Neseniai lietuvių kalba išleista turkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko knyga "Stambulas. Prisiminimai ir miestas" greitai tapo viena perkamiausių.
Šios knygos pradžioje įrašyta dedikacija – turkų poeto Ahmeto Rasimo eilutė: "Peizažo grožis slypi liūdesy." O.Pamukas neabejoja: Stambulas – melancholiškas miestas, o liūdesys – svarbiausias jausmas, kurį jis pagimdo.
Gimtasis jo miestas rašytoją žavėjo nuo jaunystės: jo melancholiška siela, atsispindinti pastatuose ir griūvančiuose monumentuose, apleistose vilose ir sulaukėjusiuose soduose. O kur dar siaurutės šurmuliuojančios gatvelės ir žavingos Bosforo pakrantės...
Stambulo likimas savotiškai panašus ir į Pamukų giminės likimą: buvusi didybė, kosmopolitiška praeitis ir lėtas žlugimas. Čia iki Orhano gimimo didžiuliame akmeniniame name ir gyveno gausi Osmanų imperijos šeima.
"Iš tiesų tai mano prisiminimų knyga. Joje susipina Stambulo ir Pamukų šeimos istorija, praeitis ir dabartis", – kalbėjo rašytojas.
– Nuo pat pradžių galvojote, kad ši knyga bus autobiografinė?
– Pirmiausia sumaniau parašyti knygą apie Stambulą. Autobiografine ji virto nejučia.
Nuo septynerių iki dvidešimties metų svajojau tapti dailininku. Keturiolikos penkiolikos dažnai išeidavau į Stambulo gatves ir fotografuodavau, paskui darydavau eskizus, piešdavau. Kai sukako 22-eji, sau netikėtai nusprendžiau tapti rašytoju ir ėmiau rašyti meninę prozą.
Maždaug 35-erių išgarsėjau kaip rašytojas. Daugelis manęs klausė, kodėl mečiau piešti ir pradėjau rašyti. Supratau, kad vienu sakiniu negaliu atsakyti. Knyga "Stambulas. Prisiminimai ir miestas" – atsakymas į šį klausimą. Man prireikė visos knygos, kad paaiškinčiau, kodėl mečiau piešti ir tapau rašytoju.
– Kaip jūsų knygą įvertino patys Stambulo gyventojai?
– Daugelis mano jaunesnės kartos draugų pasakė: "Ne, tai ne mūsų Stambulas – nespalvotas, melancholiškas. Mūsų Stambulas – ryškus ir margaspalvis." Tačiau tai ne tas miestas, kurį aš atsimenu iš vaikystės. Vis dėlto nejaučiu jam nostalgijos, savo knygoje stengiuosi būti objektyvus.
– Bet ar tikrai nejaučiate šiam miestui nostalgijos? Skaitant knygą taip neatrodo...
– Stambulas man – likimo dovana. Ar Dievo, nesvarbu, kaip pavadintume. Čia praleidau visą savo gyvenimą. Šis miestas mane suformavo, aš jam dėkingas už viską. Tačiau pagrindinė mano knygos tema yra žmogus. Kas aš esu? Ką aš darau ir kodėl? Tik paskui atsiranda miestas. Literatūra prasideda nuo žmogiškumo. Tada mes užsiimame savomis mažomis kultūromis, civilizacijomis, miestais, gatvėmis, tuo, ką vadiname kultūra. Mus formuoja kultūra.
– O kada Stambulas jums gražiausias?
– Labiausiai Stambulas man patinka žiemą. Gal todėl, kad žiemą šis miestas man kelia savotišką nespalvotą pojūtį. Juoda–balta man reiškia prisiminimus apie miesto skurdą 1950-aisiais. Apie varganą, provincialų, apleistą miestą, pilną senų osmaniškų apgriuvusių namų išblukusiomis spalvomis. Beveik visą tuometį miesto vaizdą matau nespalvotą.
Dabar, po penkiasdešimties metų, miestas vėl įgijo spalvų, ypač per pastarąjį dešimtmetį. Jame daugiau turistų, jis alsuoja gyvybe.
Kai kurie knygos apie Stambulą skaitytojai, visų pirma, jaunesnės kartos, kritikuoja mane už tai, kad piešiu melancholiško, liūdno miesto vaizdą. Tačiau toks buvo mano Stambulas. Savo autobiografinėje knygoje aprašiau miestą tokį, kokį pats patyriau. Suprantu, kad miestai ir mūsų gyvenimai keičiasi. Viskas, prie ko jaučiamės prisirišę, dingsta. Čia ir slypi istorijos brutalumas, žiaurumas. Tai, ko gers, ir yra mano rašymo priežastis.
Naujausi komentarai