Uždarbiauti užsienyje brandaus amžiaus žmones skatina ne vien atlyginimas, bet ir noras pakeliauti

aunietė Rita Namikienė džiaugiasi, kad maudytis jūroje gali kiekvieną dieną. “Po sunkaus darbo tai tikra atgaiva“, - sako 56 metų moteris, vieną pavakarę po darbo Kipro kurorto Agia Napa viešbutyje paskyrusi ne paplūdimio malonumams, o pašnekesiui su lietuviais žurnalistais.

Penkis mėnesius dirbti kambarine R.Namikienė apsisprendė ne todėl, kad neturėjo galimybių išgyventi Lietuvoje.

Kelius atveriantis optimizmas

Tiesa, „Zepter International“ konsultantės atlyginimas neleido leistis į taip trokštamas keliones, juolab kad sūnus jau savarankiškas ir turi savo šeimą, o su vyru išsiskyrė keliai.

Atsitiktinai sužinojusi apie galimybę dirbti Kipro viešbučiuose ilgai nedelsė, juolab kad prikalbino draugę. Kartu su kauniete 50 metų Regina Augustauskiene nutarė, kad iki spalio 31-osios ragaus kambarinių duonos. Gegužės 20-ąją su nedideliu bagažu nusileido Larnakos oro uoste. Kitą dieną pradėjo darbą Agia Napoje.

„Kai nori, atsiranda tūkstančiai kelių, kai nenori – milijonai priežasčių“, - inteligentiškos išvaizdos moteris žavi savo optimizmu.

„Atvažiavęs pagal turistinį kelialapį per savaitę ar dvi taip nepažįsti šalies, kaip gyvendamas tarp vietinių. Be to, kad pamatyčiau tiek, kiek norisi, reikia turėti daug pinigų“, - sako R.Namikienė, jau planuojanti pirmąją kelionę.

Visada svajojusi pabuvoti Kretos saloje, dabar tai galės sau leisti. Iš Kipro iki Kretos – ranka pasiekiama. „Tai bus pirmoji mano dovana sau“, - santūriai šypsosi. Kita dovana bus Egiptas, iki kurio iš Kipro šiek tiek daugiau nei keturi šimtai kilometrų, o kiek dar visko ir Kipre norisi pamatyti.

„Jokios šio darbo patirties neturėjau, o ir angliškai kalbu silpnai“, - atveria prieš kelionę kilusias nerimo mintis.

„Viskas sunku. Viską reikia daryti labai greitai. Toks bėgimas be atokvėpio. O dėl kalbos neiškilo sunkumų. Dar nebuvo situacijų, kad ko nors nesuprasčiau“, - pasakoja apie kambarinės darbą, kurį pradeda pusę aštuonių ryto, baigia ketvirtą popiet.

Kad greičiau perprastų naujojo darbo specifiką ir reikalavimus, prisigretino prie jau senokai kambarine dirbančios rusaitės Natalijos. Ji pataria, padeda. Reiklūs, bet nepretenzingi darbdaviai taip pat geranoriškai nusiteikę – ramiai paaiškina, parodo, kaip sutvarkyti kambarį, kuriame apsistoję svečiai, o kaip tuomet, kai jie išvažiuoja ir reikia parengti naujiems.

Dirbo Izraelyje

Po šešių darbo dienų R.Namikienei, kaip ir kitoms kambarinėms, priklauso laisvadienis. Bet ir šiokiadieniais po darbo laisvo laiko - į valias. Kaip poilsiautojai pramogauti iki paryčių negali, nes keltis reikia anksti. Iki viešbučio, kuriame dirba, - pusvalandis pėsčiomis. Bet galima eiti pajūriu, todėl tokia mankštelė – vienas malonumas.

Pragyvenimą dviejų kambarių bute jai ir R.Augustauskienei apmoka darbdaviai, maistas nekainuoja.

„Žinoma, mes nevalgom taip, kaip jūs, - R.Namikienė turi galvoje keturių žvaigždučių apartamentų tipo viešbučio „Panas Tourist Village“ svečius. – Bet maisto man užtenka. Tik kava iš aparato neskani. Nieko, atsivežėm savo.”

„Patinka vaikščioti po miestą. Draugiški žmonės, nepikti. Ir labai saugu. Jei kur paliksi rankinę, po dviejų dienų rasi“, - vardija jau patirtos kasdienybės ypatumus.

„Dar daug ko nemačiau pasaulyje, kad vėl važiuočiau ten pat“, - atsako paklausta, ar ir ateity čia grįžtų.

R.Namikienė jau yra dirbusi Izraelyje, kur žydų šeimoje prižiūrėjo vaiką. „Dar padėjau tvarkytis namuose, o laisvu laiku daug važinėjau po šalį“, - prisimena patirtį, paskatinusią nesibaiminti ir tokios galimybės pakeliauti – dirbant.

„Truputį jautiesi užspeistas į kampą, - savo dabartinį gyvenimo būdą įvardija R.Namikienė. – Ne visai to norėčiau, ką turiu, bet gal taip bus. Norėčiau piešti, tapyti, daug keliauti.“

Gėdijasi giminių

„Norėjau pakeliauti. Ir ne leisti pinigus, o jų užsidirbti“, - sako kitas Agia Napa viešbutyje dirbantis lietuvis. „Ką jūs, nė už ką nesakysiu pavardės, - temperamentingai sumosikuoja rankomis 43 metų Tadas. – Norite, kad visa Lietuva sužinotų, kad plaunu indus?! Aš net savo giminėms nesakiau.“

Daug metų Lietuvoje gidu dirbęs vyras, regis, turėjo galimybę pakeliauti. „Gido darbas specifinis – gauni minimalų atlyginimą, o visa kita tiek, kiek surengi ekskursijų. Anksčiau uždirbau gerai, o vėliau mažėjo ir ekskursijų, ir atlyginimas“, - prisimena priežastį, paskatinusią dairytis darbo užsienyje.

Iš pradžių pusmetį dirbo Vokietijoje, o grįžęs į Lietuvą rado skelbimą apie darbo Kipre galimybę.

„Nekalbu angliškai, bet plaunant indus man to ir nereikia. Atlyginimą gaunu tokį, kokio man užtenka. Nežinau, ką darysiu, kai spalio pabaigoje baigsis sutartis. Gal keliausiu į Emyratus“, - kol kas neketina grįžti į Lietuvą Tadas.

Jaučiasi nereikalingi

„Geriau kalbėkime lietuviškai“, - kol anglų kalba vardijame, ką norėtume užsisakyti, pertaria padavėja. Nustembame ne tik mes, išgirdę svetimame krašte ypač mielą ausiai lietuvių kalbą. 23 metų Asta nesitikėjo atokioje Limasolio kavinėje, įsikūrusioje ant jūros kranto ir labiau lankomoje vietinių, sutikti tautiečių.

Asta, kaip ir daugelis jaunų žmonių iš Europos, atvyko į Kiprą padirbėti vasarą. Saloje, kurioje turizmo sezono metu labai trūksta darbuotojų, kitataučių paslaugų sferoje daug. Skandinavai, vokiečiai, slovakai, moldavai – nė neišvardysi internacionalinės puokštės. Dirba ne tik studentai, per atostogas nutarę užsidirbti ir papramogauti, bet ir moksleiviai.

„Jauniems viskas paprasčiau, - sako R.Namikienė. – Nueina pašokti į barą ir gauna pelningesnį nei viešbutyje darbą. Bet darbo čia visiems užtenka.”

Daug skaudesnė, anot visų Kipre sutiktų dirbančių tautiečių, - Lietuvos realybė, kai su amžiumi galimybė susirasti darbą vis mažėja.

„Lietuvoje brandaus amžiaus žmonės tarsi išbraukiami iš gyvenimo. Pas mus vertinama ne patirtis, o jaunystė. Kipre aš net kambarine dirbdama nesijaučiu žemesnės rūšies“, - sako R.Namikienė, turinti pačią didžiausią svajonę – gyventi, dirbti Lietuvoje ir uždirbti tiek, kad galėtų leisti sau pakeliauti.