža maisto. Per safarį turistams griežtai uždrausta išlipti iš automobilio.

"Sutarėme, kad gidas mus išleis, – šypsosi Jurga. – Ir fotografuodami kažkokį žvėrį šeštuoju jausmu pajutome, kad kažkas mus stebi."

Plėšrūnas iškart atkreipė dėmesį ir stambesnę auką – Ričardą. Fotografus jau buvo užpuolusi lūšis, jie bėgo nuo dramblių ir adrenalino skonį žinojo.

Keliolika paskubomis darytų kadrų ir – paknopstomis iki automobilio. Juodasis leopardas jau buvo išrietęs nugarą ir pasirengęs šuoliui.

Žmogaus veidas – smuikas

Maroke tėvas prieš mirtį dažnai sūnui padovanoja durklą, Afganistane – šautuvą. Šiam mariačiui meksikiečiui tėvas padovanojo smuiką, repertuarą ir darbo vietą.

"Taip tėvai neretai nulemia vaikų profesiją ir likimą", – neslepia Jurga, kurios mama buvo smuiko mokytoja.

Dabar šios Meksikoje gerbtinos profesijos žmogaus veidas – smuikas. Tai ir jo gyvenimas, ir sielos dalis.

Kilimandžaro smaigalys

Aukščiausia Afrikos vieta buvo iššūkis. Lietuviai daug kartų bandė nuo žemės nufotografuoti Kibo – 5895 m viršukalnę, aukščiausią Kilimandžaro tašką.

Tačiau Tanzanijoje stūksantis kalnas dažnai dengiamas debesų ir rūko.

"Tada skridome iš Mombaso į Masai Mara nacionalinį parką pietvakarių Kenijoje", – prisimena nuostabią akimirką Jurga.

Nedidelis lėktuvas, žvyruotas pakilimo-nusileidimo takas, vos už keliasdešimt metrų vaikščiojančios žirafos ir masajai.

Kartu skrido dar keli turistai. Už papildomą mokestį pilotas mielai pakoregavo skrydžio kryptį Kilimandžaro link: "Dabar ten nėra tiek daug sniego. Globalinis atšilimas."

Užtemimas virš Saulės piramidės

Majų žyniai buvo labai protingi, puikiai išmanė astronomiją, matematiką. Bet buvo sukčiai ir manipuliavo kitų neišprusimu.

Nuo 71,2 m aukščio Saulės piramidės dabartinėje Meksikoje nuriedėjo ne viena galva ir buvo išplėšta ne viena širdis. Tokios buvo aukos dievams.

"Įsivaizduokite, koks jausmas tuomet turėjo apimti žmones, kai prasidėdavo saulės užtemimas, – J.Anusauskienė su vyru iš anksto planavo nufotografuoti Saulės piramidę per užtemimą, kai staiga sutemsta, oras atvėsta, viskas akimirksniu prityla. – O žyniai, žinodami, kada tai įvyks, aukodavo žmones ir laikė valdžią savo rankose."

Masajai moteris maino į karves

Klajokliai. Plevenantys ryškiaspalviais audeklais, pasipuošę karoliais. Tikėdami, kad dievai kaip tik jiems sutvėrė galvijus, masajai gano didžiules savo bandas ir kartais kariauja. Jie gerbia gentis, išdrįstančias prilygti ir deramai pasipriešinti kovose.

Jie mėgsta nacionalinį šokį – kuo aukščiau iššokti į orą ištiestomis kojomis.

Laikinas savo apsistojimo vietas klajokliai vadina manyattais. Tokį kaimelį, gyvuojantį apie trejus metus, sudaro 5–7 trobelės, suręstos iš šakų ir aplipdytos moliu ir mėšlu. Kai ganyklos tampa nebenaudojamos, masajai su bandomis traukia kitur.

"Jei vyras nori vesti, jis turi nukauti liūtą", – kai kur dar gyvuojantį aukščiausia ir kilmingiausia Afrikos tauta save laikančių masajų paprotį išskiria J.Anusauskienė.

Tačiau gyvuoja ir kitas paprotys: jei masajas nori moters – tai nusiperka. Tereikia su jos tėvais suderėti karvių kiekį.